Dėkokime už paties Dievo dovaną Eucharistijoje ir neškime Jam visus pasaulio reikalus, idant daugelis galėtų patirti Jo gydančią galią.
Nesuradę Jėzaus žmonės ryžtasi atkakliai ieškoti, kol suras. Girdime, kad jie sulipo į valtis, yrėsi į kitą krantą, kad tik susitiktų Jėzų.
Jei tik suvoktume, kokios būna atstūmimo pasekmės ir kaip sužeidžiami žmonės, kuomet imamės teisti.
Ką man sako Jėzaus ėjimas vandeniu? Stebuklas? Taip, akivaizdu.
Mes gi atėjome į šią žemę Dievo valia savo tėvų dėka. Jie atidavė dalį savęs ir savo gyvenimo mūsų gyvenimui.
Meilė viską atiduoda į ją priimančias rankas.
Tik ką buvo kalbama apie meilę ir nesmerkimą, ir štai - nuosprendis. Kokią žinią mums siunčia Jėzus taip sakydamas?
Tad kaip „pagauti“ Šventąją Dvasią?
Viešpatie, suteik man nuolankaus kantrumo sulaukti atgimimo Šventojoje Dvasioje!
Ir kaip Jėzus moko mus įveikti baimę?
Kai pradėjau dirbti su nepilnamečiais nuteistaisiais, be galo norėjau, kad Jėzus būtų Eucharistijoje koplyčioje.
Kaskart skaitant šią Evangeliją mane persmelkia šiurpas.
Dievo atėjimo ženklas yra ramybė.
Evangelijose gražiausia, kad mokiniai yra tokie, kokie yra: nenuovokūs, smalsūs, netikintys, abejojantys, impulsyvūs, bijantys, net kvailoki
Marija mus moko eiti pirmyn, nesustoti mylėjus, išlaikyti viltį.
Nebijokite – Kristus tikrai prisikėlė! Vos keletą veiksmų dėl Jo meilės ir dvasios akys išvys Viešpatį.