2020 11 28

Kun. Rastislav Dluhý, CSsR

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Katalikų Bažnyčia ir žiniasklaida: ieškant pozityvaus ir konstruktyvaus ryšio

Popiežius Pranciškus su žurnalistais lėktuve. EPA nuotrauka

Prieš virtualią konferenciją „Ar Bažnyčia (ne) opozicija žiniasklaidai?“, kurią Kauno arkivyskupijos akademinė sielovada lapkričio 27 d. organizavo visiems, dėstantiems ir studijuojantiems universitetuose (ir ne tik jiems), nusprendžiau pasiūlyti jums keletą pagrindinių klausimų arba bendrą įvadą šiai temai. Didžioji dalis šio straipsnio turinio ir svarbiausios mintys paimtos iš garsaus jėzuitų teologo kard. Avery’io Dulleso, SJ, apmąstymų. Mano mintys tik kai kurias iš jų papildys šiandienėmis aktualijomis.

(Beje, konferencijos įrašą galite pamatyti čia.)

Prieš tapdamas vyskupu Šveicarijoje, jėzuitas Peteris Henrici pasakojo pamokomą istoriją (tikiuosi, ji tikra) apie europietį vyskupą, atvykusį į Niujorką. Agresyvus reporteris jo paklausė: „Kai atvykstate į Niujorką, ar einate į naktinį klubą?“ Vyskupas, nenorėdamas tiesiai atsakyti į šį klausimą, juokais paklausė: „Ar Niujorke yra naktinių klubų?“ Kitą rytą jis buvo sukrėstas, laikraštyje skaitydamas antraštę: „Pirmas vyskupo klausimas: ar Niujorke yra naktinių klubų?“

Antraštė nebuvo melaginga, tačiau, kaip daug kitų naujienas pranešančių straipsnių antraščių, ji neperteikė tikrosios tiesos. Čia taip pat galime prisiminti visai neseną, spalio 21 d., įvykį, apie kurį rašė viso pasaulio žiniasklaida, cituodama popiežiaus dokumentiniame filme „Francesco“ (režisierius Jevgenijus Afinejevskis) pasakytą sakinį. Iš konteksto ištrauktas sakinys apie kartu gyvenančius homoseksualus neteisingai perteikė popiežiaus mintį, buvo ne taip suprastas ir sukėlė didelį sąmyšį net tarp dvasininkų, kol pagaliau, spalio pabaigoje, Vatikanas pateikė paaiškinimą.

Kun. Rastislavas Dluhý, CSsR. Asmeninio archyvo nuotrauka

Bažnyčiai tiesos skelbimas nėra pasirenkamas dalykas. Iš savo dieviškojo Įkūrėjo Bažnyčia turi pavedimą visam pasauliui skleisti Gerąją Jėzaus Kristaus žinią, įskaitant Jo mokytą tiesą. Kiekviename amžiuje Bažnyčia naudojosi tam metui būdinga informacijos sklaida žodžiu, paskui – pergamentais, laiškais, spausdintomis knygomis, radijo pranešimais ir televizijos laidomis, o nuo šio amžiaus pradžios – internetu, jutubu ir įvairiomis socialinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Kalbėdamas apie naujas masinės komunikacijos priemones, popiežius Paulius VI 1975 m. paskelbė: Bažnyčia jausis kalta Viešpaties akivaizdoje, jei nepasinaudos šiomis galingomis priemonėmis, kurias kasdien patobulina žmogaus įgūdžiai.

Popiežius Jonas Paulius II dažnai atkreipdavo dėmesį į didžiulę ryšių priemonių galią ir į tai, kaip svarbu, kad jos perteiktų tiesą, teisingumą ir moralinį padorumą. Jo teigimu, ypatinga tikinčiųjų pasauliečių pareiga yra užkirsti kelią, kad šios žiniasklaidos priemonės nebūtų panaudotos manipuliacijai ir dezinformacijai. Tarnaudamas Krokuvos vyskupu augziliaru, Karolis Wojtyła parašė straipsnių ciklą Krokuvos katalikų laikraštyje. Būdamas popiežiumi duodavo interviu. Tą patį darė ir Josephas Ratzingeris, vėliau popiežius Benediktas XVI. Jo mintys, išsakytos interviu, buvo paskelbtos žurnalisto Peterio Seewaldo knygose. Taip pat, būdamas kardinolu, J. Ratzingeris katalikų televizijoms davė kelis interviu.

Popiežius Pranciškus žengė žingsnį toliau. Lėktuve jo duodami interviu, kaip ir daug kitų įvairių pokalbių, yra įdomūs tuo, kad kviečia į dialogą netikinčiuosius ar kitų religijų atstovus. Be abejo, jis rizikuoja ne visada būti suprastas, tačiau mano, kad susitikimo, draugystės ir tiltų tarp žmonių principai yra stipresni ir svarbesni, nei rizika būti ne iki galo, o kartais gal ir visai nesuprastam.

Vyginto Skaraičio / Fotobanko nuotrauka

Bažnyčia turi tiek sėkmingų dialogo su žiniasklaida istorijų, tiek silpnos arba nepakankamos komunikacijos pavyzdžių ar net prarastų galimybių situacijų. Tai galime pastebėti ir pastaraisiais mėnesiais. Pavėluota reakcija į neteisingai iškomunikuotus popiežiaus žodžius filme „Francisco“ – nesėkmingos Vatikano komunikacijos pavyzdys. Tuo metu teigiamas precedento neturinčio bendravimo pavyzdys – sukrečiamai atvira ir išsami Šventojo Sosto informacija apie netinkamą buvusio amerikiečių kardinolo Theodore’o McCaricko seksualinį elgesį. Šią ataskaitą gali perskaityti kiekvienas. Ji skirta visų pirma JAV katalikų bendruomenei, ypač Vašingtono arkivyskupijai, kuriai buvęs kardinolas vadovavo. Ataskaita viešai pasiekiama, ją anglų kalba galima skaityti čia.

Taigi, matome, kad Bažnyčia nėra viena iš institucijų, turinčių savo viešųjų ryšių biurą, kurios strategija – bet kokia kaina pateikti geriausią įmanomą įstaigos, jos veiklos ar produktų vaizdą. Bažnyčia nori skleisti visą savo tikėjimo tiesą, bet kartu parodyti ir savo gyvenimą, šviesius ir tamsius momentus.

Dėl kai kurių nesėkmingo bendravimo atvejų, jei, pavyzdžiui, trūksta komunikacijos ar ji yra bloga, kritikai pirmiausia kaltina Bažnyčios biurokratus, kurie, teigiama, yra nekompetentingi pateikti Bažnyčios istoriją. Kiti kaltina žurnalistus dėl neva jų antikatalikiško šališkumo. Negalima visiškai paneigti nė vieno iš šių veiksnių, tačiau tikroji sunkumų priežastis gilesnė.

Popiežiaus emerito Benedikto XVI asmeninis sekretorius vysk. George’as Gaensweinas ir vokiečių žurnalistas Peteris Seewaldas. EPA nuotrauka

Marshallas McLuhanas sukūrė aforizmą „Medija yra pranešimas“. Kaip ir dauguma aforizmų, jis nėra visiškai teisingas, nes jokia medija neapsiriboja vienu pranešimu. Tačiau šis posakis atkreipia dėmesį į tai, kad tarp medijos ir pranešimo turi būti tam tikras ryšys. Kiekviena medija turi tendenciją perteikti tam tikro tipo pranešimus ir neperteikti kitokių tipų pranešimų. Todėl pranešimas bus pateikiamas taip, kad atitiktų konkrečios medijos komunikacines galias.

Daugelį sunkumų tarp Bažnyčios ir žiniasklaidos galima paaiškinti atsižvelgus į Bažnyčios pranešimo pobūdį ir komunikacines žurnalistikos galias. Manau, kad tarp abiejų dalykų yra natūrali įtampa. Kard. Avery’is Dullesas, SJ, išskyrė septynis skirtumus, kuriuos verta aptarti.

Pirma, Bažnyčios žinutės turinys yra šventa Dievo buvimo ir Jėzaus Kristaus atpirkimo paslaptis. Tai tikėjimo slėpinys, į kurį reikėtų žvelgti ir perteikti pagarbiai. Pagal savo esmę spauda tyrinėja – beveik galima sakyti, kad yra ikonoklastinė. Toli gražu neužimdama tos pagarbios pozicijos, ji džiaugiasi atskleisdama tai, kas pretenzinga, netikra ir skandalinga. Tad Katalikų Bažnyčia su savo pakiliais teiginiais – ypač viliojantis taikinys.

Antra, esminė Bažnyčios žinia yra viena ir amžina Evangelija. Įsitikinusi, kad įvykęs Dievo apsireiškimas Kristuje galioja visiems laikams, Bažnyčia siekia išlaikyti savo praeities tęstinumą. Ji puoselėja stabilumą ir vengia naujovių. Spauda – priešingai – gyvuoja dėl naujumo. Ji klesti kalbėdama apie trumpalaikius dalykus ir pataikauja susidomėjusioms skaitytojų ausims. Pranešant religines naujienas, akcentuojama tai, kas nauja ir kitaip, todėl susidaro įspūdis, kad Bažnyčioje nuolat kyla neramumų.

Trečia, Bažnyčia skatina vienybę ir susitaikymą, kiek įmanoma mažindama nesutarimus ir siekdama išvengti atskilimo, sukelto prieštaringų nuomonių. O naujienų žiniasklaidai itin svarbūs nesutarimai ir konfliktai, akivaizdžiai sukeliantys didesnį susidomėjimą ir skatinantys sklaidą. Istorija, kurioje nėra kovos tarp besivaržančių šalių, dažnai bus atmesta, nes nuobodi. Jei gera žinia ta, kad nėra jokių naujienų, vadinasi, geros žinios vargu ar yra vertos dėmesio. Todėl suprantama, kad spaudoje paprastai susidaro įspūdis, jog Bažnyčia padalinta į kariaujančias grupes ir kad dėl kiekvieno dogmos punkto karštai ginčijamasi pačioje Bažnyčioje.

Arkivysk. Gintaras Grušas pristato nurodymus bažnyčioms COVID-19 pandemijos metu. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Ketvirta, Bažnyčia siekia, kad žmonės gautų vidinę malonę ir pasiektų amžinąjį išganymą. Tačiau šie dvasiniai palaiminimai nėra pakankamai konkretūs. Todėl spauda linkusi nepaisyti dvasinės Bažnyčios misijos pusės ir sutelkti dėmesį į labiau apčiuopiamus reiškinius. Bažnyčios pareiškimai apie doktriną mažai domina populiariąją žiniasklaidą, nebent jie gali padidinti kokio laikraščio pardavimus. Apie Bažnyčios mokymą pranešama labai selektyviai, dažnai taip, kad sudaromas įspūdis, jog popiežių labiausiai domina seksas, politika ir valdžia.

Penkta, demokratinės visuomenės spauda yra linkusi įtraukti demokratinius kriterijus, vertindama bet kokią organizaciją. Ji susiduria su dideliais sunkumais vertindama hierarchinę visuomenę, kurioje vadovai savo valdžią yra gavę ne iš žmonių, bet iš Kristaus. Visos Bažnyčios pastangos kontroliuoti savo narių mokymą laikomos lygiavertėmis spaudos cenzūrai, taikomai valstybės. Todėl žurnalistika natūraliai yra šališka autoritetingam popiežių ir vyskupų mokymui, ypač kai jis prieštarauja šiuolaikinės demokratinės kultūros moraliniam veidui. Nepaklusnus kunigas ar bendrajai doktrinai prieštaraujantis teologas sulaukia dėmesio kaip kovotojas už laisvę.

Šešta, Bažnyčios mokymas tikėjimo ir moralinės praktikos klausimais dažnais sudėtingas ir subtilus. Dėl šimtus metų trukusios teologinės analizės nagrinėjami smulkūs aspektai, kurių negalima išreikšti be techninių terminų. Tikslūs dogmos ir moralinio mokymo skirtumai reikalauja tam tikro dėmesio, kurio negalima tikėtis iš paprasto skaitytojo. Spauda ir elektroninė žiniasklaida alksta trumpų, paprastų ir įspūdingų istorijų. Jei apskritai rašoma apie doktrininius teiginius, jų niuansai ir apibūdinimai, kurie vaidina svarbų vaidmenį, neišreiškiami tiksliai.

Septinta, Bažnyčia siekia įtikinti klausytojus apreiškimo tiesa. Ji skatina tvirtai laikytis tikėjimo ir sekti Kristumi. Žurnalistika, priešingai, praneša faktus, kurie suprantami net netikintiesiems, ir pateikia pasakojimų, priimtinų tiek religingiems, tiek nereligingiems žmonėms. Pasaulietinė spauda negali numatyti ar patvirtinti apreiškimo tiesos, ypač kai tas apreiškimas interpretuojamas bet kurioje tikinčiųjų bendruomenėje.

Venesuelos kardinolas Baltazaras Porrasas apsuptas žurnalistų. EPA nuotrauka

Dėl šių ir kitų priežasčių tarp Bažnyčios ir populiariųjų komunikacijos priemonių kyla nuolatinė įtampa. Bažnyčia negali patikėti pasaulietinei žurnalistikai perteikti savo pranešimų. Katalikų formacija paprastai vyksta tikėjimo ir garbinimo kontekste. Idealiu atveju tokia formacija vyksta liturgijoje, kur celebrantas gali perteikti Dievo Žodį. Be to, religinis švietimas gali būti vykdomas šeimoje, katechezėje ir katalikiškose mokyklose. Religinės naujienos, įskaitant dabartinį oficialų mokymą, geriausiai perteikiamos bažnytinėje aplinkoje, o ne pasaulietinėje spaudoje.

Žinoma, reikia paminėti į religiją orientuotą žurnalistiką, bandančią atsverti natūralų žiniasklaidos šališkumą, į kurį čia jau atkreipiau dėmesį. Krikščioniškoji spauda turėtų sąmoningai stengtis kalbėti apie Bažnyčią taip, kaip pati Bažnyčia supranta save, pabrėžiant iš tikėjimo kylančius dalykus. Už bažnytinius pranešimus atsakingas spaudos segmentas, stengdamasis pasiekti platesnę visuomenę, turėtų saugotis pagundos panirti į ikonoklazmą ir populiariai rašyti apie sensacijas bei skandalus. Nors šiuo aspektu Bažnyčios valdžios taikoma cenzūra nėra pageidautina, pagrįstai galima tikėtis tam tikros redaktorių ir žurnalistų savicenzūros.

Neturint išankstinių nuostatų apie religinę spaudą, reikia pripažinti, kad daugelis katalikų apie tai, kas vyksta jų Bažnyčioje, pirmiausia arba didžiąja dalimi sužino iš pasaulietinės žiniasklaidos. Taip pat tiesa, kad Bažnyčia turi bendrauti ne tik su savo nariais, bet ir su visuomene. Populiariosios komunikacijos priemonės turi visišką teisę domėtis religinėmis naujienomis. Nebūtų nei pageidautina, nei įmanoma išlaikyti Katalikų Bažnyčią atskirtą nuo pasaulietinės spaudos.

Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas kard. Reinhardas Marxas bendrauja su žurnalistais. EPA nuotrauka

Taigi, reikia dėti daugiau pastangų iš abiejų pusių, naikinant barjerus tarp Bažnyčios ir populiariosios žiniasklaidos. Iš Bažnyčios pusės pastaraisiais dešimtmečiais įvykdyta daugybė patobulinimų, tačiau reikia dar daug ką nuveikti. Atrodo, visi sutinka, kad Bažnyčia galėtų atlikti daug geresnį darbą viešindama savo nuomonę tokiais diskutuotinais klausimais kaip santuoka ir skyrybos, kontracepcija, homoseksualumas, abortai ar moterų įšventinimas. Doktrininiai Romos valdžios pareiškimai dažnai išreiškiami tiksliais, teisminiais terminais ir skelbiami autoritetingu tonu, kuris kelia nerimą žmonėms, įpratusiems prie diskusijų ir ginčų. Aš asmeniškai tikiu, kad oficialios Katalikų Bažnyčios pozicijos pagrįstos ir yra palankios žmogaus orumui, tačiau jos pernelyg lengvai vaizduojamos kaip savavališkos ir nužmoginančios.

Laimei, pastaraisiais metais tapo įprasta, jog ne tik dokumentai jautriomis temomis pateikiami su aiškinamaisiais pranešimais spaudai ir pateikiami spaudos konferencijose, bet ir vyskupai gauna išankstines kopijas, kad nebūtų užklupti nepasiruošę. Nepaisydama pasirodančių neigiamų pranešimų, Bažnyčia jau dešimtmečius didina galimybes pasirodyti ir teigiamame kontekste.

Katalikų Bažnyčia gali pasinaudoti didžiuliu susidomėjimu, kurį išreiškia spauda. Dėl savo gausių ritualų, ilgos istorijos, išplitimo visame pasaulyje ir patekimo į daugelio kraštų kultūras Bažnyčia kelia susižavėjimą daugeliui kito tikėjimo ar netikinčių žmonių. Reikėtų stengtis parodyti ir akcentuoti gražius, ugdančius ir įkvepiančius Bažnyčios aspektus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Iš naujienų žiniasklaidos perspektyvos, reikia sąmoningai stengtis suvaldyti neigiamas tendencijas, kurias jau minėjau. Kartais gali tekti atsispirti pagundai skatinti pardavimus ar paspaudimus, skleidžiant nepagrįstus gandus ar atskleidžiant įvykius tik iš vienos pusės. Pripažįstu, kad spauda yra teisėtai suinteresuota apie Bažnyčią pranešti tiek blogas, tiek geras naujienas. Tačiau reikia labiau rūpintis, kad blogos naujienos būtų pateikiamos tinkamame kontekste ir daugiau dėmesio būtų skiriama dalykams, į kuriuos žiniasklaida būna linkusi nekreipti dėmesio. Kritikai dažnai pabrėžia, kad dauguma laikraščių ir žurnalų neturi profesionalių žurnalistų rašyti apie religiją. Toks žinių trūkumas nebūtų toleruojamas kitose srityse, pavyzdžiui, politikoje, sporte ar versle.

Nors reikėtų dėti visas pastangas, kad pagerėtų religinių naujienų viešinimas, negalime tikėtis visiškos sėkmės. Dažnai sakoma, kad Kristus buvo asmuo, kurio komunikacija tobula. Jame, kaip niekur kitur, sutapo medija ir pranešimas. Jis tiesiogine to žodžio prasme buvo Evangelija, kurią skelbė. Jis tą darė be baimės ar kompromisų, žodžiu ir darbu. Tačiau Jam teko susidurti su nesupratimu ir priešiškumu. Jis aiškiai pasakė mokiniams tikėtis panašaus „priėmimo“: „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20).

Kadangi Evangelija yra svetima mus supančiam pasauliui, ji kai kuriais atžvilgiais visada kels prieštaravimų. Pasaulietinė spauda, priklausanti šiam pasauliui ir skirta pasaulietiškai auditorijai, niekada nebus idealus būdas perteikti krikščionišką žinią. Pasikliaudama ir kita žiniasklaida, Bažnyčia turi kuo geriau bendradarbiauti su spauda, suprasdama, kad įtampos ir opozicijos išliks tol, kol tęsis žmonijos istorija.

Šaltinis:

Rev. Avery Dulles, S.J. Religion and the News Media: A Theologian Reflects, America 171, no. 9 (October 1994): 6–9. Tekstą vertė Teresė Ringailienė