Katastrofa ir viltis Y. Ono instaliacijoje „Ex It“. Pokalbis su „Fluxus“ kuratoriumi J. Hendricksu

Ši svarbiausia „Fluxus“ meno judėjimo kolekcija pradėta rinkti 1977 m. ir padovanota MoMa muziejui 2008-aisiais, kur šiuo metu ir yra saugoma. Dalis kolekcijos eksponuojama Šiuolaikinio meno centre esančiame „Fluxus“ kabinete. J. Hendricksas taip pat yra surengęs svarbias „Fluxus“ parodas ir parengęs novatoriškų mokslinių publikacijų apie judėjimą.

J. Hendricksas kuruoja menininkės retrospektyvinės kūrybos parodą „Laisvės pažinimo sodas“, kuri bus atidaryta rugsėjo mėnesį Kaune.

„Fluxus“ judėjimas padarė milžinišką įtaką radikaliam meno sampratos pokyčiui Vakarų pasaulyje septintajame XX a. dešimtmetyje. Keletas „Fluxus“ manifestų, gausūs kūriniai ir jų instrukcijos daugybę metų intensyviai cirkuliavo tarp menininkų JAV, Europos šalyse ir Japonijoje, o visą šį tinklą daugiausia koordinavo judėjimo įkūrėjas, architektas ir dizaineris Jurgis Mačiūnas (George Maciunas), išeivis iš Lietuvos.

Niujorke gimęs „Fluxus“ judėjimas buvo nukreiptas prieš sustabarėjusią, elitišką ir pernelyg „susireikšminusią“ meno sistemą, kurioje nelikę erdvės pokštams, spontaniškumui ir žaidimams. Menininkė Yoko Ono pradėjo savo kūrybinį kelią kartu su „Fluxus“ menininkais.

Savo karjerą pradėjote kaip menininkas. Apie „Fluxus“ sužinojote šio judėjimo pradžioje ir ilgainiui įsitraukėte kaip kuratorius, tyrėjas. Su šiuo judėjimu glaudžiai susijęs esate iki šiol. Kaip viskas prasidėjo ir kuo jus patraukė „Fluxus“?  

Tai buvo radikalus judėjimas. Mane sužavėjo būtent jo radikalumas. Apie „Fluxus“ sužinojau gana anksti. Beje, mano brolis Geoffrey Hendricksas buvo vienas iš „Fluxus“ menininkų. Tuo metu jau pažinojau ir kitų judėjimo menininkų. Tačiau rimtesne domėjimosi pradžia galima laikyti 1976 metus, kai kartu su Barbara Moore atidarėme knygyną „Backworks“. Tuomet neturėjau darbo, ir knygynas pirmiausia buvo atidarytas mano namuose. Jame buvo galima įsigyti šiuolaikinio meno kūrėjų knygų, leidinių ir „Fluxus“ kūrinių. 

Valdėme knygyną, bet, kaip ir galima numanyti, ši veikla neatnešė daug pelno. Barbara ir jos vyras Peteris Moore’as buvo gerai susipažinę su „Fluxus“. Peteris buvo svarbus fotografas, fiksavęs ir „Fluxus“ performansus. Jie pažinojo Jurgį Mačiūną, ir šis sutiko pardavinėti savo „Fluxus“ darbus, o mes jam padėjome. Aš taip pat tapau Jurgio draugu. Kažkada panašiu metu Gilbertas Silvermanas pakvietė mane kuruoti jo ir jo žmonos „Fluxus“ kolekciją. 

Manau, kad derinant darbą knygyne ir darbą su privačia kolekcija galėjo kilti tam tikras konfliktas, taigi pasirinkau darbą su kolekcija. Gilbertas buvo labai pažangaus mąstymo ir nuotykius mėgstantis kolekcininkas. Kartu surinkome labai didelę „Fluxus“ kolekciją, kuri šiuo metu saugoma šiuolaikinio meno muziejuje MoMa. Dėl įvairiausių priežasčių ši kolekcija yra laikoma svarbiausia „Fluxus“ pasaulyje. Tokia buvo mano įsitraukimo į „Fluxus“ pradžia.

Iki šiol bendradarbiaujate su Yoko Ono (gimė 1933 m.) ir kuruojate jos parodas. Papasakokite apie patirtį dirbant su šia menininke. 

Susipažinau su Yoko Ono labai seniai, gal 1965 ar 1966 metais. Dirbdamas Judsono galerijoje, įsikūrusioje to paties pavadinimo veikiančioje bažnyčioje, kuravau jos parodą.  Vėliau Yoko išvyko į Europą, ir gana ilgai jos nemačiau, tačiau jai grįžus toliau tęsėme draugystę.

Dirbti su Yoko yra neapsakomai nuostabi patirtis. Ji yra labai išradinga ir pasižymi ypatingu mąstymu. Naujos idėjos Yoko kildavo žaibiškai. Pavyzdžiui, gavome kvietimą dalyvauti parodoje Suomijoje, susijusioje su sniegu, ir jai iškart vakarienės metu kilo kūrinio idėja – ledo kalėjimas. Tirpstantis ledas išlaisvina. Ji labai greitai sugalvodavo puikių idėjų. 

Su socialiniu ir politiniu aktyvizmu susijusi Yoko Ono kūryba paliečia laisvės, lygybės, moterų teisių ir kitas temas, kuriomis buvo skatinamas visuomenės sąmoningumas. Kaip jus matote menininkės kūrybos pristatymą visuomenei šiandien? Kodėl svarbu susipažinti Yoko Ono kūryba? 

Labai gaila, tačiau niekas nepasikeitė nuo tada, kai kūriniai buvo sukurti ir pristatyti pirmą kartą. Žinoma, yra tam tikras postūmis moterų teisių prasme, įvyko progresas galvojant apie karus pasaulyje. Tačiau mes dar esame labai ilgame kelyje. Ir tai galime jausti netgi kasdien eidami gatvėje, kad ir girdėdami vyrų švilpimus moterims, ką ir kalbėti apie kasdienę moterų patiriamą prievartą.

Pavyzdžiui, Yoko Ono Venecijoje pristatė darbą „Rising“ (liet. „Kylantis“), kurio centre vėliau buvo uždegtas sukrautas laužas iš moterų kūnų muliažų, eksponuojamas kartu su surinktais tikrais moterų patirtais smurto ir prievartos liudijimais. Manau, kad šis darbas yra labai paveikus, jį rodėme daug kartų, toliau tęsėme liudijimų rinkimą. Šis darbas ne mažiau aktualus ir šiandien.

Kaune atidarytoje menininkės instaliacijoje „Ex It“ eksponuojami šimtas skirtingų dydžių karstų su iš jų augančiais medžiais. Kodėl menininkės kūrybos pristatymą pradedate būtent šiuo kūriniu?  

Instaliacija „Ex It“ vaizduoja įvykusią didžiulę nelaimę, tačiau čia egzistuoja ir viltis. Galbūt dar ne šiame gyvenime, bet viltis yra. Visi miršta, tik nežinome, kada mirsiu aš ar kada mirsite jūs. Kai kurios mirtys neišvengiamos, kaip kad neseniai ištikusios dėl ugnikalnio įsiveržimo sukelto cunamio. Tačiau kitų galima išvengti. Pavyzdžiui, mirčių, įvykstančių dėl karų.

Ši instaliacija dar ilgai bus svarbi. Galbūt pamatę ją žmonės galvos apie mano minėtą cunamį, galbūt apie kitas stichines nelaimes, galbūt apie dabartinę pasaulio padėtį, galbūt apie karus ar istorinius šalies įvykius. Yoko nenori aiškiai nurodyti ir padiktuoti, ką žmogus turi pamatyti šioje instaliacijoje, kokią katastrofą. Kaip ir kituose jos kūriniuose bei visoje kūryboje, čia daug erdvės skiriama žiūrovo vaizduotei. 

Kaip nusprendėte šią instaliaciją eksponuoti būtent veikiančio banko patalpose? Veikiantis bankas ir toje pačioje erdvėje, kaip ir instaliacija, atliekamos bankinės operacijos sukuria stiprų asociacijų ir prasmių lauką. 

Šią erdvę pasiūlė ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas, nors pirminė idėja buvo ją įkurdinti kitur. Dažniausiai ji eksponuojama galerijų erdvėse, bet esame ją rodę ir bažnyčioje, ir lauke šalia kapinių. Banko erdvė prideda dar daugiau prasmių.

Manau, ši erdvė instaliacijai labai tinka. Ne mažiau svarbi ir nuostabi pastato architektūra. Bet kartu manau, kad šiai instaliacijai tinkama gali būti bet kokia erdvė. Ir visos jos sukurtų savų prasmių. Instaliacija dar kiek pasikeis, kai medžiai išskleis lapus. O po uždarymo instaliacija gyvuos toliau, nes medžiai pasklis po miestą. Juos pasodinsime arba pakviesime žmones sodinti juos savo soduose.

Apie Yoko Ono instaliaciją „Ex It“ 

Nuo sausio 23 d. Lietuvos banko Kauno skyriuje – žymiajame Kauno tarpukario architektūros pastate, pagrindinėje operacijų salėje – veiks pasaulinės reikšmės menininkės Yoko Ono instaliacija „Ex It“ (1997 m.). Ją sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais ir sklindantis gyvosios gamtos garso įrašas. Tai paveikus karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It“ – tai gyvenimas kaip tęsinys.

Ši instaliacija yra didelės Y. Ono retrospektyvos, kuri bus atidaryta Kauno paveikslų galerijoje šių metų rugsėjį, įvadinė dalis. Parodoje pavadinimu „Laisvės pažinimo sodas“ bus gausu kūrinių, pristatančių įvairius Y. Ono kūrybos laikotarpius ir praktikas: nuo konceptualaus meno ir eksperimentinio kino iki erdvės instaliacijų, objektų bei tekstinių kūrinių. Svarbu ir tai, kad paroda rengiama Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje prie pat „Fluxus“ judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno vaikystės namų, galerijoje taip pat veikia šiam kūrėjui skirtas „Fluxus“ kabinetas.

„Laisvės pažinimo sodas“ – tai kvietimas įžvelgti laisvę kasdienybėje, esančioje ir už parodos galerijoje ribų. Y. Ono kūrinius bus galima pamatyti ir Kauno viešosiose erdvėse bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.

Yoko Ono (g. 1933 m. Tokijuje) yra garsi pacifistė ir pasaulinės reikšmės menininkė, 2009 m. 53-iojoje Venecijos bienalėje pelniusi „Auksinio liūto“ apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus. XX a. septintame dešimtmetyje pradėjusi meninę karjerą Niujorko avangardinio meno scenoje, ji įsitvirtino konceptualiojo meno srityje, kūrė performansus, muziką, filmus, skulptūras ir instaliacijas. Karjeros pradžioje artimai bendradarbiavo su „Fluxus“ judėjimo įkūrėju Jurgiu Mačiūnu. Menininkės kūryba yra politiška ir visuomeniška, о meninė veikla įkvėpta kasdienybės ir siekio išsaugoti trapią pusiausvyrą tarp galios ir gėrio jėgų.

Parodą organizuoja Šiuolaikinio meno centras kartu su šiuolaikinio meno muziejumi „Serralves“ (Portas, Portugalija) ir menininkės studija „Studio One“ (Niujorkas, JAV), o kuruoja ilgametis Y. Ono bičiulis, J. Mačiūno ir „Fluxus“ judėjimo parodų kuratorius Jonas Hendricksas. Tai 2020 m. „Serralves“ muziejuje eksponuotos parodos tąsa, specialiai adaptuota Kaunui – gimtajam J. Mačiūno miestui. Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.