Sovietams reokupavus Lietuvą, LSSR NKVD aparate buvo ir Kalėjimų skyrius. Kalėjimų skyriui (viršininkas Čečevas) priklausė dvylika miestų kalėjimų. Skyriaus operatyvinis poskyris užsiėmė jam pavaldžių kalėjimų darbuotojų (kalėjimų prižiūrėtojų, apsaugos) tikrinimu, kalinių izoliavimo ir režimo stiprinimu, taip pat kalinių sekimu ir jų verbavimu.

1953 m. JAV Kongresas sudarė Ch. J. Kersteno vadovaujamą komitetą, kuris tyrė Lietuvos, Latvijos ir Estijos prievartinį inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Iš esmės šis komitetas buvo sudarytas Amerikos lietuvių iniciatyva. Komiteto surinkta bei paskelbta medžiaga ir šiandien yra reikšminga bei aktuali visiems istorijos tyrinėtojams, juolab, kad toje medžiagoje bei Ch. J. Kersteno komiteto darbe buvo nemažai kontroversijų. Pirmiausia nesusipratimų kilo dėl buvusio vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro Vinco Krėvės-Mickevičiaus liudijimo.

Jei ne 1918–1920 m. Lietuvos savanoriai, kovoję su bolševikais, bermontininkais ar lenkais, galbūt šiandien neturėtume Nepriklausomybės. Remiantis istoriografiniais ir kitais duomenimis, tuo metu ginklą į rankas paėmė 10 245 savanoriai.

Partizanų diena tradiciškai minima trečiąjį gegužės sekmadienį. Be to, netrukus bus paminėta ir dar viena sukaktis – lygiai prieš 61 metus, t.y. 1945-ųjų gegužės 16 d. įvyko garsusis Kalniškių mūšis, kuriame sovietų kariuomenė patyrė itin didelių nuostolių. Šiandien prisiminsime ir kitus didesnius partizaninio karo mūšius. Kurias kautynes dar mes šia proga galėtume prisiminti?

Literatūros apie lietuvius, Antrojo pasaulinio karo frontuose kovojusius Raudonosios armijos sudėtyje, yra gana daug, tačiau beveik visa ji mus pasiekė iš sovietmečio. Jau vien todėl mes ne visada galime pasikliauti jos objektyvumu. Tuo tarpu apie lietuvius vokiečių kariuomenėje dokumentinėje istorinėje literatūroje žinios yra gana epizodinės. Nebent galima paminėti platesnę istoriko Arūno Bubnio studiją apie lietuviškų policijos bei apsaugos dalinių veiklą, tačiau ten nerasime duomenų apie lietuvius veikiančioje fronto armijoje. Taip pat apie lietuvius Vermachte yra rašęs buvęs „Kardo” žurnalo redaktorius Antanas Martinionis, be to, teko skaityti keletą straipsnių periodikoje šia tema. Tiesa, tie straipsniai gana abstraktūs – be pavardžių ar kitų konkretybių.

1941 m. gruodžio mėn. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos laisvės armija. Jos steigėjas – Vilniaus universiteto teisės studentas 28 m. Kazys Veverskis, anksčiau mokęsis Lietuvos karo mokykloje. LLA buvo pogrindinė lietuvių tautinė, politinė ir karinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos Nepriklausomybę ne tik politinėmis-diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluota kova.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu lietuviškajai diplomatijos tarnybai vadovavo aukščiausias Lietuvos valstybės de jure legalus pareigūnas Stasys Lozoraitis vyresnysis. 1942–1945 m. jį laikinai pavadavo J. Šaulys. Svarbiausias diplomatinės tarnybos uždavinys okupacijos laikotarpiu buvo rūpintis, kad Vakarų pasaulis nepripažintų prievartinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą ir, žinoma, Lietuvos laisvės byla.

Bronius Kazickas-Saulius, Krivaitis, Vakaris gimė 1923 m. Utenos vls., Narkūnų k. Baigė Utenos gimnaziją. Nacių okupacijos metais bendradarbiavo pogrindžio spaudoje. Yra žinoma, kad nuo 1943 m. jis redagavo Lietuvių Fronto Kęstučio padalinio laikraštį „Laisvės kelias“. Bronius Kazickas-Saulius – stovi per vidurį Nors ir būdamas invalidas, 1945 m. išėjo į partizanus, buvo Liūto rinktinės štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininko pavaduotojas, laikraštėlių „Partizanas“, „Aukštaičių kova“, „Laisvės šauklys“ redaktorius; rašė eilėraščius. Žuvo 1950 m. balandžio 12 d. Leliūnų vls., Balteniškių kaime, Broniaus Tylos sodyboje įrengtame bunkeryje. Neturėdamas galimybių pasitraukti, apsuptas nusišovė.

MGB–KGB agentai smogikai suvaidino itin svarbų vaidmenį galutinai sunaikinant ginkluotą rezistenciją Lietuvoje. Jie buvo verbuojami iš suimtųjų laisvės kovotojų ir patys naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius šalies gyventojus. Civilius paprastai žudydavo siekdami sunaikinti galimus liudytojus ir taip „pridengti“ specialiąsias saugumo operacijas. Smogikai veikdavo saugumo majoro Aleksejaus Sokolovo suformuotose vadinamosiose specialiosiose grupėse, kurioms paprastai vadovaudavo koks nors operatyvininkas.

Tų pačių metų liepos 6 d. Žemaitijoje dar žuvo Pranas Končius-Adomas, o Aukštaitijoje Stasys Guiga-Tarzanas išsislapstė iki pat 1986 m. ir mirė dėl ligos. Tačiau Antano Kraujelio atvejis įdomus dar tuo, kad jo likvidavimo operacijoje dalyvavo tuometinis sovietinio saugumo leitenantas Marijonas Misiukonis, kuris atkūrus Nepriklausomybę tapo vidaus reikalų ministru. Beje, M.Misiukonis jau šiais laikais Prezidento dar buvo apdovanotas ir Gedimino ordinu. M. Misiukonis visą laiką sovietmečiu dirbo KGB VI skyriuje, o į miliciją perėjo tik 1984 metais.