Vaizdo įrašo trukmė:

81 min.

Katalikas, tapęs protestantu, ir protestantas, tapęs kataliku

Kun. Arūnas Peškaitis OFM, Laurynas Jacevičius ir pastorius Gabrielius Lukošius. „Apologetika.lt“ jutubo kanalo kadras

C. S. Lewisas savo apologetikos klasikoje laikomame veikale „Tiesiog krikščionybė“ aiškina ir gina būtent tai – tiesiog krikščionybę. Kitaip tariant, jam svarbiausia įtikinamai pristatyti esmines krikščionybės tiesas, tokias kaip trejybinio Dievo samprata, Kristaus mirtis ant kryžiaus už mūsų nuodėmes, Jo prisikėlimas ir reikmė Juo (pasi)tikėti. Nepaisant to, jis puikiai supranta ir tai, jog krikščioniškų konfesijų esama įvairių.

Ir ne be priežasties. Konvertito santykiui su krikščioniškuoju tikėjimu nusakyti jis pasitelkia štai tokį palyginimą:

„Tikiuosi, kad nė vienas skaitytojas nepamanys, jog „tiesiog krikščionybė“ čia pateikiama kaip egzistuojančių bendruomenių tikėjimo išpažinimų alternatyva, tarsi žmogus ją galėtų priimti vietoj kongregacionalizmo, graikų ortodoksijos ar dar ko nors. Ji panašesnė į koridorių, iš kurio atsiveria durys į keletą kambarių. Jei ką nors atvesiu į šį koridorių – padarysiu tai, ką ir norėjau padaryti. Tačiau tik kambariuose – ne koridoriuje – yra židiniai, foteliai ir vaišės. Koridorius – tik laukiamasis, iš kurio galima bandyti praverti įvairias duris, bet ne jame gyventi. Šiam tikslui, manau, jog ir pats prasčiausias kambarys (nesvarbu, kuris iš jų toks yra) yra tinkamesnis.

Tiesa, kai kurie žmonės koridoriuje kiek ilgiau palūkėja, o kiti beveik iškart nujaučia, į kurias duris turi belstis. Nežinau, kodėl taip yra, tačiau esu tikras, jog Dievas nė vieno neverčia laukti, nebent Jis mato, kad iš to bus tam žmogui kas nors gero. Tik pagaliau įėjęs į kambarį pamatysi, kad tas ilgas laukimas tau davė kažką, ko kitaip nebūtum gavęs. Tačiau privalai tai laikyti laukimu, o ne stovyklavimu. Turi nuolat melsti šviesos ir, be abejo, netgi koridoriuje būdamas laikytis taisyklių, bendrų visam namui. Ir pirmiausia būtinai turi teirautis, kurios durys yra tikrosios, o ne rinktis tas, kurių spalva ar apdaila tau labiausiai patinka. Paprastai tariant, turėtum klausti ne „Ar man patinka tokios liturginės apeigos“, bet „Ar šios doktrinos teisingos, ar čia šventumo dvasia? Ar mane čia veda sąžinė? Ar nenoriu belstis į šias duris dėl savo puikybės, ar kad jos neįtinka mano skoniui, o gal man nepatinka šitas durininkas?“

Įėjęs į savąjį kambarį, būk malonus tiems, kurie pasirinko kitas duris, bei tiems, kurie tebelaukia koridoriuje. Jei jie klysta, jiems tavo maldos reikalingos netgi dar labiau; o jei jie yra tavo priešai, tada tu esi gavęs įsakymą melstis už juos. Tai viena iš bendrųjų viso namo taisyklių.“

Clive’as Staplesas Lewisas. Thepublicdiscourse.com nuotrauka

Patirtis rodo, kad Lewiso nubrėžtų taisyklių laikomasi ne itin uoliai. Pasirinkus konkrečias duris, malonumas neretai lieka už jų, o maldos pakišamos po foteliu, ant kurio sėdint vaišinamasi bei džiaugiamasi savo atradimu. Priešais dažnai tampa visi, pasirinkę kitus kambarius, o kartais ir tie, kurie įsitaisė ant kito fotelio tame pačiame kambaryje. Negana to, iš koridoriaus pasigirsta balsai, kad tie, kas užėję į kambarius, iš tiesų išėjo iš namo, o tik „koridoriniai“ yra tikrieji namo gyventojai.

Arūnas Peškaitis ir Gabrielius Lukošius, būdami jau suaugę, įėjo į namą, bet koridoriuje ilgai neužsibuvo – užsuko į skirtingus kambarius. Tačiau po kurio laiko, po įvairių patirčių ir apmąstymų, nusprendė iš vieno pereiti į kitą ir net buvo pakeliui susitikę. Surizikavau pakviesti pasikalbėti apie jų istorijas ir nenusivyliau. C. S. Lewisas tarpkambarinio pokalbio kultūra būtų patenkintas.

Kun. Arūnas Peškaitis, OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kalbant paprastai, A. Peškaitis Jėzumi patikėjo protestantiškoje (sekmininkų) bendruomenėje, tačiau po kurio laiko, kaip pats sako, grįžo į Katalikų Bažnyčią. Joje buvo krikštytas, tačiau vėliau katalikiškai neauklėtas. Galiausiai Arūnas ne tik grįžo į katalikybę, bet ir tapo kunigu bei pranciškonų vienuoliu.

Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijos vadovas ir Kauno evangelinės bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius.
Evangelija.lt nuotrauka

Visiškai atvirkščia G. Lukošiaus istorija. Gabrielius taip pat atsivertė jau suaugęs, tačiau tai įvyko katalikiškoje aplinkoje. Norėdamas būti kuo arčiau Dievo, nusprendė stoti į kunigų seminariją. Nepaisant to, po įvairių patirčių bei apmąstymų apsisprendė šito sumanymo atsisakyti ir galiausiai ne tik įsijungė į protestantišką / evangelinę bendruomenę, bet ir tapo vienos jų pastoriumi.

Įdomu tai, kad abiejų pašnekovų istorijos yra susipynusios. Siūlau užmesti akį ir ausį, jei esate suintriguoti.