Paktas tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos bei 1939 m. slaptieji protokolai iki šiol aptarinėjami aukščiausiuose politikos sluoksniuose, iki šiol kelia aistras netgi tarpvalstybiniu lygiu. Kodėl tie daugiau nei prieš 65 metus pasirašyti dokumentai ir šiandien yra tokie svarbūs?

Pradedame naują tekstų ciklą „Žiniasklaidos spindesys ir skurdas“, kuriame analizuosime žiniasklaidos fenomeną, svarstysime, ko reikia, kad žiniasklaidoje vyktų kokybiniai pokyčiai.

Kai kartą savo studijų Romoje metu buvau grįžęs į Lietuvą atostogų ir viename pobūvyje prasitariau, jog studijuoju Bažnyčios socialinį mokymą, tuoj pat susilaukiau maždaug tokio komentaro: „Dar ir toks egzistuoja? Ko Bažnyčia ten lenda? Tegu nesikiša ne į savo reikalus!“

Žiniasklaida – tarsi agresyvi daugiagalvė hidra, kurios tenka bijoti ir neįmanoma išvengti.

1988 m. ir ypač 1989 m. prasidėjo XX amžiaus kapų, t.y. rezistentų kapų paieškos. Tas „vajus“ nuvilnijo per visą Lietuvą, o netrukus persikėlė ir už jos ribų – buvo pradėta ieškoti tremtinių kapų. Pati pradžia buvo labai liūdna – viskas daroma stichiškai, labai dažnai savavališkai, naudojama technika – žuvusiųjų palaikai būdavo tiesiog išverčiami ekskavatoriais, vėliau kaulai surenkami, tada sudedami į dėžes ir palaidojami. Nors to aš net nevadinčiau palaidojimu… Vieną barbarizmo formą keitė kita.

Atvejų, kai partizanai užverbuodavo sovietų represinių struktūrų atstovus, yra žinoma pakankamai nemažai. Paprastai būdavo verbuojami stribai arba jų šeimų nariai. Visose partizanų apygardose ar net rinktinėse veikė žvalgybos skyriai, į kurių pareigas įeidavo ir priešų verbavimas bei informacijos apie jų veiksmus rinkimas.

Kai kalbama šia tema, pirmiausia prisimenamos jau legenda tapusios Kauno „Žalgirio“ krepšininkų pergalės prieš Maskvos CSKA. Dauguma kiek vyresnių žmonių prisimena tas superfinalų serijas, kurios, beje, atsirado tuometinio Maskvos klubo stratego Aleksandro Gomelskio dėka po to, kai „Žalgiris“ laimėjo reguliarųjį sezoną.

Apie hipių ar pankų judėjimus sovietų laikais buvo nemažai šnekama ar rašoma net oficialioje žiniasklaidoje. Ar galima tai įvardyti kaip tam tikrą pasipriešinimo formą? Ko gero, turime teisę įvairius jaunimo judėjimus sovietmečiu vadinti pasyviu pasipriešinimu. Juk sovietinėje sistemoje egzistavę hipių ar pankų judėjimai nuo savo analogų Vakaruose kaip tik tuo ir skyrėsi, kad ten protestas buvo labiau nukreiptas prieš vartotojišką, savotiškai sočią visuomenę, o pas mus – labiau buvo protestuojama prieš pačią sovietinę sistemą. Juolab kad ta sistema tokio protesto tikrai netoleravo ir už tai buvo persekiojama.

Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių apskrityje, Tirkšlių valsčiuje, Ketūnų kaime. Tirkšliuose baigė pradžios mokyklą. Vėliau mokėsi Mažeikių prekybos mokykloje, Telšių gimnazijoje, o 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Nuo tada jo gyvenimas siejosi su kariuomene. 1921 m. paskirtas į veikiančią Lietuvos kariuomenę dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1924–1926 metais mokėsi Kauno Aukštųjų Karo technikos kursų Statybos skyriuje.

Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Ten baigė gimnaziją ir 1943 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. Tačiau jau 1944 m. balandžio mėn. jis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę. Vokiečiams rinktinę išformavus, 1944 m. liepos mėn. įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Metų pabaigoje buvo vokiečių išvežtas į Čekiją saugoti oro uostų; ten 1945 m. gegužės mėn., kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į sovietų kariuomenės nelaisvę. 1946 m. jam pavyko pabėgti iš lagerio Ukrainoje, kur alinančiomis sąlygomis dirbo anglies šachtose, ir grįžti į Lietuvą. 1946 m. lapkričio mėn. L. Baliukevičius įsitraukė į partizaninį pasipriešinimą – tapo eiliniu Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės kovotoju. 1947 m. į Sibirą buvo ištremta jo motina, konfiskuotas visas šeimos turtas. Jaunesnysis brolis Kostas vėliau taip pat tapo partizanu Rainiu, Tyliumi ir žuvo 1951 m. vasario 16 d., eidamas Pietų Lietuvos srities partizanų Visuomeninės dalies viršininko pareigas.

Prezidentas Antanas Smetona, kaip ginkluotųjų pajėgų vadas, nesiėmė jokių konkrečių veiksmų. Gautas sovietų ultimatumas iš esmės reiškė, kad bet kuriuo atveju prasidės karinė krašto okupacija. A. Smetona siūlė svarstyti tik vieną ultimatumo punktą – naujos vyriausybės sudarymo klausimą, o patį ultimatumą atmesti ir priešintis. Tačiau dauguma vyriausybės narių ir į posėdį iškviesti kariuomenės vadai atmetė ginkluoto pasipriešinimo galimybę.

Birželio 14–18 d. iš Lietuvos į Sibirą iškeliavo 17 ešelonų: 11 ešelonų su tremtiniais, 4 ešelonai su suimtaisiais ir 2 ešelonai su vadinamaisiais kriminaliniais nusikaltėliais. Iš Lietuvos daugiausia žmonių buvo ištremta į Altajaus kraštą, taip pat žmonės buvo tremiami į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR. Ištremtųjų iš Lietuvos skaičius, kurie buvo vežami pirmuosiuose 11 ešelonų – beveik 12 900 žmonių. Suimtųjų skaičius – 4663 žmonės. Bendras visų kategorijų represuotųjų skaičius, įvykdžius Lietuvoje trėmimo operaciją, yra apie 17,5 tūkst. žmonių. Apskritai per pirmąją (1940–1941 m.) okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių. Mūsų mažai šaliai tai tiesiog milžiniški skaičiai.