
Jn 3, 7b–15 „Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus“
Ir mes išgyvensime, jei Dievo ieškosime paprastame paklusnume jo Dvasiai, pasilikdami ištikimi pavojų ir kančios akivaizdoje.
Ir mes išgyvensime, jei Dievo ieškosime paprastame paklusnume jo Dvasiai, pasilikdami ištikimi pavojų ir kančios akivaizdoje.
Tas kelias į Dievo pažinimą yra bauginantis, kadangi reikia save atiduoti, tačiau ir džiuginantis, nes juo gali žengti kiekvienas.
Dievas turi neišsemiamas galimybes įrodyti savo buvimą ir veikimą, priversti žmones vykdyti jo valią, tačiau to nedaro.
Krikščionių asmeninė tikėjimo patirtis bręsta ir stiprėja ne tik medituojant šią žinią savyje, bet taip pat dovanojant ją kitiems.
Istorinis aktas kartais įgyja prasmę tik simbolinio supratimo plotmėje, bet dėl to netampa mažiau istoriškas.
Luko vartojamas graikiškas žodis „synalizómenos“ paraidžiui išvertus: „druską su jais valgydamas“.
„Tu buvai su manimi, bet aš nebuvau su tavimi“.
Tu buvai teisi, manydama, kad aš sodininkas. Aš esu naujasis Adomas, puoselėjantis rojų ir jį saugantis.
Biblijoje „baimė“ nurodo žmogaus Dievo buvimo pajutimą.
Tuščią kapą visi suprato kaip svarbiausią ženklą.
Tai, kas atrodo baigta istorija, iš tikrųjų nėra baigta. Tačiau šios detalės dar niekas nežino.
Viskas, ką jie gali padaryti, tai paguldyti Jėzaus kūną į kapą. Tai viskas, ką jie gali. Ir jie tai padaro iki galo.
Jėzus pradeda mus mylėti nuo nepatogiausios mūsų dalies. Jis nepradeda mylėti mūsų gerųjų pusių, talentų, gebėjimų.
Ar galima įkainoti meilę? Ne. Ir vis dėlto mes kaskart prekiaujame meile, kai, užuot mylėję, pasisiūlome tam, kas brangiausiai moka.
Kai vaikystėje mokėmės katekizmo, niekas nenorėdavo atlikti Judo vaidmens.
Autorius užfiksuoja ne kalbas, o gestus, galbūt tai rodo, kad meilė visada yra konkretus faktas, o ne diskusija.