Visuomenė

Laisvės kryžkelės. Pasipriešinimas Vakarų Ukrainoje

Esminis panašumas yra bendras priešas – t. y. mūsų kraštus okupavusi Sovietų Sąjunga. Panašios idėjos ir tikslai, panašūs ginklai, panašūs partizanų veiklos metodai, tačiau tuo panašumai ir baigiasi. Pirmiausia niekaip negalima sulyginti Lietuvos ir Vakarų Ukrainos partizanų veikimo sąlygų. Ypač tai galima pasakyti apie miškingų Karpatų kalnų regioną, kur ginkluotas pogrindis išsilaikė bene ilgiausiai. Antras dalykas – pasipriešinimo mastai, ypač pirmaisiais reokupacijos metais. Ukrainiečių UPA (UPA - Ukrainskaja povstančeskaja armija - Ukrainos sukilėlių armija aut.) kovotojai kai kuriose vietovėse mėgino išlaikyti fronto linijas, kaudamiesi su reguliariosios kariuomenės daliniais. Lietuvoje nebuvo tokio masto kautynių, nes nebuvo ir tokių partizanų pajėgų. Juk Lietuvoje tuo metu buvo kiek mažiau negu 3 milijonai gyventojų, Ukrainoje – apie 40 milijonų, iš kurių daugiau kaip 10 milijonų gyveno vakarinėse Ukrainos srityse...

Laisvės kryžkelės. Sovietinis teisingumas

„Troikos“ arba dar kitaip vadinamos OSO (osoboje soveščanije), iš trijų asmenų sudaryti teismai, kurie žmones teisė už akių, šiems nedalyvaujant, iš tikrųjų buvo sovietų išradimas. NKVD OSO teismai buvo suformuoti 1934 m., o MGB OSO – 1946 m., bet „trojkos“ įvairiomis formomis Sovietų Sąjungoje veikė jau anksčiau. OSO teismai atitiko čekistinės veiklos pobūdį, kurios tikslas buvo ne tiek išsiaiškinti tiesą, kiek žmogų pasodinti už grotų (prisiminkime legendinę čekistų frazę „geriau tegul nukenčia dešimt nekaltų, negu išsprūsta vienas kaltas“), sukurti teroro atmosferą, kurioje niekas nesijaustų saugus. Kaip minėta, šalia OSO „trojkų“ Sovietų Sąjungoje veikė dar ir kitokios „trojkos“, iš kurių bene žymiausios buvo 1929 m. pabaigoje įkurtos vadinamiesiems buožėms sunaikinti ir 1937 m. vasarą masinio teroro metu sudarytos „trojkos“ (priminsime, kad 1937–1938 m. NKVD visoje Sovietų Sąjungoje suėmė daugiau nei pusantro milijono žmonių, iš jų beveik 700 000 sušaudė).

Laisvės kryžkelės. Partizanų kelias į Vakarus

Kai 1946 m. partizanų vadai sužinojo apie J. Markulio išdavystę, pirmiausia reikėjo gelbėti Lietuvos rezistencijos ryšius užsienyje. Čekistai jau žinojo, kad tokių ryšių esama. Dar prieš išdavystės iššifravimą į Lietuvą atvykusio Jono Deksnio-Hektoro palikti ryšiai dėl J. Markulio išdavystės jau buvo žinomi sovietų saugumui, todėl buvo nutarta kuo skubiau pereiti sieną ir atnaujinti ryšius su užsieniu bei perduoti žinias apie padėtį Lietuvoje. Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys užduočiai vykdyti paskyrė savo apygardos atstovą Juozą Lukšą-Skirmantą ir Dainavos apygardai atstovavusį Jurgį Krikščiūną-Rimvydą. Buvo perduoti atitinkami ryšio kodai, be to, partizanai išmokė jais naudotis Juozo brolį Antaną Lukšą ir Rimvydo pusbrolį Vytautą Krikščiūną. Partizanų įgaliotiniai privalėjo išvykti į užsienį 1947 m. pavasarį. Teko pasirūpinti žvalgų pasais, valiuta, žodžiu, viskuo, ko galėjo prireikti kelionėje. Visu tuo pasirūpino Tauro apygardos partizanai. Buvo numatyta, jog, žvalgams nuvykus į užsienį, sutartu laiku per Vatikano radiją bus transliuojami lietuviškų dainų posmai. Deja, partizanų įgaliotiniams Skirmantui ir Mažyčiui (K. Pypliui) pavyko tik antroji kelionė į užsienį gruodžio mėn. Ryšininkai Lietuvoje sekė Vatikano radijo laidas ir netrukus sužinojo, jog žvalgai pasiekė kelionės tikslą.

Laisvės kryžkelės. „Penktoji kolona“ tarpukario Lietuvoje

Pirmiausia reikėtų išskirti du tarpukario Lietuvos gyvavimo etapus bei tuometinės visuomenės reakciją į iš esmės mums priešišką kaimyninę Sovietų Sąjungą. Istorikai išties išskiria du tarpukario Nepriklausomos Lietuvos vystymosi etapus. Pirmasis – tai demokratinio parlamentarizmo etapas, kuris tęsėsi nuo Nepriklausomybės paskelbimo iki 1926 m. perversmo ir trečiojo Seimo paleidimo. Antrasis – po minėto perversmo iki Nepriklausomybės praradimo, t.y. Antano Smetonos autoritarinio valdymo laikotarpis, kurio metu faktiškai visos šalies politinės jėgos, išskyrus tautininkus, buvo išstumtos iš aktyvaus legalaus politinio gyvenimo. Būtent šis labai savitas A. Smetonos valdymas, daugelio nuomone, Lietuvoje ir priperėjo gausybę bolševikų ar jiems prijaučiančių naivuolių, kurie marksistinėje-komunistinėje ideologijoje matė bene vienintelę išeitį bei sugebėjo įžvelgti sovietinėje sistemoje netgi savotišką pažangą. Ir neatsitiktinai būtent po 1926 m. perversmo Lietuvoje pradėjo steigtis įvairūs kultūrbolševizmo centrai, kurie faktiškai užsiėmė tik bolševikinės propagandos varymu.

Laisvės kryžkelės. Pokario lietuvių išeivijos organizacijos

Pirmiausia grįžkime į 1944 metus, kai buvo sukurtas VLIK’as (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas aut.), kaip organizacija, turėjusi vadovauti pasipriešinimui. Ir tos intencijos buvo išreikštos 1944 m. Vasario 16-osios VLIK’o Deklaracijoje, kur buvo pasakyta, kad tauta yra pasiruošusi ir turėtų priešintis okupacijai. Į VLIK’o sudėtį įėjo praktiškai visos tuo metu veikusios organizacijos, visos pajėgos buvo suvienytos, nors, aišku, ir tuo metu nebuvo išvengta partinių ir tam tikrų atskirų politinių pakraipų atstovų ginčų. Tačiau visos tos organizacijos su visais savo ginčais tais pačiais metais pasitraukė iš Lietuvos. Viskas persikėlė į emigraciją, į Vokietiją.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Laisvės kryžkelės. 1918–1920 m. laisvės kovos

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo paskelbtas Nepriklausomybės aktas, kuriame buvo teigiama, jog atkuriama Lietuvos valstybė. Atkurtam valstybingumui išsaugoti prireikė didelio ryžto ir pastangų. Ginant valstybingumą, dvejus metus jaunai Lietuvos valstybei teko kovoti su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1920 m. balandžio mėn. Lietuvos piliečiai išrinko Steigiamąjį Seimą, kuris pasiskelbė pasauliui, kad Lietuva – atkurta nepriklausoma valstybė, demokratinė respublika. Tačiau šis dvejų metų kovų laikotarpis mūsų jaunai valstybei buvo labai sunkus ir, ko gero, nepagrįstai primirštamas. Todėl pirmiausia prisiminkime to meto politinę ir karinę padėtį Lietuvoje.

Tapk kokybiškos žiniasklaidos rėmėju!

Rugpjūtis:

Surinkta:: 1422.76 Eur (14%)

0 Eur 10000 Eur
Paremti
Reklama
Reklama

Laisvės kryžkelės. Atgal į laisvę

Patikimos statistikos, žinoma, nėra, ir būtų sunku ją kur nors atrasti. Galime kalbėti tik apie daugiau ar mažiau patikimą tremčių bei įkalinimų statistiką. Tačiau skaičiai visada priklauso nuo šaltinių. LGGRTC duomenimis, nuo 1941 iki 1953 m. buvo ištremta 127 tūkst. asmenų. Dar daugiau buvo kalinių – kalėjimuose ir lageriuose šiuo laikotarpiu „apsilankė“ mažiausiai 148 tūkst. Be to, vien tremtyje dėl nežmoniškų sąlygų žuvo 28 tūkst. Lietuvos žmonių. Galima dar palyginti lietuvių tremtinių skaičių su visos Sovietų Sąjungos tremtinių skaičiumi.

Aurelija Stancikienė. Permainų baimė

Interviu su Kuršių nerijos nacionalinio parko direktore Aurelija Stancikiene apie tai, kaip valdžios vyrai vargsta su viena moterimi, kaip vienos sienos remontas svarbiau už Nerijos likimą, kaip per vieną žiemą galima priveisti kormoranų kolonijų, užželdinti proskynas, nukasti kopas ir kam darbas Kuršių nerijoje virto tikru pragaru.