Kauno miesto muziejaus inovacijų vadovė J. Juodišiūtė: svarbiausia investicija – į idėjas 

Nuo LR Prezidento kanceliarijos Valstybės pažinimo centro darbą kultūros srityje pradėjusi J. Juodišiūtė akcentuoja muziejaus lankytojų patyrimo reikšmę bei teigia, kad geriausios idėjos gimsta bendradarbiaujant. Nors bendruomenių įgalinimo principai reikalauja daug laiko ir žmogiškųjų išteklių, kuriuos pasitelkti dar sudėtingiau dėl karantino kontekste išryškėjusio finansavimo trūkumo, pašnekovė džiaugiasi: muziejams užvėrus duris, supratome, „kokia brangi yra galimybė išeiti ir susitikti – nebūtinai su kitu žmogumi – su meno kūriniu, su istorija, su paroda“.

Daugiau apie tai – pokalbio santraukoje, visas pokalbis pateikiamas garso įraše.

Jei teisingai skaičiuoju, muziejuose dirbi jau beveik penkerius metus. Kaip jautiesi užsukusi į muziejų laisvalaikiu, ar pavyksta nevertinti jo profesionaliai, o galbūt yra tam tikros detalės, į kurias nuolat atkreipi dėmesį?

Muziejuose dirbu jau kiek daugiau nei penkerius metus. Per tą laiką jų lankymas išties pasikeitė – nors muziejus mėgau ir anksčiau, į juos eidavau genama noro susipažinti su istorija, kūriniais, pamatyti kažką naujo. Tuo tarpu užsukusi į juos dabar negaliu nepastebėti tam tikrų dalykų. Tai nereiškia, kad geroje parodoje ar ekspozicijoje nepavyksta užsimiršti ir pradedu vertinti etiketės dydį, ryškumą ar kitus momentus, bet labai svarbia tapo muziejų pozicija lankytojo atžvilgiu. Sakoma, kad „teatras prasideda nuo drabužinės“ – man apsilankymas muziejuje dažniausiai taip pat prasideda į jį dar neįžengus. Stebiu ir vertinu muziejų komunikaciją su lankytojais, pasitikimo momentą, požiūrį į lankytoją: ar patogumas, aiškumas, lankytojui suteikiamas komfortas muziejui yra svarbūs. Tai pasireiškia ne tik per pragmatines ar smulkias detales, bet ir veiklos principus – ar lankytoją pasitinka muziejaus darbuotojas, ar jis suteikia reikiamą informaciją, ar parodo norą užmegzti ryšį, žmogui išeinant paklausia, kas jam pasirodė įdomu ar svarbu. 

Minėjai, kad patekusi į gerą parodą ar ekspoziciją užsimiršti, tad natūraliai kyla klausimas, kas yra „gera paroda“? Galbūt netgi turi išskyrusi ją apibrėžiančius kriterijus?

Muziejai yra labai skirtingi: tiek savo požiūriu į lankytoją, tiek į kolekcijas ar eksponatus, nagrinėjamus klausimus ar net tam tikras vertybes, tačiau visi jie man yra įdomūs, nepaisant to, kad turiu savo poziciją dėl parodų rengimo ir darbo su jomis.

Mano manymu, „gera“ paroda pasižymi tuo, kad ji yra ne tik aktuali dėl nagrinėjamos tematikos ar įdomi, nes atskleidžia netikėtą požiūrio aspektą bei leidžia susipažinti su išskirtiniais eksponatais ar istorijomis, tačiau ir parodo pastangą siekti ryšio su lankytoju, suteikti jam tinkamą kontekstą. Tikrai nemalonu, kai patenki į parodą ar muziejų, kuris daugelį dalykų laiko savaime suprantamais. Tai tam tikra prasme perteikia žinutę, kad „jeigu tu šitų kontekstų nežinai ir nenuskaitai, tai – tavo problema, tu jau turi ateiti į muziejų pasiskaitęs, informuotas, žinodamas, ką čia pamatysi, kokia to vertė ir reikšmė“. 

Taip pat labai svarbus žmogiškasis ryšys. Net muziejuose, kurių ekspozicija neatnaujinta, o eksponatai – galimai mažiau aktualūs, daugelį metų dirbantys gidai ar edukatoriai, užmegzdami ryšį su tavimi, papasakodami tai, ko galbūt negali „išskaityti“ iš parodos, dažniausiai sukuria patirtį, leidžiančią tą vietą prisiminti kaip labai patrauklią. Jei kažkas paklaustų, ar tai buvo gera ekspozicija, ko gero, atsakyčiau, kad ne, bet tai tampa ne taip svarbu, nes atsimenu ne tik tas žinias, kurios buvo perteiktos, ne tik tas istorijas ir pasakojimus, bet ir šiltą santykį.

Kalbi apie atskirties tarp lankytojų ir muziejų kaip ekspertų mažinimą. Kaip spręsti šią problemą ir kaip jūs tai darote Kauno miesto muziejuje?

Tai – vienas pagrindinių klausimų, kurį kartais įvelkame į skirtingus drabužius – kas kalba apie auditorijų plėtrą, kas apie prieinamumą, kas apie kitus aspektus… Muziejus iš principo yra refleksijos erdvė, kurioje žmogus apmąsto savo vietą pasaulyje, valstybėje, istorijoje, Kauno miesto muziejaus atveju – mieste. Čia žmogus susitinka su kultūros paveldu, kurį muziejus stengiasi saugoti ir pristatyti visuomenei. Tai, kaip šiuolaikinis žmogus, kuris nėra konkrečios tematikos ekspertas, atranda ryšio ar atskaitos taškus, leidžiančius susieti muziejaus pasakojimą su jo dabartine patirtimi, yra tas raktas, kuris ateityje visuomenei leidžia vertinti ir saugoti paveldą. Manau, kad tai – vienas didžiausių uždavinių – rasti būdų, kurie leistų prieiti prie auditorijos ir būti jai aktualūs.

Svarbu galvoti ne tik apie tai, ar muziejaus komunikuojamas turinys suprantamas ir prieinamas visiems, bet ir tai, ar muziejaus prieigos, parodos ar ekspozicijos išdėstymas yra priimtini bei patogūs naudoti kuo didesniam žmonių skaičiui. Paradoksalu, tačiau kol kas tai nėra savaime suprantama. Dažnai esame linkę save laikyti visažiniais: „Aš tai žinau, kaip tas žmogus jausis, jam čia bus patogu ir gera“, bet nepaklausiame jo paties. Lygiai taip, kaip muziejus turi paklausti lankytojo, ką jis mano apie parodoje nagrinėjamus klausimus ar problemas, svarbu ir konsultuotis su žmonėmis, turinčiais įvairių poreikių, užuot įsivaizdavus, kas jiems turėtų būti patogu ir įdomu.

Prieš kelerius metus miestiečius kvietėte diskutuoti apie tai, kokio muziejaus reikia Kaunui – ar tai irgi galima sieti su šiais tikslais? Kodėl pasirinkote tokį sprendimą?

Kai atvažiavau į Kauną ir buvau pakviesta prisidėti prie Kauno miesto muziejaus, konkrečiai – Rotušės skyriaus, atnaujinimo, turėjau viziją, apie ką turėtų kalbėti miesto muziejus kaip toks, bet apie ką turi kalbėti būtent Kauno muziejus, manau, kad turėjo ir vis dar turi pasisakyti patys kauniečiai, o ne kažkas iš šono. 2018 m. organizuota diskusija mums buvo labai svarbi, nes norėjome išgirsti skirtingus požiūrio taškus – ne tik istorikų, bet ir kultūros bei kitų sričių atstovų. Prisipažinsiu, kad pirmus darbo Kauno miesto muziejuje metus visų taksistų klausinėdavau apie tai, ar žino, kad 2022 m. Kaunas bus Europos kultūros sostine, ar yra girdėję apie Kauno miesto muziejų, ar žino, kokie padaliniai jam priklauso, ar juose lankėsi, ar iš viso lankosi muziejuose ir kas jiems įdomu – tikrai turėjau labai daug įdomių pokalbių. 

Kita vertus, kai kalbama apie tai, kad muziejus turi atsiverti, kad muziejaus lankytojai turi pasakyti, kokio muziejaus reikia, išlaikau tam tikrą distanciją, nes suprantu, jog žmogus, kuris šiam klausimui skyrė pastarąsias penkias minutes, pateiks visai kitokį atsakymą nei tas, kuris muziejų lauke dirba penkerius ar penkiasdešimt metų. Nepaisant to, man atrodo svarbu parodyti pastangą. Net jei dažniausiai išgirstas atsakymas būna „nežinau“, nes klausimas užklumpa netikėtai ar žmonės pateikia šablonišką atsakymą, kurio mano, kad iš jų tikimasi, manau, svarbu, kad jie užfiksuoja, jog jų nuomonė yra svarbi. Galbūt tuomet, kai jie turės idėją – galės užsukti ir pasidalinti arba priims tai kaip padrąsinimą apsilankyti: jei muziejui įdomi mano nuomonė, gal jis taip pat galės papasakoti kažką man įdomaus arba aš galėsiu ten palikti savo žymę?

Kaip reaguojate į gaunamus pasiūlymus, ar pavyksta suteikti tam tikrą grįžtamąjį ryšį, kuris leistų žmonėms matyti, kad į jų pastangas tikrai atsižvelgiama?

Man atrodo, kad muziejai ar kultūros laukas bendrąja prasme bando naudoti dabar madingas etiketes – „dirbame su bendruomene“, „atspindime jų nuomonę“, bet tikrasis santykis su bendruomenėmis turi būti etiškas ir grįstas pasitikėjimu. Jis prasideda nuo dialogo, kuriame tu girdi bendruomenės poreikius ir atsižvelgi ne tik į tai, kas atitinka tavo pirminę idėją ir viziją, bet ir į tai, kas tau nėra patogu. Neužtenka vieno pokalbio ir pakvietimo į parodos atidarymą bei paminėjimo spaudos pranešime: tai yra nuoseklus ir daug laiko reikalaujantis ryšys.

Kai kalbame apie bendruomenes, reikėtų jas įvardinti. Net ir konkretaus miesto bendruomenė yra labai plati, apima daug veikėjų, todėl, rengdami Kauno interviu maratoną, siekėme išgirsti skirtingų disciplinų atstovus, kaip jie mato Kauną, jame vykstančius procesus. Mums svarbu parodyti, kad muziejuje klausimus nagrinėjame ne tik iš istorinės perspektyvos, bet reflektuojame ir miesto dabartį bei ateitį taip, kaip ją mato įvairūs žmonės. Kai kuriuos maratono dalyvius net įtraukėme į ekspozicijos kūrimo procesą, tačiau to dar nelaikyčiau nuosekliu bendradarbiavimu su bendruomene.

Jei reikėtų paminėti gerąjį pavyzdį, tai būtų Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kuratorė Auksė Petrulienė, kuria labai žaviuosi. Ji rengia parodas su jau nebeveikiančių Kauno pramonės fabrikų bendruomenėmis, su jomis užmegzdama ryšį, rinkdama jų istorijas, eksponuodama daiktus, kurie pasakoja tai bendruomenei brangias istorijas. Man atrodo, kad tai yra tinkamo santykio su bendruomene pavyzdys, nes Auksė skiria tam labai daug laiko ir dėmesio, kuris nenutrūksta ir parodą atidarius.

Bendruomenių įtraukimas – glaudžiai susijęs su tavo pareigomis – esi veikiausiai vienintelė inovacijų vadovė Lietuvos muziejuose. Daugumai inovacijos asocijuojasi su skaitmeninėmis, informacinėmis technologijomis – kaip jas supranti tu?

Kai pradėjau eiti šias pareigas jaučiau ir, ko gero, vis dar jaučiu poreikį pasiteisinti, ką jos reiškia. Nors pagrindiniai mano darbai yra susiję su Rotušės skyriaus atnaujinimu, taip pat stengiuosi visuose muziejaus procesuose įžvelgti, ką būtų galima daryti kiek kitaip, kad būtų patogiau ir naudingiau tiek vidinei muziejaus bendruomenei, tiek lankytojams.

Prisipažinsiu, esu labiau linkusi sąvokas taikyti griežtąja jų prasme. Inovacijas dažniausiai siejame su pramone, informacinėmis technologijomis, mokslu. Vis dėlto dabar, kai kultūros sektoriui reikia pagrįsti, kokia yra jo kuriama pridėtinė vertė visuomenei (nes tai nebėra savaime suprantama), siekiant parodyti net tokių dalykų kaip idėjos ar kūryba reikšmę ir vertę, tenka vartoti naujas sąvokas ar rinkos kalbą. Taigi, visos kūrybinės ar intelektinės idėjos pradedamos laikyti inovacijomis, nes net ir techniniuose moksluose inovacija dažniausiai prasideda nuo kitokio požiūrio į vykstančius procesus.

Savo veikloje vadovaujuosi būtent tokiu supratimu – bandau reflektuoti muziejuje vykstančius procesus ir pasiūlyti sprendimų, iškelti idėjų, kurios leistų vykdyti veiklą šiek tiek kitaip – tikiuosi, kad geriau. Dažniausiai tai prasideda nuo klausimų kėlimo – kodėl užsiimame viena ar kita veikla, kodėl kažko visai nedarome? Nuo darbo pradžios nemažai dėmesio skyriau diskusijai apie etišką bendruomenės įtraukimą į veiklą, muziejaus prieinamumą įvairių poreikių turinčioms auditorijoms, parodų ir edukacinės programos vizijoms bei muziejaus veiklos tvarumui, kuris apima ne tik aplinkosauginius šio klausimo aspektus, bet ir pačių idėjų bei iniciatyvų tvarumą. Man labai svarbu, kad pokytis nevyktų dėl pokyčio, kad jame prasmę matytų visas muziejaus kolektyvas. Tik tuomet jis bus ir naudingas, ir tvarus, o aš galėsiu būti rami, kad net man pakeitus poziciją kažkas tą įdirbį plėtos toliau.

Deja, bet muziejų lauke pastebiu didžiulį idėjų nuvertinimą, sureikšminant muziejų infrastruktūrą ir įvairias technologines priemones. Tenka susidurti su tuo, kad kartais turimas menkas biudžetas skiriamas įsigyti, kad ir interaktyviai, tačiau ekspozicijos ar parodos pasakojimui visiškai nereikšmingai priemonei, tikintis, kad ji „įtiks“ jaunajai auditorijai. Tačiau dėl šio nepasitikėjimo turiniu ir jo komunikacijos galimybėmis nekaltinčiau muziejų – esame pratę, kad samdomi dizaineriai, informacinių technologijų ir kiti specialistai už savo paslaugas prašo deramo atlygio, o štai mes, tiek patys negaudami konkurencingo atlygio, tiek ir taupydami turimą biudžetą, papildomai neinvestuojame į turinio kūrimą, nekviečiame kitų turinio specialistų – sociologų, filosofų, dramaturgų ar kitų, kurie dirbtų su pačiu pasakojimu. O juk būtent pasakojimas padeda atverti naujų horizontų, kviesdamas į mano minėtą susitikimą ir dialogą. Savo veikloje stengiuosi tam teikti daug dėmesio – manau, kad reikia pradėti nuo pačių muziejininkų pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis bei biudžeto planavimo, kuriame turiniui kurti būtų skiriamas deramas dėmesys.

Stebint Kauno miesto muziejaus veiklą, „kitokių“ projektų tikrai nestinga – Kauno interviu maratonas, pop-up paroda Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečiui ir daugybė kitų. Ar esate nusibrėžę ribas, ką muziejus gali, o ko – geriau nedaryti? Ar ir kur, tavo manymu, tokios ribos yra bendrąja prasme? 

Manau, kad neturėjome tokių idėjų, kurių atsisakytume, nes „šiek tiek per rizikinga“, ar „čia ne mūsų kaip muziejaus vaidmuo tai daryti“. Man įdomu stebėti pasaulinį muziejų lauką ir kai kurių jų pasirinktą aktyvizmą visuomenei jautriais klausimais, tačiau vienas didžiausių šiandienos iššūkių yra gyvenimas „socialiniuose burbuluose“ (ypač dabar, kai praktiškai visą laiką leidžiame virtualiai). Jei siekiame išplėsti savo auditoriją, pakviesti apsilankyti tuos žmones, kurie nėra pratę to daryti, aiškios pozicijos tam tikru visuomenei jautriu klausimu užėmimas gali šiam tikslui labiau pakenkti, negu padėti. Atstovaudamas vertybinei pozicijai, muziejus gali tapti priemone transliuoti politines idėjas, taigi, tam tikroms visuomenės dalims tapti „ne jų požiūriui“ atstovaujančia institucija. 

Manau, kad muziejai gali autoritetingai kelti tam tikrus klausimus, pakviesdami apie juos diskutuoti ir padėdami atskleisti skirtingus požiūrio taškus. Taip jie tampa susitikimo ir dialogo erdve, kurioje gali išgirsti tiek vieną, tiek kitą nuomonę ir susiformuoti savąją. Nepaisant to, man vis tiek patinka aplankyti parodas, kurios turi labai aiškią poziciją, nes, kai bandoma būti „visokiais ir visiems“, iš dalies prarandama „druska“, atliepianti ar sukelianti emocijas, kurios žmones kviečia susimąstyti, diskutuoti ar net įsitraukti į tam tikrų klausimų sprendimą. 

Vis dėlto, manau, kad yra tam tikrų klausimų, kuriais visi muziejai, nepaisant nuomonių įvairovės kitose srityse, sutartų. Vienas pozityvių pavyzdžių – jų aktyvumas COVID krizės akivaizdoje. Pavasarį, uždarius muziejus, kai kurios savivaldybės visiškai stabdė jų veiklą, tačiau, rodos, kad tai padaryta neįvertinus nei kultūros poreikio žmogui, nei kultūros procesų specifikos, nei, galiausiai, socialinio teisingumo. Juk kultūra neapsiriboja fiziniais renginiais ar susitikimais: knygos, parodos ir net renginių programos kartais rengiamos kelerius metus, tad šie procesai ir įsipareigojimai niekur nedingsta. Džiaugiuosi, kad muziejų vadovai, Muziejų taryba ir Lietuvos muziejų asociacija ėmėsi veiksmų, turėjusių pozityvių padarinių. Antrosios bangos metu taip pat nemažai diskutuota apie sprendimų, uždarant muziejus, pagrįstumą. Tikiuosi, kad ši sutelkta lyderystė ir užmegzti ryšiai bei iškelti klausimai niekur nedings ir bus toliau plėtojami.

Kaip manai, kodėl aktyviau muziejų bendruomenės balsą pradėjome girdėti tik dabar?

Manau, kad tai nulėmė daug veiksnių. Mane labiausiai džiuginantis pokytis yra prieš daugiau nei pusantrų metų įvykusi muziejų vadovų rotacija. Po jos prasidėjo pastebimi pačių muziejų pokyčiai – kartais užtenka tik užeiti į muziejų ir pastebi, kad jame pagaliau atsirado rodyklės, leidžiančios lankytojams suprasti, kur prasideda ekspozicija. Man atrodo, lyderystė, kurią pastebime, yra šio pokyčio rezultatas. 

Taip pat prisidėjo ir tai, kad krizės akivaizdoje kultūros laukas suprato ir pamatė, kaip jis atvirai prilyginamas pramogoms, matomas kaip išlaikytinis, kurį reikia remti, o pati kultūra laikoma prabanga, kurios negalime sau leisti. Manau, tai sukėlė teisingą pyktį ir paskatino veikti. Buvo suvokta, kad niekas kitas už mus nepakovos, mes patys turime kovoti už adekvatų požiūrį į save ir savo vietą valstybėje. Galiausiai, iš COVID konteksto tai perėjo ir į rinkimų diskusijas, kai iš kandidatų į kultūros ministrus imta reikalauti atsakymų į kultūros sektoriaus darbuotojams kylančius klausimus, aiškintis partijų pozicijas, koks yra jų kultūros lauko problemų ir galimų sprendimų matymas. Man ši lyderystė atrodo labai brangi ir sveikintina – labai ja džiaugiuosi ir dėkoju žmonėms, kurie jos ėmėsi. 

Kai šalyje buvo paskelbtas ir griežtinamas antrasis karantinas, tuometinis sveikatos apsaugos ministras A. Veryga teigė, kad muziejų ir prekybos centrų lankytojų auditorijos – nepersidengia, todėl muziejų atvėrimas nesumažintų prekybos centrams tenkančio krūvio. Ar pritari tokiam požiūriui, ir kaip keičiasi Kauno miesto muziejuje besilankanti auditorija?

Tyrimų, kuriais remiantis būtų galima pasakyti, ar yra vienaip, ar kitaip, aš neturiu, tačiau dirbant nemokamo muziejaus lankymo dienomis ir bendraujant su lankytojais teko ne kartą išgirsti: „Žinokit, gyvenu Kaune jau trisdešimt metų, žinau, kad Kauno pilis čia stovi, bet iki šiol kažkaip niekaip neužsukdavau: kaip čia įdomu.“ Tada supranti, kad panašios paskatos žmogui padeda nuspręsti savo laisvalaikį paskirti muziejui.

Kalbant apie prekybos centrus, paradoksalu, bet, jei man iki karantino apsipirkimas prekybos centre buvo varginantis užsiėmimas, nes turėdavau įsigyti reikiamų prekių tam skiriant kuo mažiau laiko, dabar jaučiu, kad nuėjusi į prekybos centrą aš prasiblaškau. Daug ginčijuosi su savo močiute, nes ji kone kasdien jaučia poreikį išeiti į turgų ar parduotuvę, tačiau tai – bene vienintelis jos prasiblaškymo būdas. Manau, šis laikas net ir mums, kultūros lauko žmonėms, parodė, kokia brangi yra galimybė išeiti ir susitikti – nebūtinai su kitu žmogumi – su meno kūriniu, su istorija, su paroda.

Neatrodo korektiška sakyti, kad muziejų ir prekybos centrų auditorijos skiriasi, yra netapačios. Manau, kad šiuo laikotarpiu buvo daug pasisakymų ir sprendimų, kurie įžeidė kultūros darbuotojus, ypač vertinant iš socialinio teisingumo ir solidarumo perspektyvos: grožio salonai ar sporto klubai gali veikti, nes kažkam tai atrodo pirmo būtinumo paslauga, o muziejai – ne. Tik pastaruoju metu pradėjome daugiau reflektuoti, kad kultūra stipriai susijusi su emocine sveikata, tačiau kažkodėl kai kam tai vis dar atrodo kaip prabangos ar paskutinio prioriteto klausimas. Pati beveik mėnesį sirgau COVID, tad tikrai tiek tuomet, tiek dabar labai trūksta ir norisi „normalumo“ jausmo – išeiti į parodą, pasivaikščioti, atitrūkti ir turėti kitokią patirtį, kuri teiktų vilties, kad viskas yra ir bus gerai.

„Susitikimai muziejuje“ – Lietuvos nacionalinio muziejaus ir dienraščio „Bernardinai.lt“ projektas, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į gerąsias šių institucijų praktikas ekspozicijų kūrimo, auditorijų įtraukimo, edukacinių veiklų ir kitose srityse. Kiekvieną mėnesį kviečiame susipažinti su įdomiausiomis muziejų praktikų bei teoretikų idėjomis.