Geroji Naujiena skelbia, jog pats Dievas prisiartina prie nusidėjėlių, kad juos išgelbėtų – nes Jis yra tai, ko pirmiausia mums reikia.

Helovinas, nors šiuo metu ir įgavęs visiškai neatpažįstamą bei vulgarų pobūdį, savo esme yra krikščioniška šventė.

Kad bet kokie mąstymo pokyčiai įvyktų, reikia turėti kokį nors pagrindą, kokią nors tradiciją, kokią nors tapatybę.

Atsižvelgiant į dabartinę pandemijos situaciją, bažnyčios pasilieka atvertos tiek asmeninei, tiek bendruomeninei maldai.

Jei apsispręsime tinkamai, pandemija mums gali padėti dvasiškai prablaivėti, o karantinas – tapti tobulėjimo ir savęs pažinimo „kursu“.

Pranciškus griežčiausiai smerkia teroro ir smurto veiksmus, užtikrina artumą Prancūzijos katalikų bendruomenei ir visai prancūzų tautai.

Bijoti reikėtų ne iššūkių, o perdėto „įsipatoginimo“, klausimų nekėlimo, visiško aiškumo.

Mylėti Dievą, save bei artimą – reiškia suvokti, kokie esame brangūs Dievui.

Šis mokymas taip paplitęs krikščionijoje, jog gali būti priskirtas prie vienos iš visas konfesijas jungiančių dogmų.