„Gatvės vaikai“ – prieš 40 metų sukurta dokumentika, nufilmuota paprastai, tačiau pralenkianti daugelį naujų „Kino pavasario“ dalyvių.

Vienas svarbiausių veikalų, leisiančių geriau suprasti Holokaustą.

Pasakyti apie Bažnyčią filmas nelabai turi ką – nebent parodyti jai, kaip skaudžiai ir nepakeičiamai ji reikalinga.

Ištakos – „Kalva, į kurią kopiam“, jaunos afroamerikietės A. Gorman eilėraštis, sukurtas J. Bideno užsakymu jo inauguracijai.

„Oda“ įvairiopai siejasi su A. Camus „Maru“ ir Josè Saramago „Aklumu“. Tai tikroviška, kraupi Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika.

Nuoširdus, jautrus, gal kiek romantizuotas atkaklios paauglės, kuri nė pati nesitikėjo išgarsėti, kino portretas.

Filosofui įdomios būdavo tos knygos, kurios sukeldavo ypatingą rezonansą, kurį net ne iš karto galėdavo įvardinti konkrečiais žodžiais.

Įdomu, ar čia tiktų Naujojo Testamento sakinys, jog nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti?

Suprantu, kodėl S. Šaltenis sovietmečiu nerašė romanų. Tai buvo labiausiai ideologiškai indoktrinuotas ir cenzorių prižiūrimas žanras.

„Taigi, tai, ką aš rašau, ir yra daugiausiai tos kelionės nuotykių atpasakojimas. Iš esmės dokumentika“, – sako prozininkas.