
Pagrindinės kūno laikysenos liturgijoje (III). Klūpėjimas
Kai atsiklaupiu maldoje, tarsi pripažįstu, kad esu mažas Dievo akivaizdoje, priklausau Jam.
Kai atsiklaupiu maldoje, tarsi pripažįstu, kad esu mažas Dievo akivaizdoje, priklausau Jam.
Jėzus duoda ne tokią ramybę, kuri paverčia mus apatiškais.
Popiežius kvietė tikinčiuosius apmąstyti enciklikoje „Laudato si'“ išdėstytas temas.
Kuo mūsų sąžinė grynesnė, tuo labiau ji protui padeda suprasti Dievo valią.
Ne veltui juokaujama, kad sveikiausias gyvenimo būdas jau seniai aprašytas įvairių religijų askezės vadovėliuose.
Kai protestantai pradėjo naudotis suolais, netrukus jų atsirado ir katalikų bažnyčiose.
Marija pasauliui vis siunčia tas pačias „trumpąsias žinutes“. Ar verta jas skaityti?
Klausydamiesi Evangelijos žodžių, negalime likti sėdėti, jie mus tiesiog pastato ant kojų.
Skaitydami šiandienos Evangeliją, esame kviečiami būti itin dėmesingi.
Vienintelio Dievo prerogatyva – Amžinybėje nuteisti nusikaltėlį ar, jam pakeitus gyvenimo būdą, jo pasigailėti.
Dvasinio vadovavimo pastovumas reikalingas, kad žmogus galėtų įleisti pasitikėjimo šaknis
Dievas žmonijos istorijoje veikia ne kaip pasyvus žiūrovas.
Malda uždega ryžtui, kovai, laisvei. O jeigu reikia ramios širdies, malda padaro ją ramesnę.
Dievo tylėjimą yra išgyvenęs kiekvienas, kuris kada nors bandė melstis.
Dievo balsas mus pasiekia tyloje, kai leidžiame nurimti savo aistroms ir mintims.
Nematydami priešakyje Jėzaus, vėl grįžtume į duobėtus dvasinės savigriovos kelius.
Tikėjimas