Visuomenė

Laisvės kryžkelės. Pokario lietuvių išeivijos organizacijos

Pirmiausia grįžkime į 1944 metus, kai buvo sukurtas VLIK’as (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas aut.), kaip organizacija, turėjusi vadovauti pasipriešinimui. Ir tos intencijos buvo išreikštos 1944 m. Vasario 16-osios VLIK’o Deklaracijoje, kur buvo pasakyta, kad tauta yra pasiruošusi ir turėtų priešintis okupacijai. Į VLIK’o sudėtį įėjo praktiškai visos tuo metu veikusios organizacijos, visos pajėgos buvo suvienytos, nors, aišku, ir tuo metu nebuvo išvengta partinių ir tam tikrų atskirų politinių pakraipų atstovų ginčų. Tačiau visos tos organizacijos su visais savo ginčais tais pačiais metais pasitraukė iš Lietuvos. Viskas persikėlė į emigraciją, į Vokietiją.

Laisvės kryžkelės. 1918–1920 m. laisvės kovos

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo paskelbtas Nepriklausomybės aktas, kuriame buvo teigiama, jog atkuriama Lietuvos valstybė. Atkurtam valstybingumui išsaugoti prireikė didelio ryžto ir pastangų. Ginant valstybingumą, dvejus metus jaunai Lietuvos valstybei teko kovoti su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1920 m. balandžio mėn. Lietuvos piliečiai išrinko Steigiamąjį Seimą, kuris pasiskelbė pasauliui, kad Lietuva – atkurta nepriklausoma valstybė, demokratinė respublika. Tačiau šis dvejų metų kovų laikotarpis mūsų jaunai valstybei buvo labai sunkus ir, ko gero, nepagrįstai primirštamas. Todėl pirmiausia prisiminkime to meto politinę ir karinę padėtį Lietuvoje.

Laisvės kryžkelės. Atgal į laisvę

Patikimos statistikos, žinoma, nėra, ir būtų sunku ją kur nors atrasti. Galime kalbėti tik apie daugiau ar mažiau patikimą tremčių bei įkalinimų statistiką. Tačiau skaičiai visada priklauso nuo šaltinių. LGGRTC duomenimis, nuo 1941 iki 1953 m. buvo ištremta 127 tūkst. asmenų. Dar daugiau buvo kalinių – kalėjimuose ir lageriuose šiuo laikotarpiu „apsilankė“ mažiausiai 148 tūkst. Be to, vien tremtyje dėl nežmoniškų sąlygų žuvo 28 tūkst. Lietuvos žmonių. Galima dar palyginti lietuvių tremtinių skaičių su visos Sovietų Sąjungos tremtinių skaičiumi.

Aurelija Stancikienė. Permainų baimė

Interviu su Kuršių nerijos nacionalinio parko direktore Aurelija Stancikiene apie tai, kaip valdžios vyrai vargsta su viena moterimi, kaip vienos sienos remontas svarbiau už Nerijos likimą, kaip per vieną žiemą galima priveisti kormoranų kolonijų, užželdinti proskynas, nukasti kopas ir kam darbas Kuršių nerijoje virto tikru pragaru.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Laisvės kryžkelės (XXXVII). Istorinės atminties sovietizavimas

Šią temą mums padiktavo labai įdomus istoriko Arūno Streikaus straipsnis, publikuotas „Naujajame Židinyje“ ir kiek vėliau portale „Bernardinai.lt.“ Taip kilo mintis pakalbinti patį istoriką, juolab kad straipsnio paantraštėje jis teigia: „Kadangi tuo laikotarpiu suformuoti stereotipai nesąmoningai tebeveikia ir šiuolaikinius istorikų tyrinėjimus, tai jų geresnis įsisąmoninimas ir kritiška analizė galbūt padėtų greičiau nuo jų išsivaduoti.“

Reklama

Tapk kokybiškos žiniasklaidos rėmėju!

Rugsėjis:

Surinkta:: 1318.18 Eur (13%)

0 Eur 10000 Eur
Paremti
Reklama
Reklama