Kaunas ne tik KEKS’ais gyvas

Pamaniau, kad subjektyvus šių metų Kauno kultūros įvykių pataršymas leis įsisąmoninti, ką šiemet išgyveno kauniškiai ir atvykėliai, kurie ne vien keksais gyvi. Platesnis ir sraunesnis vyksmas miestelio kailio gaurus šiurena…

Pradėkime nuo konditerijos, t. y. KEKS’o

KEKS’o renginiai neabejotinai buvo šių metų kultūrinių įvykių variklis. Dalis anksčiau vykusių renginių puikiai įsipaišė į kultūringos Europos žemėlapius. Metų pradžia buvo maištinga – Kaune ir jo rajone vyko kultūrinis „Sukilimas“.

Pagrindinis renginys vyko Nemuno saloje. Šviesų fontanai, aparatūros kalnai ir ekranų paklodės. Nuėjęs su viltimi grįžau apsiblausęs. Scenarijus, libretas ir pati pirmojo grandiozinio renginio idėja buvo tokia nykiai politiškai angažuota, kad bežiūrint ekranuose transliuojamus vaizdus apie miesto istoriją norėjosi apsižliumbti.

Jei buvo norima pabrėžti miesto įvairiatautiškumą, kodėl pamiršti gudai, totoriai, ukrainiečiai, škotai, švedai ir dar bala žino kas, čia gyvenęs nuo praamžių? Tada, stypsodamas ant Nemuno kranto ir šaldamas kojas, supratau – kultūra bus kupiūruota, politizuota ir tendencinga.

Tiesą pasakius, taip ir buvo…

Gegužę miestas prisiminė turįs Santaką. Ten bėgioju, skaitau knygas ir dėstau. Kaunas yra Santakos miestas. Tai jo stuburas. Pagrindinis reginys nuteikė smagiai. Vėl šviesų fontanai, aparatūros kalnai ir ekranų paklodės (tapo aišku, kad tai ir yra keksinės kultūros ašis). Dainiaus Svobono skaitomas tekstas priminė sąmonės srautą (kalbi bet ką), bet tai netrukdė. Vasaros nuotaika su daina, paplaukiojimais, apšvietimu ir pagrindinį reginį lydinčiais koncertais buvo sukurta ir įtvirtinta (slapta myliu Ievą Narkutę, tad jos koncertas Santakoje iki šiol virpina ne tik smegenis).

O lapkričio 24–27 dienomis buvome pakviesti sudaryti sutartį su savimi ir savo miestu. Pff, pamaniau, kokia dar sutartis? Čia gyvenu du trečdalius savo gyvenimo, ir jūs man siūlote sutartį? Nėjau į Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusį paskutinį, trečiąjį, reginį. Iš principo. Tad ir neturiu ką pasakyti.

Vaikai, besibaigiant „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ renginiams vilioti ne tik keksais. Pateiksiu organizatorių citatą: „Surinkus 3 antspaudus, dalyvių lauks staigmena – speciali Sutarties pasirašymo ceremonija, kuri vyks K. Mindaugo požeminėje perėjoje, po M. K. Čiurlionio tiltu. Vaikai galės ne tik išgirsti Žvėrį, bet ir susipažinti su Karalaite, o galiausiai bus apdovanoti ypatinga Sutartimi, kuri primins, kad Kaunas yra amžinas miestas.“

Sutartis su Žvėrimi vaikams? Skamba it satanistinis ritualas. Galite manyti, kad kvanktelėjau, bet savo vaikams požeminėje perėjoje niekuomet nesiūlyčiau sutarties su Žvėrimi (vienas iš Nelabojo vardų). Proto reikia turėti…

Skoninės savybės

Keksas, žinia, gali būti skanus arba nelabai. Ta proga vardiju tris renginius, kurie buvo skaniausi, ir tris, kurie kėlė fiziologinį atmetimą.

Skaniausi:

a) „Kultūra į kiemus“. Idėja kultūringai pabūti daugiabučių kiemuose gimė dar 2020-aisiais. Tuomet valstybę valdė J. E. Karantinas, tad patys menininkai pateikė siūlymą aplankyti žiūrovus jų kiemuose. Kauno miesto daugiabučių erdvės aidėjo nuo šokio, teatro ir muzikos pasirodymų. Ak, tiesa, kultūrinę ir kitokią veiklą gerokai anksčiau užkūrusios, pavadinkime, tradicinės miestelio bendruomenės (Aleksoto, Šančių) buvo ignoruotos. Keksas ir žuvies piršteliai su krabų lazdelėmis 2022-aisiais buvo prioritetas keptos smetoniškos anties atžvilgiu.

b) Festivalio „ConTempo“ spektaklis FUGIT, atliktas grupės „Kamchàtka“. Tai įvairių tautybių ir disciplinų menininkų kolektyvas, kuris meistriškai žiūrovus įkinko į savo pasirodymus. Šį kartą buvo nagrinėjama migrantų tema. Visko nepapasakosi, bet šiurpo oda – paveiku, meistriška, įtrauku.

c) Rotušės aikštėje visą vasarą stovėjo Vasaros scena. Grojo itin daug ir kokybiškų grupių. Nežinomų tokių. Eini ir iš tolo girdi, kad skamba ne piguva. Specialiai nevaikščiojau, bet ką pavyko nugirsti – gėris. Programa buvo aukščiausios prabos.

Labai neskanūs:

a) Rugsėjo 10 d. Kauno oro uoste vyko bene klaikiausia ceremonija (ne idėjos, bet realizavimo prasme). Aktorius Tomas Erbrėderis dėl nesupratimo ar įkvėptas organizatorių „Fluxus“ idėją įkūnijo remdamasis stačiokiškumo, mužikiškumo ir kvailumo kriterijais. Tai neturi nieko bendro su „Fluxus“. Nei kūrybiškumo, nei žaismės, nei meno.

b) „Kosmos Theatre“ pasivadinusi grupė prie Lietuvos karininkų ramovės pastatė seną sovietinį moskvičių, kurį liaudyje vadina „Stalino džiaugsmu“. Apkarstė jį lemputėmis ir bandė prakišti tai kaip meną. Tiesa, idėja dėl 3 meninių instaliacijų ciklo, kuris turėjo pristatyti tris skirtingas Kauno Europos kultūros sostinės istorijas – neprasta. Tik ir vėl praktika parodė, kad nesuvokiami kontekstai.

c)Tokia bačka buvusioje Turgaus a. (dabar Steigiamojo Seimo a.) 12 metrų metalinėje konstrukcijoje, pavadintoje „Silo“, kur du prancūzų cirkininkai krėtė pokštus, pavadinę tai „L’absolu“. Drąsiai tvirtinu, kad jie ne akrobatai, tai ne menas ir žiūrovai – ne kvailiai.

Vietoj pabaigos

Metai į pabaigą. Vilniaus gatvė žybsi kalėdinėmis eglutėmis, kurių šiemet itin apstu. Einu ir žiūriu į dangų, kad nematyčiau išniekinto senojo gatvės grindinio. Nesileiskime šlifuojami – toks palinkėjimas kitiems metams.