Dažniausiai mano keliai nelygūs ir širdis gruoblėta – ji taip trokšta apkabinimo. Ir Dievas laukia mano prisiartinimo, laukia ant kryžiaus.

Garsioji Stambulo Hagia Sophia, buvusi Konstantinopolio patriarchų katedra, iš muziejaus taps mečete.

T. Iaino Matthew knyga „Dievo įsiveržimas“ – nevienadienė, neskirta perskaityti ir pastatyti lentynoje.

Benedikto Nursiečio „dvasinio meno įrankiai“ ypač aktualūs, gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje veši vartotojiškumas.

„Katalikų Bažnyčia niekada nemokė, jog žmogaus kūnas – tai kažkas gėdingo ir negražaus.“

Pripažinimas, jog yra daug kelių, visai nereiškia, kad žmogus turi palikti savo kelią.

Bažnyčia privalo išlikti kritiniu balsu valstybėje, nenustoti plaukti prieš srovę ir, reikalui esant, nepaklusti valdžiai.

Palydėtojas padeda sulėtinti tempą ir pastebėti, kas iš tiesų vyksta mūsų gyvenime.

Žmogus, priėmęs transcendentines tiesas, gyvena pagal vertybes, kurios neišvengiamai konfliktuoja su asmeninės autonomijos dogma.

Kai Šv. Petro bazilikoje buvo ištartas Vincento Sladkevičiaus vardas, Konsistorijos svečių ir diplomatų ložėje nuvilnijo lengvas šnaresys.