Iš prigimties būdamas ūmaus būdo, amžininkų prisiminimuose jis charakterizuojamas kaip itin romus ir susitvardantis.

Poncijonas kartu su antipopiežiumi Ipolitu buvo nuteistas sunkiesiems darbams ir ištremtas į Sardinijos kasyklas, kur įvyko susitaikymas.

Uošvis ne tik pasižymėjo laukiniu gyvenimo būdu, bet ir visaip engė Joaną, kurios vienintele priebėga tapo paklusnumas.

Pran­ciš­kaus at­si­ver­ti­mas stip­riai pa­vei­kė ir vie­ną gra­žią Asy­žiaus mer­gi­ną iš kil­min­gos gi­mi­nės.

Laurynas va­do­vavo grupei vyrų, kurie įvai­riuo­se mies­to kvar­ta­luo­se vargšams da­lino Eu­cha­ris­ti­ją ir teikė iš­mal­dą.

Vie­na ne­pa­pras­čiau­sių, ža­viau­sių ir su­dė­tin­giau­sių pra­ėju­sio am­žiaus as­me­ny­bių.

„Dominykas mėgo miestus“,– tai sužinome iš Viduramžių priežodžio. Bet iš tiesų didžiąją laiko dalį jis praleido kelyje.

Reformatorius Kaje­to­nas buvo Martino Liuterio amžinin­kas.

Svarbu yra ne tiek pats atsimainymo įvykis, o tai, kad atsimaino Jėzus, mūsų brolis, pažįstantis mūsų silpnybes.

Nie­kas ne­bū­tų la­ži­nę­sis nė iš su­di­lu­sio ska­ti­ko dėl to ne­ran­gaus jau­nuo­lio, ku­ris lan­kė aba­to Bei­lio mo­kyk­lą Eku­ly­je.

Savo pavyzdžio trauka ir įtikinama žodžių jėga per vienus metus Augustinas sugrąžino nusiaubtam miestui krikščionišką veidą.