Spektaklio pagrindinė veikėja yra lietuvių poetė Salomėja Nėris, veiksmas apima jos gyvenimo Ufoje ir Maskvoje laikotarpius, kai poetės ir jos bendražygių veikla vertintina kaip nukreipta prieš Nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Vasario 11 d. vienas žymiausių poetų, redaktorius, visuomenės ir kultūros veikėjas Kazys Bradūnas atšventė 90-ąjį gimtadienį.

Philippe Madre knyga „Dievas kviečia: kaip atpažinti pašaukimą?“ – tai viena iš nedaugelio knygų lietuvių kalba pašaukimų pastoracijos tema. 

Gitenį Umbrasą šiandien būtų labai sunku pavadinti vien dailininku, mat jo darbai jau seniai peržengė tradicinės dailės ribas, užtenka prisiminti jo „Meilės krantus“ Vilniuje, šalia Žaliojo tilto, plytelę „Stebuklas“ Katedros aikštėje, aitvarus Bernardinų bažnyčioje ar per Sekmines ant Vilniaus kalvų Čiulbantį kryžių Žvėrynę, freskomis „išgydytus“ Sereikiškių parko nugenėtus medžius, į kasas supintas vandens žoles Vilnelėje ir dar daug kitų akcijų, stebuklų, kurių nė neišvardysi.

Vygantas Kosmauskas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d.(tą pačią dieną, kaip ir mama) Panevėžyje, teatralų šeimoje. Jo tėvai - žinomi to meto Panevėžio dramos teatro aktoriai – Henrika Hokušaitė ir Stepas Kosmauskas. Vygantas - antras vaikas, šeimoje jau bėgiojo sesuo Margarita.

Kauniečio Virginijaus Kašinsko dirbtuvės: kai tapytojas paima teptuką ir paletę, mažas kambarėlis išsiplečia iki begalybės. „Savo paveiksluose menininkas siekia išryškinti pagrindinius fizinio bei dvasinio gyvenimo elementus ir sukurti abiejų sferų harmoniją perteikiančias struktūras. Detaliai objektų analizei jis parenka skirtingas meninės išraiškos priemonių sistemas. Pamėgtoje ciklinėje temos atskleidimo formoje remtasi realistiniu, siurrealistiniu, ekspresionistiniu bei abstrakcionistiniu vaizdavimo būdu. Autorius taip pat panaudoja anatomijos, matematikos mokslų žinias, filosofinių sistemų bei senosios simbolikos studijas”, – rašo apie V. Kašinsko kūrybą menotyrininkas Saulius Mikėnas.

Per Nepriklausomybės metus, kurie nebuvo itin palankūs kino menui, daugelis mūsų „palaidojo“ lietuvišką kiną, subrendo ištisa karta, kuri nežino, kad lietuviai turi kino tradicijas. Tuo tarpu lietuviškų filmų negatyvai iki šiol yra saugomi Maskvoje. Ir štai paprastas pavyzdys: režisierius Gytis Lukšas savo archyvuose suranda seną, prieš dvidešimt metų sukurtą dokumentinį filmą apie garbaus atminimo Juozą Miltinį. Būtų neįkainojamas radinys, tačiau tai - tik buitinė vaizdajuostė, originalų Miltinio balsą užgožia vertimas į rusų kalbą...

Šis J. Ivanauskaitės laiškas buvo skaitomas vasario 24 d. Knygų mugėje renginio „Kaip rašomas euroromanas“ metu.

Penktadienį, kai vakare eini per miestą, ieškodamas laisvesnės vietelės kokiam nors bare ar kavinėje, nusivylęs turi pripažinti: mūsų tauta mėgsta svaigintis.

„Bleikas rašė apie dangaus ir pragaro jungtuves. Aš parašiau apie jų skyrybas”, – teigia garsus britų rašytojas C. S. Lewis.