Kai kalbama šia tema, pirmiausia prisimenamos jau legenda tapusios Kauno „Žalgirio“ krepšininkų pergalės prieš Maskvos CSKA. Dauguma kiek vyresnių žmonių prisimena tas superfinalų serijas, kurios, beje, atsirado tuometinio Maskvos klubo stratego Aleksandro Gomelskio dėka po to, kai „Žalgiris“ laimėjo reguliarųjį sezoną.

Apie hipių ar pankų judėjimus sovietų laikais buvo nemažai šnekama ar rašoma net oficialioje žiniasklaidoje. Ar galima tai įvardyti kaip tam tikrą pasipriešinimo formą? Ko gero, turime teisę įvairius jaunimo judėjimus sovietmečiu vadinti pasyviu pasipriešinimu. Juk sovietinėje sistemoje egzistavę hipių ar pankų judėjimai nuo savo analogų Vakaruose kaip tik tuo ir skyrėsi, kad ten protestas buvo labiau nukreiptas prieš vartotojišką, savotiškai sočią visuomenę, o pas mus – labiau buvo protestuojama prieš pačią sovietinę sistemą. Juolab kad ta sistema tokio protesto tikrai netoleravo ir už tai buvo persekiojama.

Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių apskrityje, Tirkšlių valsčiuje, Ketūnų kaime. Tirkšliuose baigė pradžios mokyklą. Vėliau mokėsi Mažeikių prekybos mokykloje, Telšių gimnazijoje, o 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Nuo tada jo gyvenimas siejosi su kariuomene. 1921 m. paskirtas į veikiančią Lietuvos kariuomenę dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1924–1926 metais mokėsi Kauno Aukštųjų Karo technikos kursų Statybos skyriuje.

Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Ten baigė gimnaziją ir 1943 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. Tačiau jau 1944 m. balandžio mėn. jis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę. Vokiečiams rinktinę išformavus, 1944 m. liepos mėn. įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Metų pabaigoje buvo vokiečių išvežtas į Čekiją saugoti oro uostų; ten 1945 m. gegužės mėn., kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į sovietų kariuomenės nelaisvę. 1946 m. jam pavyko pabėgti iš lagerio Ukrainoje, kur alinančiomis sąlygomis dirbo anglies šachtose, ir grįžti į Lietuvą. 1946 m. lapkričio mėn. L. Baliukevičius įsitraukė į partizaninį pasipriešinimą – tapo eiliniu Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės kovotoju. 1947 m. į Sibirą buvo ištremta jo motina, konfiskuotas visas šeimos turtas. Jaunesnysis brolis Kostas vėliau taip pat tapo partizanu Rainiu, Tyliumi ir žuvo 1951 m. vasario 16 d., eidamas Pietų Lietuvos srities partizanų Visuomeninės dalies viršininko pareigas.

Prezidentas Antanas Smetona, kaip ginkluotųjų pajėgų vadas, nesiėmė jokių konkrečių veiksmų. Gautas sovietų ultimatumas iš esmės reiškė, kad bet kuriuo atveju prasidės karinė krašto okupacija. A. Smetona siūlė svarstyti tik vieną ultimatumo punktą – naujos vyriausybės sudarymo klausimą, o patį ultimatumą atmesti ir priešintis. Tačiau dauguma vyriausybės narių ir į posėdį iškviesti kariuomenės vadai atmetė ginkluoto pasipriešinimo galimybę.

Birželio 14–18 d. iš Lietuvos į Sibirą iškeliavo 17 ešelonų: 11 ešelonų su tremtiniais, 4 ešelonai su suimtaisiais ir 2 ešelonai su vadinamaisiais kriminaliniais nusikaltėliais. Iš Lietuvos daugiausia žmonių buvo ištremta į Altajaus kraštą, taip pat žmonės buvo tremiami į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR. Ištremtųjų iš Lietuvos skaičius, kurie buvo vežami pirmuosiuose 11 ešelonų – beveik 12 900 žmonių. Suimtųjų skaičius – 4663 žmonės. Bendras visų kategorijų represuotųjų skaičius, įvykdžius Lietuvoje trėmimo operaciją, yra apie 17,5 tūkst. žmonių. Apskritai per pirmąją (1940–1941 m.) okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių. Mūsų mažai šaliai tai tiesiog milžiniški skaičiai.

Sovietams reokupavus Lietuvą, LSSR NKVD aparate buvo ir Kalėjimų skyrius. Kalėjimų skyriui (viršininkas Čečevas) priklausė dvylika miestų kalėjimų. Skyriaus operatyvinis poskyris užsiėmė jam pavaldžių kalėjimų darbuotojų (kalėjimų prižiūrėtojų, apsaugos) tikrinimu, kalinių izoliavimo ir režimo stiprinimu, taip pat kalinių sekimu ir jų verbavimu.

1953 m. JAV Kongresas sudarė Ch. J. Kersteno vadovaujamą komitetą, kuris tyrė Lietuvos, Latvijos ir Estijos prievartinį inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Iš esmės šis komitetas buvo sudarytas Amerikos lietuvių iniciatyva. Komiteto surinkta bei paskelbta medžiaga ir šiandien yra reikšminga bei aktuali visiems istorijos tyrinėtojams, juolab, kad toje medžiagoje bei Ch. J. Kersteno komiteto darbe buvo nemažai kontroversijų. Pirmiausia nesusipratimų kilo dėl buvusio vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro Vinco Krėvės-Mickevičiaus liudijimo.

Jei ne 1918–1920 m. Lietuvos savanoriai, kovoję su bolševikais, bermontininkais ar lenkais, galbūt šiandien neturėtume Nepriklausomybės. Remiantis istoriografiniais ir kitais duomenimis, tuo metu ginklą į rankas paėmė 10 245 savanoriai.

Partizanų diena tradiciškai minima trečiąjį gegužės sekmadienį. Be to, netrukus bus paminėta ir dar viena sukaktis – lygiai prieš 61 metus, t.y. 1945-ųjų gegužės 16 d. įvyko garsusis Kalniškių mūšis, kuriame sovietų kariuomenė patyrė itin didelių nuostolių. Šiandien prisiminsime ir kitus didesnius partizaninio karo mūšius. Kurias kautynes dar mes šia proga galėtume prisiminti?

Literatūros apie lietuvius, Antrojo pasaulinio karo frontuose kovojusius Raudonosios armijos sudėtyje, yra gana daug, tačiau beveik visa ji mus pasiekė iš sovietmečio. Jau vien todėl mes ne visada galime pasikliauti jos objektyvumu. Tuo tarpu apie lietuvius vokiečių kariuomenėje dokumentinėje istorinėje literatūroje žinios yra gana epizodinės. Nebent galima paminėti platesnę istoriko Arūno Bubnio studiją apie lietuviškų policijos bei apsaugos dalinių veiklą, tačiau ten nerasime duomenų apie lietuvius veikiančioje fronto armijoje. Taip pat apie lietuvius Vermachte yra rašęs buvęs „Kardo” žurnalo redaktorius Antanas Martinionis, be to, teko skaityti keletą straipsnių periodikoje šia tema. Tiesa, tie straipsniai gana abstraktūs – be pavardžių ar kitų konkretybių.