Katalikai ir karo bei taikos reikalai

Lietuvos socialinius tinklus užliejo pasipiktinimo banga dėl Vatikano aukščiausio rango (po popiežiaus) pareigūno žodžių, kad, pripažįstant Ukrainos teisę į savigyną, kartu reikia visomis išgalėmis vengti karo eskalacijos. Šen ir ten šmėžuodavo retorinis klausimas, negi ginkluotas pasipriešinimas yra vienintelis kelias? O Rusijos propagandistai pridurdavo: remti Ukrainą – reiškia pasisakyti prieš taiką! Juk taika – svarbiausia!

Sutikite, kažkas čia ne taip. Klausiu savęs, nejaugi žmonės gali būti tiek atitrūkę nuo realybės?

Kita vertus, neapleido noras bent pamėginti suprasti, kas slypi už žmonių, kurie kategoriškai atmeta karą, argumentų. Ar tikrai iki galo suprantu, ką jie mėgina pasakyti?

Pirmiausia, kas yra taika?

Katalikams taika yra kur kas daugiau nei ginkluoto konflikto nebuvimas. Bažnyčios socialinis mokymas taika vadina tikros meilės sukurtą tvarką. Vadinasi, ji negali egzistuoti ten, kur – nelygybė, kur tvyro valdžios ar begalinio pelno troškimas ar bet kuriuo būdu nepaisoma įsakymo „mylėti savo artimą“. Popiežius Pranciškus priminė ir rūpinimąsi kūrinija, atkreipdamas dėmesį į tautų bei bendruomenių išteklių naikinimą, kuris taip pat tampa kliūtimi taikai.

Mokslininkai tokią visapusišką taikos idėją vadina „teigiama taika“, „teisinga taika“ arba „tvaria taika“. Rengiant Pasaulinį taikos indeksą, atsižvelgiama į įvairius veiksnius, kurių svarbiausi – gerai veikiančios vyriausybės ir teisingas išteklių paskirstymas.

Teisingo karo doktrina – atgyvenusi?  

O dabar trumpai prisiminkime, ką apie karą lig šiol mokė Katalikų Bažnyčia. Moraliai priimtinu buvo laikomas toks karas, kuris atitinka tam tikras sąlygas. Būtina teisinga priežastis, paprastai tai yra agresija, pažeidžianti teritorinį vientisumą, ir teisingas ketinimas – iš tos priežasties išplaukiantis. Kviesti kariauti gali tik teisėta valdžia ir tik tada, kai visos kitos priemonės pasirodė bergždžios. Be to, turėtų būti rimtų ir tikėtinų sėkmės perspektyvų, o tai reiškia, kad prieš pradedant karą būtina aiškiai žinoti, ko siekiama. Ginklų naudojimas turėtų būti proporcionalus, tai yra, nesukelti daugiau blogio už tą, kurį siekiama pašalinti.

Pastaruoju metu vyksta rimtas katalikų socialinio mokymo apie karą ir neprievartą permąstymas. Nors šios mintys dar nėra oficialiai įtrauktos į katekizmą, labiausiai jos yra girdimos popiežių pasisakymuose. Prisiminkime, pavyzdžiui, visas Jono Pauliaus II pastangas panaikinti mirties bausmę ir pripažinti ją pertekline šiandien, kai turimos visos priemonės nusikaltėlį izoliuoti ir netgi mėginti jį perauklėti, kitaip sakant – atpirkti.

Panašiai ir karo atveju: vis dažniau grįžtama prie minties, kad anksčiau tam tikromis aplinkybėmis pateisinama praktika šiandien vienareikšmiškai atmestina, nes šiuolaikiniai perdėm išmanūs ir galingi masinio naikinimo ginklai (cheminis, biologinis ir ypač atominis) – niekaip negalėtų atitikti teisingo karo sąlygų. Žmonija raginama ieškoti alternatyvų.

Karo etikos raida

Pirmasis apie alternatyvas prabilo dar popiežius Jonas XXIII 1963 m. enciklikoje „Pacem in Terris“. Neatmesdamas tradicinės teisingo karo sampratos, jis išreiškė abejonę, kad bet koks šiuolaikinis karas vargu ar gali atitikti teisingo karo kriterijus, atsižvelgiant į šiuolaikinės ginkluotės keliamą pavojų nekaltiems civiliams. Vietoj to jis pabrėžė būtinybę sutelkti dėmesį į taikos kūrimą, gerbiant visuminę žmogaus teisių sampratą. Be to, „Pacem in Terris“ siūloma rasti būdų demokratiškai „pasaulinei politinei valdžiai“, kuri turėtų pakankamai galių veiksmingai užkirsti kelią karui, įskaitant įgaliojimus vykdyti socialines ir ekonomines reformas, reikalingas pašalinti sisteminei neteisybei, kuri dažnai yra ginkluotų konfliktų priežastis (PT 137-141).

Šios idėjos neišvengiamai atsispindėjo Vatikano II susirinkime. 1965 m. dokumente „Gaudium et spes“ raginama užimti naują poziciją karo atžvilgiu: iš esmės rinktis neprievartą, griežčiau taikyti karo teisingumo kriterijus, siekti sukurti visuotinę viešosios valdžios instituciją, kurią visi pripažintų ir „kuri būtų tikrai pajėgi visiems garantuoti saugumą, teisingumo vykdymą bei teisių gerbimą“ (GS, 82).

Popiežius Paulius VI kalbėjo apie būtinybę „visu garsu skelbti šiuolaikinio karo absurdiškumą ir absoliučią taikos būtinybę“ (Paulius VI, 1978). Prisiminkime, jog tuo metu Europoje siautėjo 68-ųjų maištas, L. Amerikoje – kruvini perversmai, tad suprantama, kad popiežiui atrodė svarbu pasmerkti bet kokią smurtinę revoliuciją. 1975 m. enciklikoje „Evangelii Nuntiandi“ jis rašė: „Bažnyčia negali pritarti smurtui, ypač ginkluotam, … nes žino, kad smurtas visada kursto smurtą ir nenugalimai gimdo naujas priespaudos ir vergijos formas, dažnai dar žiauresnes už tas, iš kurių, kaip norima įtikinti, jis išlaisvino“ (EN 37).

Vis didesnis dėmesys skiriamas nesmurtinių veiksmų galiai pasipriešinti represiniams režimams.

Jono Pauliaus II popiežiavimo metais vis didesnis dėmesys buvo skiriamas nesmurtinių veiksmų galiai pasipriešinti represiniams režimams. Wojtyla pabrėžė, kad komunistinių sistemų pabaigą Rytų Europoje atnešė nesmurtinis žmonių ryžtas. 1991 m. „Centesimus annus“ jis rašo: „Nepaliauju dėkoti Dievui, kad sustiprino žmonių širdis to sunkaus išbandymo metu, ir prašau Jo, kad tuo pavyzdžiu būtų sekama kitose vietose ir esant kitoms aplinkybėms, kad žmonės mokėtų kovoti už teisybę, nesigriebdami smurto, vidaus ginčuose atsisakytų klasių kovos, o iškilus tarptautiniams konfliktams – karo.“

Dera pažymėti, kad popiežius Jonas Paulius II, turėdamas asmeninę represijų patirtį, palieka bent galimybę teisėtai ribotai panaudoti jėgą arba grasinti jėga, siekiant užkirsti kelią dideliems žmogaus teisių pažeidimams, tokiems kaip genocidas. Jis pabrėžė, kad bet koks jėgos panaudojimas turėtų atitikti labai griežtas gaires ir turi būti vykdomas laikantis tarptautinės teisės. Popiežiaus manymu, toks vaidmuo tenka Jungtinėms Tautoms, tačiau toks jėgos panaudojimas būtų ne karas, o savotiška tarptautinės policijos intervencija, susidarius ekstremalioms aplinkybėms.

„Kai civiliams gyventojams gresia pavojus būti įveiktiems puolamo neteisaus agresoriaus, ir politinės priemonės, taip pat gynyba nenaudojant prievartos pasirodo bevaisės, tuomet, žinoma, teisėta ir netgi privalu imtis konkrečių iniciatyvų nuginkluoti agresoriui.“

„Kai civiliams gyventojams gresia pavojus būti įveiktiems puolamo neteisaus agresoriaus, ir politinės priemonės, taip pat gynyba nenaudojant prievartos pasirodo bevaisės, tuomet, žinoma, teisėta ir netgi privalu imtis konkrečių iniciatyvų nuginkluoti agresoriui“, – rašė Jonas Paulius II 2000 m. Žinioje taikos dienos proga. Pridurdamas, jog šios priemonės privalo būti „ribotos laiko atžvilgiu ir vykdomos dėl labai tiksliai apibrėžto tikslo, gerbiant tarptautinę teisę ir laiduojant viršnacionaliniu lygiu pripažintam autoritetui“.

„Jokiu būdu šių iniciatyvų nedera palikti grynai ginklų logikai“, – įspėja popiežius. Anksčiau jis pabrėžė, kad humanitarinė intervencija ir pareiga „nuginkluoti agresorių“ nebūtinai reiškia karinės jėgos panaudojimą: egzistuoja kiti veiksmai, kuriais galima siekti agresorių „nuginkluoti“ (Jonas Paulius II, 1994).

Popiežius Benediktas XVI taip pat  pateikia įvairias priežastis, kodėl jis atmeta karą, įskaitant tai, kad egzistuoja veiksmingos nesmurtinės alternatyvos: „Pasitikėti smurtinėmis priemonėmis, tikintis atkurti teisingumą, reiškia tapti lemtingos iliuzijos auka“, – sakė Benediktas XVI, dar eidamas Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovo pareigas. „[Smurtas] gimdo smurtą ir žemina žmogų.“

Enciklikoje „Fratelli tutti“ bei savo pasisakymais popiežius Pranciškus ne tik pratęsia pirmtakų mokymą, bet ir toliau jį vysto.  „Smurtas sukelia daugiau smurto… Turime nutraukti šį ratą, kuris atrodo neišvengiamas“ (FT 227). O taikos kūrimas yra „niekada nesibaigianti užduotis“ (FT 232). Pagrindinė taikos kūrimo dalis, anot jo, yra ekonominės ir socialinės nelygybės įveikimas (FT 235). O nesmurtinis socialinis konfliktas siekiant teisingumo yra išties veiksmingas: „Nesmurtiškumas kartais suprantamas kaip kapituliacija, įsipareigojimo stygius ir pasyvumas, tačiau iš tikrųjų taip nėra“, – rašo Pranciškus 2017 m. Žinioje pasaulinės taikos dienos proga. Jis vardija tokius sėkmingus nesmurtinės pergalės įkvėpėjus kaip Mahatma Gandis ir Chanas Abdulas Gafaras Chanas,  laisvinusius Indiją; Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis, kovojęs su rasine diskriminacija; Leymah Gbowee ir tūkstančius Liberijos moterų, kurių maldos protestai paskatino derybas antram pilietiniam karui Liberijoje užbaigti.

„Negalime užmiršti nė epochinio dešimtmečio, pasibaigusio komunistinių režimų žlugimu Europoje. Krikščionių bendruomenės prie to prisidėjo nuolatine malda ir drąsia veikla. Šį politinio perėjimo kelią taikos link įgalino „nesmurtinės pastangos žmonių, visada atsisakydavusių nusileisti valdžios galiai ir kaskart mokėdavusių surasti veiksmingų tiesos liudijimo formų“.

Niekada žmonija neturėjo tiek galios savo pačios atžvilgiu ir, regint, kaip ja naudojamasi dabar, niekas negarantuoja, kad ji bus panaudota deramai.

„Tiesą sakant, pastaraisiais dešimtmečiais visi karai neva turėjo „pateisinimą“, – rašo Pranciškus, pridurdamas, kad „niekada žmonija neturėjo tiek galios savo pačios atžvilgiu ir, regint, kaip ja naudojamasi dabar, niekas negarantuoja, kad ji bus panaudota deramai“. Todėl nebegalime galvoti apie karą kaip apie išeitį, nes rizika tikriausiai visada bus didesnė už hipotetinę jam priskiriamą naudą“ (FT 258).

„Fratelli tutti“ aptariamos neteisingumo situacijos ir smurto priežastys įvardina vadinamojo Trečiojo pasaulio šalių išnaudojimą, pelno ištroškusias korumpuotas vyriausybes. Raginama atsigręžti į proto balsą. Šiandien visa tai atsimuša į absurdiško ir beatodairiško žiaurumo proveržį ir klausimą, kaip būti šitokio blogio akivaizdoje.

Laimė, enciklika mini ir pragaištingą „nebaudžiamumą už nusikaltimus“ bei pareigą sustabdyti engėją: „atimti iš jo tą galią, kuria jis nemoka naudotis ir kuri jį žaloja kaip žmogų“. Dera „ryžtingai ginti savo ir savo šeimų teises“, branginant mums „suteiktą orumą, tą orumą, kurį myli Dievas“ (FT 241).

Teorija ir praktika

Popiežių pasisakymuose ataidi teologų būgštavimai, o ir istorinė patirtis, kad bet kokios išlygos „ypatingiems atvejams“ pernelyg dažnai tampa pretekstu pateisinti karinius veiksmus. Amerikiečių teologas Walteris Winkas mano, kad, kai Bažnyčia leidžia naudoti smurtą, šis ribotas smurto pripažinimas praktiškai atveria duris plačiai paplitusiam smurto pripažinimui, kuris gerokai viršija Bažnyčios ketinimus. Todėl, anot jo, labai svarbu, kad Bažnyčia atmestų bet kokį smurtą.

Ribotas smurto pripažinimas praktiškai atveria duris plačiai paplitusiam smurto pripažinimui, kuris gerokai viršija Bažnyčios ketinimus.

„Aš tiek metų priešinausi besąlyginiam smurto atsisakymui, – rašo autorius. – Pamažu supratau, kad Bažnyčiai labiausiai reikia tokios aiškios nedviprasmiškos pozicijos. Vyriausybės vis tiek svarstys karo galimybę, o etikai gal padės joms priimti sprendimus. Tačiau pačios Bažnyčios liudijimas turėtų būti suprantamas net vaikui: mes priešinamės visoms smurto formoms… Vadinasi, vaikas supras: negalima jokia prievarta ar mušimas. Tai reiškia, kad moterys išgirs: jokio prievartavimo, teisių pažeidimo ar smurto. Tai reiškia, kad vyrai supras: jokios vyrų ar karo viršenybės. Tai reiškia, kad visi supras, jog situacija nebeblogės“ (Wink 1998).

Skaitant popiežių ir teologų dvejones žmonijos gebėjimu suvaldyti savo agresyviausius instinktus ir polinkį išlygas paversti taisyklėmis, vis dėlto neapleidžia mintis, kad laikas keisti lig šiol Katalikų Bažnyčios mokyme vyravusią prevencinę pedagoginę aksiomą. Panašu, kad siekiama užkelti moralinę kartelę kuo aukščiau, tikintis, jog žmonės stengsis bent šiek tiek siekti idealo. Ar toks požiūris pasiteisino, galima surengti atskirą diskusiją. Man atrodo, kad šiandien žmonės linkę įsiklausyti, siekia moralinio skaidrumo labiau nei anksčiau ir jiems rūpi, ką konkrečiomis aplinkybėmis pataria Bažnyčia.

Neabejoju  gera valia nei minėto teologo, nei įvairių dabartinių autorių Vakaruose, kurie smerkia karinę paramą Ukrainai ir skelbia, kad teisingo karo nebūna. Manau, akivaizdu, kad visuotini moraliniai principai yra būtini. Lygiai taip pat yra būtinas gebėjimas juos teisingai taikyti konkrečiose situacijose. Tai vadinama išmintimi. Katalikų Bažnyčia išties turi kūrybingo principų taikymo tradiciją ir patirtį.  Prieš keletą metų ji dar kartą buvo išdėstyta enciklikoje „Amoris laetitia“, kurioje pripažįstamas ne vien meilės amžinumas, bet ir žmogiškasis trapumas bei būtinybė į jį atsižvelgti.

„Vokietijoje per ilgai diskutavome, kokią pagalbą privalome suteikti, – rašo teologas, Hamburgo Teologijos ir taikos instituto vadovas, prof. dr. Heinzas-Gerhardas Justenhovenas.– Pavyko greitai susitarti dėl būtiniausios ir medicininės pagalbos pabėgėliams. Tačiau pastarąsias savaites savęs klausiu, ar mes išties norime palaukti, kol ukrainiečius sužeis ir tada pasiūlyti jiems medicininę pagalbą, o gynybos priemones, kad taip neatsitiktų, neigiame?“  Teisė į savigyną nuo neteisingo smurto įpareigoja tuos, kurie stovi šalia, teikia  visą pagalbą, kokią jie tik sugeba.

Autorius priduria: smurto padaryta žala neturi tapti didesnė, nei ji jau yra. „Tam reikalinga išmintinga politika, kad karas neperaugtų į dar didesnį konfliktą. Tačiau tai neturi tapti argumentu nieko nedaryti.“

Teisė į savigyną nuo neteisingo smurto įpareigoja tuos, kurie stovi šalia, teikia  visą pagalbą, kokią jie tik sugeba.

Italas teologas Rocco D’Ambrosio primena, jog suaugę ir savarankiški bendruomenės nariai yra atsakingi už kitus ir privalo padaryti viską ir teisėtai, net ir panaudodami ginklą, kad apgintų jiems patikėtus asmenis nuo agresoriaus.

Etiškai neteisinga nepadėti užpultajam vien todėl, kad atsisakome ginklų. G. Ritteris pritaria, jog kaip ir bet kuri kita „institucinė liga“ (mafija, korupcija, smurtas, piktnaudžiavimas, asmeninės ir grupinės patologijos) taip ir karo padėtis būtinai reikalauja „nuolat naudotis protu, įstatymu ir morale“.

Etiškai neteisinga nepadėti užpultajam vien todėl, kad atsisakome ginklų.

Tad laikas parodys, ar sugebėsime išlaviruoti, pasak kard. Parolino, patekę į sūkurį, „kuris gali turėti neapskaičiuojamų ir nelemtų pasekmių kiekvienam“. Ginklų naudojimas, pasak Vatikano valstybės sekretoriaus, „niekada nėra pageidautinas dalykas“, nes visada kyla labai didelė rizika žmonėms ir aplinkai. Tačiau, – tęsia jis interviu ispanų žiniasklaidai, – „teisė ginti savo gyvybę, savo tautą ir šalį kartais apima ir liūdną griebimąsi ginklo. Kita vertus, nors karinė pagalba Ukrainai gali būti suprantama, prioritetu išlieka derybinio sprendimo, kuris nutildytų ginklus ir užkirstų kelią branduoliniam eskalavimui, paieška“.

Tad ką galiausiai supratau? Kad Bažnyčios mokymas išties toliaregiškas, skatinantis ieškoti kūrybingų išeičių iš nuolat atsikartojančių situacijų. Kita vertus, jis paremtas bendrais universaliais principais, galiojančiais visur ir visiems. Tačiau konkretus jų taikymas yra paliktas asmenų ir bendruomenių atsakomybei. Išsaugant taisyklės dvasią, o ne raidę.