2020 11 17

Kamilė Asadauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Kauno dramos teatro vadovas E. Stancikas – nuo dulkėto vaikystės kelio iki dvasinės archeologijos

Spektaklio scena.
Rež. Valiaus Tertelio spektaklio „Mėnuo kaime“ (2013 m.) scena. Aktorius Egidijus Stancikas. NKDT archyvo nuotrauka

EGIDIJAUS STANCIKO vardas žinomas daugumai teatro žiūrovų – savo kūrybinį kelią Nacionaliniame Kauno dramos teatre jis pradėjo prieš tris dešimtis metų ir beveik pusę to laiko lydi šio teatro istoriją ne tik kaip aktorius, bet ir kaip vadovas.

Žiniasklaidos pokalbiuose su Egidijumi dažniausiai vyrauja teatro aktualijos, planai ir iššūkiai, dažnai taip ir nespėjant pasiteirauti apie jį patį, gyvenimo kelionę, nuvedusią į sceną, į kurią žengti jam buvo lemta dar labai anksti, vos sulaukus ketverių metų amžiaus…

Susitinkame vadovo kabinete penktadienį, kai už lango besidriekianti Laisvės alėja jau gerokai panirusi į vakaro prieblandą. Egidijus prisipažįsta, kad per darbus nespėjo nė papietauti – net ir per karantiną nevykstant spektakliams veikla nesustoja: šiemet per pasaulinę pandemiją seniausias Lietuvos teatras mini savo šimtmetį, planuojama teatro istoriją žyminti paroda, toliau vyksta būsimų premjerų repeticijos. Už Egidijaus nugaros neįmanoma nepastebėti pirmojo lietuviško spektaklio „Joninės“ plakato, žyminčio šio pokalbio ištakas prieš šimtą metų, nes, be viso to, kas įvyko praeityje, „šiandien čia nesėdėtume ir nekalbėtume“. Tad ir prabylame apie laiko ženklus: jų likimiškumą ir žavesį.

„Gimiau prie pravažiuojamo kelio“

Užaugęs vienkiemyje Tauragėje, prie Mažosios Lietuvos, kaip pats apibūdina – „prie pravažiuojamo kelio“, Egidijus dar ankstyvoje vaikystėje pajuto begalinį pažinimo poreikį, smalsumą, vedantį į laisvės paieškas per kūrybą. Eidamas per tėviškę, stebėdamas paukščius ir pravažiuojančius automobilius kaskart girdėjo savyje aidintį klausimą: „Kas yra už tų kelio dulkių, už kalno, už miško?“

Prisimenant vaikystę, Egidijaus žvilgsnis įsminga kažkur į tolį – regis, vėl eina tais takais, jaučia dulkių girgždėjimą tarp dantų ir vėlei išgyvena troškimą „išsiveržti iš viso to dulkėmis užteršto ir linijiniais keliais apibrėžto, įriboto gyvenimo“.

Kaip ketverių metų berniukas rado tą erdvę kasdienėje aplinkoje, kurioje nebuvo net žaislų, tik gamta? „Kartais saulės šviesa apšviesdavo tą ertmę, kuri paprastai būna labai tamsi ir paslaptinga, ir tą akimirką tu galėjai atverti jos paslaptį. Atverti vaizduotės ir kūrybiškumo dėka.“ Ir tik dabar, praėjus daug metų, prisimindamas tuos vaikiškus žaidimus, Egidijus atpažįsta juose teatro elementus, kurių tuomet, būdamas dar vaikas, negalėjo suvokti.

Sąmoninga trauka scenai gimė jau vidurinėje mokykloje, kai kartu su klase išvyko į Klaipėdos dramos teatro spektaklį „Karalius elnias“ (rež. Povilas Gaidys), sukėlusį vidinį perversmą ir apsisprendimą tapti aktoriumi: „Tai pagimdė begalinę paslaptį, smalsumą, trauką, – su bendraklasiu grįždami ir vėliau ilgai diskutavome, kad, jei kažkuo būti, tai aktoriumi. Tiesa, bendraklasis aktoriumi netapo, – šypteli Egidijus – pasirinko tapti jūrininku. Nors savotiškai to romantiškumo jis irgi neatsikratė, juk jūra yra stichija, o jos iššūkiai prilygsta Didžiosios scenos iššūkiams.“

Egidijus dar besimokydamas Sartininkuose (kaimas Tauragės r.) pradėjo lankyti dramos būrelį, o nuo aštuntos klasės, perėjęs į mokyklą Tauragėje – liaudies teatrą ir nuo tada savo pasirinkimu nesuabejojo.

Spektaklio scena.
Rež. Jono Jurašo spektaklio „Smėlio klavyrai“ (1990 m.) scena. NKDT archyvo nuotrauka
Afiša.
Rež. Jono Jurašo spektaklio „Smėlio klavyrai“ afiša. NKDT archyvo nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Henriko Vancevičiaus spektaklio „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės“ (1991 m.) scena. NKDT archyvo nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Gyčio Padegimo spektaklio „Ilga Kalėdų vakarienė“ (1991 m.) scena. Aktorius Egidijus Stancikas. NKDT archyvo nuotrauka

Iš patriotiškumo „pamestas“ diplomas

Likimo keliai nežinomi. Nors visuomet puoselėjo svajonę vaidinti, tais metais, kai baigė mokyklą, Lietuvos valstybinė konservatorija (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), aktorių kurso nerinko – teko ruoštis televizijos režisūros egzaminams. Intensyvus skaitymas ir domėjimasis, kas toji televizijos režisūra, kūrybinio projekto – režisūrinės eksplikacijos – ruošimas, kuriai Egidijus pasirinko labai sudėtingą, simbolistinį Kazio Sajos kūrinį „Devynbėdžiai“, tačiau su dideliu užsidegimu ir įkvėpimu užduotį įveikti pavyko: „Konkursas buvo didžiulis. Gal 20 pretendentų į vieną vietą. Kažkodėl pasirinko mane.“

Tačiau čia vėl laukė netikėtas gyvenimo posūkis – buvo pašauktas į tarybinę armiją, teko tarnauti Leningrade, dabartiniame Sankt Peterburge. Prabėgus trejiems metams ir grįžęs į Lietuvą, įstojo į vaidybą ir tapo pirmosios nepriklausomos Lietuvos aktorių laidos dalimi: „Mūsų egzaminai jau vyko laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje. Tiesa, diplomus mums dar išdavė LTSR vardu, tad po metų, kai jau buvo išduodami lietuviški diplomai, mudu su kursioku Arūnu Stanioniu nuvažiavom, pasakėm, kad savuosius pametėme, ir mums išdavė dublikatus – lietuviškus diplomus, kad galėtume didžiuotis esantys Lietuvos Respublikos aktoriai.“

Šį periodą Egidijus prisimena kaip pilietiškumo formavimosi ir drąsos tai viešai išreikšti laiką. Pilietinis apsisprendimas dalyvauti valstybingumo įvykiuose, kad ir Sausio 13-osios naktį, padėjo pasirinkti vertybes ir brandžiau suvokti atsakomybę.

Man patinka pažiūrėti į veidrodį ne tam, kad įsitikinčiau, ar viskas gražu ir tvarkinga. Ne, pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti, ar aš iš tikrųjų spinduliuoju šviesą ir viltį – pasakyti sau, kad tokį žmogų norėčiau sutikti, nes tas žmogus neša teigimą – tą energiją turi palydėti šypsena, vidinio nušvitimo liudijimas.

Dvasinė archeologija ir iškastas smėlis Didžiojoje scenoje

Pirmasis spektaklis, žymintis E. Stanciko aktorystės pradžią Nacionaliniame Kauno dramos teatre 1990-aisiais, buvo režisieriaus Jono Jurašo „Smėlio klavyrai“, kuriuos aktorius prisimena kaip likimo dovaną – galimybę prisiliesti prie legendinio režisieriaus, kuris degė kūryba, ir gauti pirmąsias tikro teatro pamokas.

Egidijus prisipažįsta, kad tokių režisierių per gyvenimą sutiko vos kelis. „Smėlio klavyrai“ man, kaip žmogui, kuris per kūrybą nori suvokti ir save laike, ir savo laiką, buvo tarsi raktas, – ta „dvasinė archeologija“, tas kasimasis per Mažosios Lietuvos neaprėpiamą kultūrinį paveldą, kapstymasis prie Lietuvos šaknų, prie savo šaknų, vis giliau, giliau – tai davė moto visam gyvenimui.“

Spektaklis atvėrė ne tik vidinius klodus, bet ir kelius į Vakarus – teko vykti į festivalius Hamburge, Toronte – jaunam aktoriui atsiskleidė pasaulio galimybės ir erdvės, kitokio gyvenimo nei tuometinėje Lietuvoje pažinimas.

Ilgojoje salėje pastatyto spektaklio scenografijos, kurią kūrė Adomas Jacovskis, ašis buvo smėlis – pasibaigus pastatymo gyvavimui, jį iš scenos reikėjo iškasti. Tai padaryti nedvejodami pasisiūlė Egidijus ir jo kurso draugas, taip pat vaidinęs spektaklyje, Arūnas Stanionis: „Kasdami tą dulkiną smėlį mudu labai daug dalykų vėl perkalbėjom, išanalizavom, ką buvom patyrę.“ Paslaptingai čia vėl pasikartoja to dulkėto tėviškės kelio motyvas, prie kurio kadaise stovėjo susimąstęs vaikas: „Pasikartojimai, dėsniai gyvenime paliudija, kad tai likimo, aukščiausios jėgos taip sudėliota, kaip geram romane – tos linijos susikerta, bet tu jau esi su kita patirtimi, kitais lūkesčiais, esi įgalintas visai kitaip veikti. Tai augina.“

Ištirpusi takoskyra tarp darbo ir asmeninio laiko

Paklaustas, kokių skirtumų įžvelgia tarp savo kartos aktorių, karjerą pradėjusių 1990-aisiais, prieš tris dešimtis metų, ir jaunųjų aktorių (A. Latėno ir V. Bareikio kurso absolventai), pernai įsiliejusių į Nacionalinio Kauno dramos teatro kūrybines gretas, Egidijus susimąsto, kad jo karta jautė didelę atsakomybę ir savo darbo prasmę: „Kad ir menku siūlu, bet dalyvavę valstybės audinio audime.“

Nepriklausomoje Lietuvoje gimę aktoriai dabar turi visai kitas sąlygas, yra nesuvaržyti kompleksų, baimių, „šešėlių, gimdančių fobijas“, tačiau kartu jie jau pragmatiškesni, dažniau klausiantys „o kas man iš to?“, galbūt nepasižymintys tuo altruizmu, kurio vedama ankstesnioji karta aukojosi dėl teatro neatlygintinai. Tačiau šį kartų skirtumą E. Stancikas vertina ramiai, įžvelgdamas jaunystę visada lydintį romantiškumo ir idealizmo žavesį: „Dabar teatras leidžia įgyvendinti svajones, – tiek erdvių, tik norėk, tik nesnūduriuok, o dek“, – kaip linkėjimą jauniesiems aktoriams išsako teatro vadovas ir prisipažįsta savo kasdienybėje negalįs nubrėžti ribos tarp asmeninio gyvenimo ir darbo, nes skirstant gyvenimą į dvi dalis to asmeninio laiko atrodytų labai maža: „Pabandžiau žvelgti taip, kad viskas – ir darbo laikas teatre, ir renginiai – visa tai yra mano gyvenimo laikas. Tada sumažėjo įtampų ir atsirado daugiau energijos, nes nuo vieno darbo pavargęs kito imiesi kaip poilsio nuo pirmojo.“

Nors teatro vadovo pareigas jau dvylika metų einantis Egidijus supranta, kad ateis laikas su teatru atsisveikinti, dabar apie tai daug nesvarsto: „Kai taip bus, tada ir žinosiu, kaip.“

Portretas.
Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas. Dainiaus Ščiukos nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Inesos Paliulytės spektaklio „Liūdnas dievas“ (2008 m.) scena. Aktorius Egidijus Stancikas. NKDT archyvo nuotrauka

Gyvenimo scenografas, suteikiantis aplinkai gyvybę

Save apibūdindamas kaip hipermaksimalistą, impulsyvų žmogų ir aštraus charakterio asmenybę, Egidijus tos ugnies stengiasi įpūsti ir aplinkai: „Nuo vaikystės pradėjau senus daiktus, kaip sugebu, restauruoti, kad tas daiktas vėl alsuotų. Buvo laikas, kai visą savo butą apstačiau vien tik iš žmonėms nereikalingų baldų – jie prisikėlė naujam gyvenimui.“

Dabar teatro vadovas džiaugiasi artėjančios šimtmečio parodos idėjomis, kurios lankytojus kvies ir į neafišuojamas teatro erdves, pavyzdžiui, prie seno medinio pastato kieme.

Savo laisvalaikį Egidijus mėgsta leisti sodyboje, puoselėdamas aplinką ir į ją žvelgdamas kaip į savotišką scenografiją: „Man patinka sodyboje pasodinti augalą, nes, pasodinus vieną, išryškėja kitas. Net galvoju, gal verta dar tvenkinį iškasti, nes žiūrėsi į tvenkinį ir matysi žvaigždes arba jame besimaudantį mėnulį.“ Paprasti ir apčiuopiami dalykai teikia laimės, stumia pirmyn, o kūrybiškas požiūris į kasdienybę dovanoja jaunystę ir „užstrigimą laike“ gerąja prasme.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Laiko ženklai ir priežastys šypsotis

Į datas, sukaktis ir laiko ženklus E. Stancikas žvelgia filosofiškai, su pagarba ir atsakomybe. „Įvykiai ir datos man padeda suvokti, kad ne nuo tavęs viskas prasidėjo. Ne tu esi svarbiausias. Esi tame procese, tame judėjime ir privalai prisiimti visą atsakomybę, kad nebūtum pabaiga to, ką tau likimas dovanojo, į ką tave įtraukė, kad būtum garantas, kad tai tęsis dar labai ilgai“, – svarsto teatro vadovas.

Smalsu paklausti, kas palaiko šį E. Stanciko užsispyrėlišką atsidavimą gyvenimui, kur jis randa vidinę paguodą ištikus sunkumams. Atsakymas nuskambėjo kaip puikus patarimas, kurį vertėtų praktikuoti daugumai: „Man patinka pažiūrėti į veidrodį ne tam, kad įsitikinčiau, ar viskas gražu ir tvarkinga. Ne, pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti, ar aš iš tikrųjų spinduliuoju šviesą ir viltį – pasakyti sau, kad tokį žmogų norėčiau sutikti, nes tas žmogus neša teigimą – tą energiją turi palydėti šypsena, vidinio nušvitimo liudijimas.“

Pokalbį su Egidijumi užbaigiame dar viena priežastimi šypsotis – prisiminimu visų žmonių, gražių ir didelių žmonių, kurie šioje žemėje jį mylėjo. Nors jų nebėra, jų meilė ir dovanotos patirtys tęsiasi: „Tas prisilietimas dilgus ilgesiu, liūdesiu, kad nebesusitiksi, neapkabinsi, neprisiglausi, bet jis yra kaip bendra likimo šypsena, kuri paliečia tavo žmogiškąsias gelmes ir iš ten ateina vidinis šypsnys, pasitikėjimas, viltis, kad neliktum ramus ir judėtum į priekį.“