
Lk 24, 13–35 „Jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną“
„Tu buvai su manimi, bet aš nebuvau su tavimi“.
„Tu buvai su manimi, bet aš nebuvau su tavimi“.
Tu buvai teisi, manydama, kad aš sodininkas. Aš esu naujasis Adomas, puoselėjantis rojų ir jį saugantis.
Biblijoje „baimė“ nurodo žmogaus Dievo buvimo pajutimą.
Tuščią kapą visi suprato kaip svarbiausią ženklą.
Tai, kas atrodo baigta istorija, iš tikrųjų nėra baigta. Tačiau šios detalės dar niekas nežino.
Viskas, ką jie gali padaryti, tai paguldyti Jėzaus kūną į kapą. Tai viskas, ką jie gali. Ir jie tai padaro iki galo.
Jėzus pradeda mus mylėti nuo nepatogiausios mūsų dalies. Jis nepradeda mylėti mūsų gerųjų pusių, talentų, gebėjimų.
Ar galima įkainoti meilę? Ne. Ir vis dėlto mes kaskart prekiaujame meile, kai, užuot mylėję, pasisiūlome tam, kas brangiausiai moka.
Kai vaikystėje mokėmės katekizmo, niekas nenorėdavo atlikti Judo vaidmens.
Autorius užfiksuoja ne kalbas, o gestus, galbūt tai rodo, kad meilė visada yra konkretus faktas, o ne diskusija.
Kada minios yra teisios?
„Kad visi Dievo vaikai būtų surinkti į vieną“ – tai Viešpaties Dievo svajonė, kaip ir mūsų viltis.
Paskutinės eilutės tokios šiltos – „daugelis įtikėjo jį tame krašte“.
Jėzus kalba apie ryšį su savimi, Tėvo siųstu, vykdančiu Dievo darbus ir ženklus, kad žmonės atvertų savo gyvenimą.
Ryšys su Kristaus asmeniu mus padaro Dievo vaikais.
Dievas taip mylėjo pasaulį, kad telieka savo gyvenimėlyje Jėzaus pėdomis, kaip visa tikinčiųjų šeimyna, dėkinga širdimi žingsniuoti.