2020 08 31

Emilija Karčevska

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Katalikų apologetas T. Hornas: tikėjimą garsiai ginti ar tyliai išgyventi?

Trentas Hornas. Trenthorn.com nuotrauka

Žinote tą jausmą, kai įsimyli – atrodytų, net pasaulis ima atrodyti kitaip, nei akys buvo įpratusios jį matyti. Ne vien meilės objektas švyti, bet visa aplink tarytum labiau žaižaruoja. Mokslininkai sako, kad pavasarį daugelis linkę įsimylėti – nes smegenys gauna daugiau saulės šviesos, kuri aktyvina už tam tikrų hormonų gamybą atsakingas smegenų sritis.

Gal ir yra tiesos, bet neretai moksliniai paaiškinimai prasilenkia su dvasios pakylėtumu ir šypsena, kuri nušvinta vos pagalvojus apie mylimąjį / ąją. Kartais panaši patirtis išgyvenama tikėjimo srityje – kuomet asmeninės maldos patirtis, privatus išgyvenimas ar dvasinė būsena, atrodytų, neturi nieko bendro su racionaliais ir logiškais Dievo buvimo įrodymais ar tikėjimo tiesų pagrindimu filosofiškai ar teologiškai. Galima baigti teologijos studijas, bet taip ir nesutikti asmeninio Kristaus. Lygiai taip pat galima nieko nežinoti apie krikščionišką apologetiką – tačiau gyventi autentišką maldos gyvenimą, dalijantis savo kasdienybe su Dievu.

Šios dvi tikėjimo pagrindimo ir asmeninės patirties išgyvenimo strategijos akistatoje susiduria išvykus studijuoti, pakeitus gyvenamąją vietą, darbą ar draugus, kurių burbulinė globa supo, todėl būtinybė pagrįsti, kodėl esi katalikas, tikintysis, nekildavo. Kartais būtinybė pagrįsti tikėjimą randasi ne dėl išorinių pokyčių, bet vidinių – bręstant, sąmoningėjant ir permąstant įprastus bei lyg tol nekvestionuotus dalykus. Tokioje situacijoje atsiduria paaugliai – vieną dieną pareiškę, kad nebenori daugiau eiti į bažnyčią, abejojantys ar nesuprantantys to, kas ligi tol buvo tapę įsitvirtinusia tikėjimo forma.

Įsimintiną ilgą pokalbį su vienu Bažnyčią atmetusiu paaugliu turėjo katalikų apologetas iš JAV Trentas Hornas – ir iš to pokalbio vėliau gimė knyga pavadinimu „Kodėl esame katalikai? Priežastys tikėti, viltis ir mylėti“ (Why We‘re Catholic: Our Reasons for Faith, Hope, and Love). T. Hornas yra daugybės knygų autorius, itin skaitomas tarp jaunosios kartos amerikiečių.

„Kodėl esame katalikai?“ mėgina atsakyti į nelengvus minėto paauglio klausimus. Knyga iš pirmo žvilgsnio man pasirodė labai popsiška, tačiau būtent ši priežastis paragino atsiversti ją darkart, permąstant, kaip vyksta evangelizacija Naujajame žemyne.

Emilija Karčevska. Bartoszo Fratczako nuotrauka

Dvasinės tikrovės atradimas

Religijos, o dar įdomesnė – tikėjimo – tema, neretai išnyra vakarėlių ar kitų susitikimų metu, kaip labai intriguojanti žmones, ypač – jei jie nujaučia, kad esi iš tų, save vadinančių tikinčiaisiais. Kaskart viduje atpažįstama vidinė įtampa – kaip sekuliarioje aplinkoje papasakoti apie tai, kuo ir kodėl tikima, kuo praturtina tikėjimas. Atrodo, kad pasakojimas apie tikėjimą, liudijimas apie vidinę tikėjimo patirtį tampa intymus. Pati žodžio intymus prasmė verčiant iš graikų kalbos reiškia – pažinti, pažinoti. Tokiu atveju asmeninis pasakojimas apie santykį su Dievu gali atskleisti apie mus daug daugiau nei pasakojimas apie darbus, studijas, pomėgius ar laisvalaikį. Tam tikra prasme, liudydami apie tai, kas vyksta asmeniškai, kartais net sunkiai atrandame žodžių.

Apie liberalizmo ideologijos ir sekuliarėjančios visuomenės samplaiką prirašyti tomai, tačiau vieną aspektą pažymėti ypač svarbu – šiuolaikinėmis sąlygomis tampa vis sunkiau atpažinti dvasinius poreikius. Gyvename įvairių interesų, troškimų, tikslų karnavalo metu. Šiuolaikinis žmogus „kvėpuoja“ siekiu atrasti naujų interesų, tikslų, polėkiu ieškoti naujų potyrių ir kaupti įvairesnių patirčių. Nemažai tikslų yra materialūs – tai kelionės, karjera, daiktai, arba apibrėžiami psichologiniu, socialiniu požiūriu – pavyzdžiui, savirealizacija, santykių, pripažinimo, tam tikro statuso siekis.

Visgi vis sunkiau tampa kalbėti apie dvasinį aspektą. Troškimas būti mylimam, laisvam, rūpintis kitais asmenimis ir užmegzti draugystę tampa emociniu ir psichologiniu poreikiu, kurio dvasinis matmuo neužčiuopiamas. Mylėdamas jaučiuosi gerai, esu laimingas, tai įprasmina mane, atrandu save santykyje… – dalijasi asmuo, kartais tik ir likdamas emocinio, jausminio lygmens, neatrasdamas dvasinės tikrovės perspektyvos.

Amazon.com nuotrauka

O juk toje perspektyvoje trokštama gėrio kitam asmeniui, stengiamasi ir aukojamasi dėl kito, tuo paliudijant, jog šitaip peržengiama gamtinės prigimties kuriama psichologinio komforto zona tam, kad atrastume save kaip asmenį – siekiantį gėrio, besistengiantį ir savo gerovę aukojantį dėl kito. Dvasinis lygmuo atrandamas tada, kai imama žmoguje įžvelgti daugiau nei ribotą ir baigtinę gamtos pasaulio būtį, tačiau materialia tikrove nesitenkinantį asmenį – turintį svajonių, intencijų, siekiantį tiesos pažinimo, savo būties įprasminimo, gėrio. Dvasinės tikrovės atpažinimas tampa svarbia sąlyga atverti protą diskusijai apie krikščionybę ir tikėjimą.

Naujas būdas kalbėti apie tikėjimą

Amerikiečių autorius T. Hornas savo knygoje pristato katalikiškojo tikėjimo aspektus, dažnai susilaukiančius kritikos ir nesupratimo: kas yra skaistykla, kodėl reikia eiti sekmadieniais į bažnyčią, kam reikalinga išpažintis, kaip evoliucinis pasakojimas dera su bibliniu pasakojimu apie Adomą ir Ievą.

Įdomiausia, kad, nors šie gana stereotipiniai aspektai yra dažnai girdimi, visgi papasakoti ar pagrįsti juos nėra paprasta. Neretu atveju imama „svirduliuoti“ pokalbyje, siekiama išvengti dalijimosi asmeniniu supratimu, tuo tarpu teologinio paaiškinimo neturima. Šiuo požiūriu knyga galėtų būti vertinama kaip krikščionybės elementorius, kuriame trumpai, tačiau aiškiai ir konkrečiai pristatomi įvairūs tikėjimo aspektai. Kitaip nei formalus teologinis paaiškinimas, knygoje pateikiami teiginiai padeda suprasti krikščionybės turinį, padaro jį lengviau suprantamą, pagrindžiamą, o kartu padeda išvengti dažnam, atrodytų, nepagrįstos asmeninės tikinčiojo perspektyvos pristatymo.

Gilintis ir pažinti tikėjimą, suprasti, kodėl krikščionys katalikai gerbia Mergelę Mariją, tiki skaistykla, meldžiasi, prašydami šventųjų užtarimo, užuot tiesiogiai bendravę su Dievu Tėvu, reikalinga ne tik kitiems, bet ir sau patiems. Nėra paprasta pripažinti, kad tiek daug nežinome apie krikščionybę – ypač, kai laikome save krikščionimis. Krikščioniškoji tapatybė kartu su Krikšto sakramentu pažymima pirmiau, nei imame suprasti ar pažinti pačią krikščionybę, tačiau noras atrasti ir gilintis į krikščionybę padeda šiai tapatybei suaugti ir sutvirtėti. Štai kodėl Alfa kursai, rengiami įvairiose parapijose ir bendruomenėse, yra tokie svarbūs. Jie padeda pažinti tikėjimą ne vien dvasia – per maldą, sakramentus, Šventąjį Raštą, bet ir protu.

Protas, kaip taikliai pažymi T. Hornas, šiuolaikinėje visuomenėje dažnai išaukštinamas kaip svarbiausias dalykas, atsakantis į tai, kas tikra, teisinga, patikima. Būtent dėl to krikščioniška apologetika, kurią autorius pristato ir nagrinėja, yra naujosios evangelizacijos būdas, kaip kalbėti apie tikėjimo tiesas ir krikščionybę.

Praplėsti suvokimo lauką

Vienas iš dažnai girdimų krikščionybės kritikų kaltinimų – tai blogio ir kančios buvimas. Savo knygoje amerikietis T. Hornas teigia, jog Dievo būtis yra vienintelė būtis, ne pateisinanti, bet įprasminanti kančios ir skausmo patirtį. Be dvasinio lygmens ir dvasinės tikrovės, kurioje ieškoma Absoliuto, neįmanoma pagrįsti, kodėl turėtume aukotis ar priimti kančią. Vedamas šv. Tomo Akviniečio minties analogijos, knygos autorius tvirtina, kad moralinis blogis, kaip gėrio trūkumas, kyla dėl žmogaus asmens ribotumo. Žmogiškas ribotumas – nuovargis, charakterio sudėtingumas, kietaširdiškumas – yra vieta arba priežastis blogiui rastis.

Trentas Hornas. Jutubo kadras

Tuo metu protas, kviečiamas ieškoti tiesos ir gėrio, dažnai įveikia ir peržengia žmogiško pažinimo ribas, sugriauna nusistovėjusias normas, pasenusias tiesas. Tačiau žmogiškos prigimties ribotumo supratimas gali paaiškinti, kodėl net ir daug vilčių teikianti technologijų ir mokslo pažanga vis vien neįveikia senos kaip pasaulis blogio problemos. Vis daugiau pažindami pasaulį, fizinę tikrovę, suprasdami žmogaus smegenų kerteles, emocijas ir jų kilmę, vis dar liekame akli pažinti dvasinę tikrovę, kurioje nieko naujo – tik asmens laisvės virtuoziškumai, atsiskleidžiantys gėrio ir blogio patirtyse.

Atvertus knygą pavadinimu „Kodėl esame katalikai“, gali apimti dvejopas, gluminamas jausmas. Viena vertus, ar tikrai neužtenka vidinio dvasinio maldos gyvenimo ir Dievo pažinimo, ar reikia ieškoti argumentų, kodėl esu krikščionis? Kita vertus, galbūt tokių knygų ir krikščioniškos apologetikos reikia nesibaidyti jau vien dėl to, kad tikėjimas ne vien padeda atsakyti į klausimus ar juos įprasminti, bet ir kelia naujų, sudėtingesnių, gilesnių klausimų.

Vienąsyk su kartėliu kompanijoje buvo mestelėta: „Tau gerai, tikėjimas atsako į viską.“ Tokia nuostata tik patvirtina pagundą žvelgti į tikėjimą kaip į primityvų darinį, reikalingą supaprastinti tikrovę ir nežinomiems tikrovės lopams bei klausimams atsakyti. Visgi tikėjimas ragina kaip tik pažinti gilesnes dilemas, kelti klausimus, reflektuojant naujus dvasinės tikrovės plotus.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

 

 

 

 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.