Įtraukusis ugdymas nevyks, jei klasė nagrinės vienas temas, o neįgalusis vaikas kažką sau spalvos ir bendrame mokymo procese nedalyvaus.
Jau trečius metus iš eilės Vilniaus miesto savivaldybė kartu su „Edu Vilnius“ vykdo programą „Sugrįžtu mokyti“.
„Jeigu skirsite laiko pasigilinti dabar – tai vėliau jums bus kur kas lengviau“, – sako šaulys Gabrielius E. Klimenka.
„Ilgai dvejojau, bet galiausiai architektūra patraukė kaip meno ir matematikos sintezė.“
Jeigu mes sakome vaikams nerūkyti, bet patys einame už kampo patraukti dūmo, tai kas iš to? Su knygomis yra panašiai.
Viso ko pradžia yra būtent gimtasis miestas. Ir būtent čia mes turime padėti pamatus jauniems žmonės kilti į žvaigždes.
Jei mokinys nesimoko, vadinasi, kaltas mokytojas, kuris nesugebėjo jo sudominti. Bet ar tikrai?
Neskiriant pakankamai laiko poilsiui susidaro užburtas ratas, kai nuovargis ir išsekimas trukdo dirbti produktyviai.
Daugelis žmonių vis dar nesuvokia būtinybės mokėti atsirinkti informaciją, suprasti kaip elgtis virtualioje erdvėje.
Doktorantų patirtis ir žinios leidžia priimti inovatyvesnių sprendimų, kurie gali atnešti verslui sėkmę.
Sulaukėme 36 konkurso kriterijus atitinkančių darbų. Dėkojame visiems dalyviams ir jiems padėjusiems mokytojams.
Galbūt skirtingus mokinių pasiekimus lemia ne kaimo ar miesto mokykla, o skirtinga socialinė aplinka.
Galbūt abstraktaus mąstymo nereikia mokyti, bet reikia sudaryti sąlygas jam vystytis ir skleistis.
Sudėjus kas ketvirto doktoranto ir valstybės laiko bei finansinius praradimus dėl nebaigtų studijų, kyla klausimas: kodėl problema nutylima?
Mums reikia sugrįžti prie mąstymo, kas yra literatūra ir ką mes norime padaryti su ja ir su šiuolaikiniu žmogumi.
Kodėl siekdami gerų mokymosi rezultatų turime pradėti nuo mokinių ir mokytojų savijautos, nuo santykių?