Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 02 19

Viltė Daunoraitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kaukių dušas

Memorialinė COVID-19 aukų siena Londone. EPA nuotrauka

Vilniaus licėjaus dešimtokė Viltė Daunoraitė mokosi ir Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) Lietuvių filologijos sekcijoje. Nuo 2019-ųjų sekciją kuruoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas. Šią žiemą sekcijos mokiniai gavo nuotolinę užduotį „Aš tai atsimenu…“: išskirtinis įvykis, kuris nutiko per mano gyvenimą“, pagal kurią turėjo parašyti esė.

Mokiniai gimė jau šiame tūkstantmetyje. Nesunku paskaičiuoti, kad net patys vyriausieji abiturientai negali atsiminti Rugsėjo 11-osios arba 2004-ųjų, kai Lietuva tapo NATO ir Europos Sąjungos nare, per pasaulio finansų krizę šiandieniniai dvyliktokai buvo maži vaikai… Mokiniai pasakojo apie teroristinius išpuolius Europoje, euro įvedimą Lietuvoje, žinią, kad Malala Yousafzai įvertinta Nobelio taikos premija, ir pastarųjų metų aktualijas migrantų krizę Lietuvoje bei kasdienybe tapusią pandemiją.

Kaip galima nujausti iš pavadinimo, pandemijos (tiksliau, jos pradžios prieš dvejus metus) temą pasirinko ir V. Daunoraitė.

2020 metų kovas mano atmintyje gyvuoja tarsi stiprus šuolis į tamsius vandenius, kai pasiekus dumbliną dugną reikia uoliai irtis į saulės spindulių droviai saugomą paviršių. Pamenu, kad tuomet mokiausi savo rajono progimnazijos aštuntoje klasėje. Būtent kovą reikėjo pateikti priėmimo mokytis į gimnaziją prašymą, o jau vos už poros mėnesių turėjo vykti stojamieji egzaminai. Neslėpsiu, dar neskyriau pakankamai laiko intensyviai ruoštis, todėl palaiminga atgaiva ir nuoširdžiu džiaugsmu tapo mįslingasis pirmojo pavasario mėnesio penktadienis – kovo 13 diena.

Pamenu ore tvyrantį laukimą. Keli bendraklasiai nuolat tikrino socialinius tinklus bei naujienų portalus laukdami Vyriausybės posėdžio nutarimo, nes sklido gandai, kad, atsižvelgiant į svetur daugėjančius COVID-19 atvejus, norima šalyje skubiai įvesti karantiną. Iš tiesų nė nenumaniau, ką tiksliai reiškia sąvoka „karantinas“, mintyse iškilo jaukūs mėgstamo serialo vaizdiniai, susitikimų su senais draugas troškimas ir noras prasiblaškyti prekybos centruose. Apmaudu, kad tada nė nenutuokiau, kur link susiklosčiusi padėtis krypsta.

Netrukus nuaidėjo skambutis, kviečiantis į ilgąją pertrauką. Visi sugužėjome į koridorių ir susėdome kas kur: vieni ant smėlinės spalvos linoleumo, kiti ant patogių vaivorykštės atspalvių kėdžių, treti pamokos metu nepailso ir mikliai nuskubėjo į valgyklą gardžių karamelinių bandelių. Netikėtai pasigirdo garsūs plojimai, džiaugsmo šūksniai bei šaižūs krykštavimai, kimus balsas iš minios sušuko: „Karantinas! Dviem savaitėms jokios šulės!“ Mes tai suvokėme kaip papildomas atostogas, smagiai praleistą laiką, o nuotolinis mokymasis tuomet dar buvo tolima ir visai neaktuali naujovė. Tačiau nė nesuvokėme, kad daugiau nebeteks sugrįžti į šias iki skausmo pažįstamas ir širdžiai mielas patalpas. Progimnaziją baigėme drybsodami prie kompiuterių ekranų, gyvendami nuo sprendimo ligi sprendimo – karantino pabaigos data buvo nuolat nukeliama.

Tuo metu, nepaisant šalyje tvyrančios įtampos ir nepalankių prognozių, aš jaučiausi saugi. „Lietuva – mažulytė šalis, mums joks pavojus negresia, korona tikrai neįstengs pasiekti tėvynės“, – teigė aplinkiniai suaugusieji. Tačiau šiuose žodžiuose pamažu nebeliko pasitikėjimą keliančio tvirtumo, jie tapo bergždžiu savęs įtikinėjimu. Greičiau nei per savaitę rutinos persmelktas gyvenimas virto chaosu.

Kaukės… šūsnys kaukių visur… Žmonės paniškai bijojo užsikrėsti. Norėdami apsisaugoti, griebėsi įvairiausių priemonių: iš rūsių buvo traukiamos jau ėmusios trūnyti dujokaukės, nes neretas abejojo respiratorių patikimumu, sodininko pirštinės, polietileniniai maišeliai ant rankų ar nė vienos kūno vietos neatidengiantys kostiumai tapo stulbinančiais reginiais. Nenuostabu, kad kaukių atsargos pamažu išseko, benamiai rinko jas iš šiukšliadėžių ir dėjosi ant veido, baimindamiesi nebūti įleisti į parduotuves, kurios, anot vaizdo įrašų stipriai per karantiną išpopuliarėjusioje programėlėje „TikTok“ bei kituose socialiniuose tinkluose, buvo be perstojo tuštinamos, akimirksniu iššluojamos kruopos, paruoštos sriubos, tualetinis popierius. Taip pat maisto produktų pakeliai buvo dezinfekuojami taip, kad net nebesimatė etikečių, kone išbluko spalva, tarsi išties būtų galima ištrinti šį košmarišką sapną, lyg kruopštumas ir viltis galėtų suvaldyti pandemijos plitimą.

Mes labiausiai bijome to, ko neįstengiame suprasti, kas nėra mūsų valioje, negali būti apčiuopiama ir sunaikinama. Juk šios ligos simptomai dar nebuvo visiškai aiškūs, komplikacijos gąsdino, o tai, kad neturime jokio stebuklingo vaisto, kėlė siaubą. Todėl patyliukais kuo greičiau tikėjomės sulaukti vakcinos. Tekdavo išvysti vaistinės eilėje nerimastingai trypčiojančias senyvo amžiaus moteris. Mes visi kažko laukėme… Galbūt vylėmės, kad įsijungę televizorių išvysime, kad tai tebuvo nepavykęs pokštas, COVID-19 – per neatidumą įsivėlusi klaida, ir gyvenimas netrukus grįš į savas vėžes, tačiau smarkiai klydome.

Niekada netikėjau, kad galėsiu susigyventi su pandemija. Tai atrodė tarsi įvykis, turintis savo galiojimo laiką, tarsi kurią nors dieną, spragtelėjus pirštais, jis išnyks, pavirs prisiminimų pelenais. Keista, kad kaukės, dezinfekcinis skystis bei atstumo laikymasis tapo mūsų kasdienybe ir neatsiejama rutinos dalimi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?