Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kazachstane tarnaujantis kun. K. Šulčius: čia viskas kitaip

Kun. Kastytis Šulčius Kazachstane. Asmeninio archyvo nuotrauka

Interviu originaliu pavadinimu „Tai, ko pertekusi širdis. Lietuvių misijos Kazachstane šiandien“ perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ (2022 m. spalio (10) mėn. nr.)

Spalį, Misijų mėnesį, skaitytojus kviečiau iš arčiau pažinti evangelizacijos lauką Vidurinėje Azijoje – Kazachstane. Čia jau dešimtmetį kaip misionierius ir kunigas Almatos vyskupijoje tarnauja KASTYTIS ŠULČIUS. Pakalbinau jį vieną vasaros dieną, kai blaškėsi po Lietuvą, rinkdamas aukas savo misijai.

Nežinau, ar visi misionieriai tokie, bet kalbantis susidarė įspūdis, kad kunigas Kastytis yra tarsi pametęs galvą dėl Bažnyčios, įsimylėjęs savo misiją ir „išprotėjęs“ dėl savo žmonių.

Be to, Kazachstane visai neseniai, rugsėjo viduryje, lankėsi popiežius Pranciškus.

Didžiausias Kazachstano miestas Almata, kurioje gyvena kun. Kastytis Šulčius. „Kalpak Travel“ / Wikipedia.org nuotrauka

Kazachstaną daugelis lietuvių pirmiausia pažįstame kaip teritoriją, priklausiusią sovietinei gulagų sistemai. Kokia šio krašto krikščionybės istorija?

Krikščionybės pėdsakų Kazachstane aptinkama jau III–IV a., o mano parapijoje Taraze archeologai atrado nestorionų laikų bažnyčią [Asirų Rytų Bažnyčia, kuri atskilusi susidarė V a. – red. past.], Žarkente atkastos XII a. krikščionių kapinės. Nuo XIII a. Kazachstaną atrado pranciškonų misionieriai ir krikščionybė įgavo pagreitį, kol XIV a. islamas tampa valstybine religija, o krikščionys nepageidaujami šiame krašte. Bet šiandien krikščionybė vėl atgimsta misionierių dėka.

Kazachstanas – buvusi Sovietų Sąjungos šalis, todėl Rusijos įtaka lig šiol akivaizdi. Pavyzdžiui, oficialios kalbos yra dvi: kazachų, pagrindinė, ir rusų, antroji. Bet dabar jau nebepakanka vien rusų kalbos, norint visiems skelbti Dievo žodį, reikia mokytis kazachų. Apie 300 km nuo vyskupijos centro Almatos, prie Kinijos sienos, vienoje iš trijų mano aptarnaujamų parapijų daugelis žmonių, įskaitant jaunus, jau nekalba rusiškai. Kazachstane gyvena apie 130 tautybių gyventojų, o kad jie visi susikalbėtų, reikalinga viena kalba.

Katalikų čia dvi didelės grupės – lenkų ir vokiečių tremtiniai bei jų palikuonys. Vokiečius trėmė 1941–1944 m. iš Pavolgio, jų bendruomenių daugiausia aplink Karagandą – kadaise tai buvo labai stiprios katalikiškos bendruomenės. Pirmieji čia atvykę kunigai aukodavo Mišias vokiškai. Ten katalikus net vadindavo „vokiečių bažnyčia“.

Ar Katalikų Bažnyčia į Kazachstaną vėl sugrįžo su tremtiniais?

Galima ir taip sakyti, mat tremtiniai, apgyvendinti beribėse stepėse, rėmėsi į tikėjimą ir jį perduodavo savo vaikams. Lenkų tremtiniai į Kazachstaną atvyko prieš Antrąjį pasaulinį karą, apie 1936 m., juos trėmė sovietai iš Ukrainos žemių. Jau keletą metų Vokietija ir Lenkija vykdo savo etninių piliečių susigrąžinimo programas, todėl dabar buvusių tremtinių gyvenvietėse labai daug iškabų su užrašu „Parduodamas namas“.

Kazachstanas – šalis, turinti labai didelę teritoriją [beveik 3 mln. km², daugiau nei 19 mln. gyventojų – red. past.]. Jos šiaurinė dalis stipriai katalikiška, skaičiuojamos nemažos bendruomenės, turinčios dideles bažnyčias. O mano misija vyksta pietinėje, daug mažesnėje Kazachstano dalyje; vyskupijoje tik du pastatai, kurių architektūra atrodo kaip bažnyčių. Tai Švč. Trejybės katedra, pastatyta pranciškonų prieš 20 metų, ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Taldykorgane, už 700 km, taip pat pranciškonų statyta.

2012 m. sausį tik atvykęs savo parapijose pradėjau nuo kalėdojimo ir radau prieš mane buvusio lenko pranciškono sudarytas anketas; jose užfiksuotos 18 bendruomenių. Taip pat jis, nupirkęs paprastą gyvenamąjį namą su sklypu, jame įrengė bažnyčią. Nežinau, kodėl nepastatė koplyčios. Bet žinot, dėl to, kad meldžiamės name kaip pirmieji krikščionys, aplinkiniai žmonės kartais mus vadina „sekta“.

Mano parapijose apie 90 proc. yra lenkai. Į Almatos sritį ištrėmė žmones daugiausia iš netoli Kyjivo esančios Žytomyro srities. Tęsiu savo pirmtako darbą, lankydamas parapijas renku duomenis. Jose aukso vertę turi istoriniai faktai apie tikėjimo išsaugojimą ir perdavimą savo vaikams. Man svarbu užfiksuoti tremtinių gyvenimo istorijas, kada vežė, iš kur, koks likimas, nes baisu, kad pagyvenę žmonės mirs, su savimi nusinešdami ir istorijas. Pavyzdžiui, ten apie 50 metų naudojo „ekstra“ Krikštą, t. y. nesant kunigų, krikštijo pasauliečiai, todėl žmonės nebuvo įrašyti į jokias Krikštų knygas.

Kun. Kastytis Šulčius Kazachstane. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip pasirinkote keliauti būtent į Kazachstaną?

Iš tiesų tai ruošiausi važiuoti į Ispaniją, į aktyvią parapiją, bet kunigas Petras Pichas mane perkalbėjo sakydamas: „Kam tau važiuoti į Ispaniją, tu moki gerai rusų kalbą, gal galėtum geriau į Kazachstaną keliauti, ten trūksta kunigų.“ Išties pajutau, kad mane Rytai traukia labiau nei Ispanija, mat turėjau draugų Ukrainoje ir jau buvau pamilęs tą šalį. Tad nuėjau pasitarti su tuometiniu savo arkivyskupu, dabar kardinolu Sigitu Tamkevičiumi SJ, ir jis man pasakė, kad dvigubai labiau laimina mano kelionę į Kazachstaną nei į Ispaniją. Taip ir išvažiavau.

Gyvenu Almatos mieste, vyskupijos bute, skirtame kunigams, savaitgaliais nuvažiuoju apie 1200 km lankydamas tris aptarnaujamas parapijas. Almatos mieste gyvena apie 2 mln. gyventojų, ir ten daug gyvybės. Kai parvažiuoju į Lietuvą, ji man atrodo tuščia ir tyli.

Ar tikrai labai skiriasi gyvenimas Azijoje?

Azijoje – viskas kitaip, o Almata – patys Kazachstano pietūs, tai ten dar labiau kitaip. Mažai krikščionių, mūsų vienintelė vyskupija, neturinti vietinės kilmės kunigo, visi esam susirinkę iš įvairių šalių. Kazachstanas suskirstytas į tris katalikų vyskupijas: Astanos arkivyskupija, Karagandos ir Almatos vyskupijos bei šalies vakaruose esanti Atyráu apaštališkoji administracija.

Azijoje kitas mentalitetas, ten daug emocijų, bet viskas vyksta lėtai ir nieko nepagreitinsi. Pavyzdžiui, surandu pinigų užsakyti baldams parapijoje, bet jie nedaro užsakymo, nes jiems tokie baldai neįprasti ir neįsiūlysi jokia kaina. Reikia derėtis turguje, kitaip nenusipirksi. Vyrų bendravimas irgi yra specifinis ir labai šiltas: jie visada net ir su nepažįstamais sveikinasi paduodami rankas. Mūsų vyskupas nuolat kunigams kartoja: „Darom po truputį, ramiai, neturime kristi į akis.“

Kun. Kastytis Šulčius Kazachstane. Asmeninio archyvo nuotrauka
Katalikai Kazachstane. Kun. Kastyčio Šulčiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Šalies pavadinimas kilęs iš persų kalbos ir reiškia „kazachų žemė“, o žodis „kazach“ reiškia „pabėgęs į laisvę“. XVI a. Kazachstanas susiformavo iš įvairių tautelių. Ar justi, kad tauta turi laisvės dvasią?

Sakoma, kad ten tik gimę vaikai jau moka jodinėti ant arklių; jie turi visokių švenčių ir tradicijų, varžybų, susijusių su jodinėjimu. Ten ganosi daug avių, karvių, kupranugarių, arklių ir visi palaidi. Pagalvoju kartais, kad būtų gerai, jei kiekvienas kunigas turėtų arklį ir jodinėtų vien iš pagarbos vietinei kultūrai ir solidarumo.

Jūs jau adaptavotės kitoje kultūroje ir jaučiatės savas. Kiek laiko tai užtruko?

Reikėjo kelerių metų. Gyvenau įvairiose parapijose, kūrenau krosnį anglimi. Po pusės metų mane paskyrė trijų parapijų klebonu. Vokiečių mažai likę, lenkai irgi visi stengiasi išvažiuoti, tai pradedam orientuotis į vietinius gyventojus. Yra paruošti skaitiniai, giesmės kazachų kalba, po Mišių bendruomenė renkasi pabendrauti. Bet yra ir „slaptų“ krikštų, kai žmogus nenori viešinti savo pasirinkimo.

1998 m. Kazachstanas pasirašė tarpvalstybinę sutartį su Šventuoju Sostu, tad santykiai gerėja [sutartis apibrėžia Kazachstano katalikų, kaip ir valstybės, abipuses teises bei pareigas. Prieš ją katalikai sovietinės sistemos buvo netoleruojami – red. past.]. Mes, kunigai, turime misionieriškas vizas kas pusmetį atnaujinti ir kasmet gauti valstybės leidimą misionieriškai veiklai.

Pradėjęs misiją šalyje, parapijas radau beveik mirusias, degiau noru jas prikelti. Visai neseniai vienoje parapijoje susiformavo ir mano pirmoji pagalbininkų komanda iš vienos šeimos. Tai du jaunuoliai – brolis ir sesuo: Romanas, mano patarnautojas, ir Tania, kuri groja gitara.

Kun. Kastytis Šulčius Kazachstane. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokia dar veikla užsiimate misijoje?

Daug metų buvau atsakingas už mūsų vyskupijos jaunimo piligrimystę į Oziornojės vietovę, nuo žodžio „ežeras“. Ten gyvenę tremtiniai, 1936 m. atvežti iš Lenkijos likviduojamų vietovių. Šv. Jonas Paulius II, lankydamasis 2001 m., pavadino ją Kazachstano katalikų „nacionaline Dievo Motinos šventove“. Antrojo pasaulinio karo metais kaime kilo badas, gyventojai meldėsi Rožinį.

1941 m. kovo 25 d., per Viešpaties Apreiškimo šventę, staigių, netikėtų ir smarkių atlydžių vakariniame kaimo pakraštyje metu tirpstantis vanduo pripildė kažkada buvusį, bet išdžiūvusį ežero paviršių ir jame atsirado daug žuvies. Žmonės tai laikė stebuklu, nes žuvys išgelbėjo juos nuo bado ir mirties. 1955 m. ežeras vėl išdžiūvo. 1990 m. kaime buvo įkurta Dievo Motinos Taikos Karalienės parapija, pastatyta didžiulė bažnyčia, dabar jau ir piligrimų namai.

***

Aišku, šia nepaprasta istorija nesibaigė mūsų su kunigu Kastyčiu pokalbis. Susidomėjusi dar klausiausi pasakojimo apie Kazachstano pirmąjį palaimintąjį kunigą Vladislovą Bukovinskį, apie kunigo Albino Dumbliausko SJ ir Eucharistinio Jėzaus seserų veiklą, apie lietuvių pranciškonų darbus. Jei kada sutiksite šį kunigą, trumpam parblokštą į Lietuvą, būtinai pasikvieskite į svečius – jis kalba tik tai, ko yra pertekusi jo širdis,apie Kazachstaną.

Kun. Kastytis Šulčius Kazachstane: popiežiaus Pranciškaus vizitas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Post scriptum

Vasarą rengtas pokalbis su kunigu Kastyčiu šiandien, po rugsėjį įvykusio popiežiaus Pranciškaus vizito Kazachstane, būtų tarsi neprinokęs rudeniui, todėl paskambinau kunigui ką tik pasibaigus šiam vizitui ir paprašiau pasidalyti įspūdžiais.

Stebuklas, kad musulmoniška šalis, kurioje tik apie 1 proc. katalikų, jau antrą kartą priima popiežių. Juo labiau kad popiežius Pranciškus atvyko paties Kazachstano prezidento Kasymo Žomarto Tokajevo kvietimu su valstybiniu vizitu. Taip pat susitiko su aukščiausiais šalies vadovais, dalyvavo Pasaulio ir tradicinių religijų lyderių VII kongrese.

Šis popiežiaus vizitas sukvietė ir suvienijo visos centrinės Azijos katalikus: atvyko Rusijos, Mongolijos, Baltarusijos, Kirgizijos, Uzbekistano, Afganistano, Turkmėnistano, Sibiro katalikai. Daugelis šių šalių nenoriai įsileidžia katalikus misionierius, todėl pajusti tokią vienybę buvo jėga!

Su tikinčiaisiais popiežius susitiko Kazachstano sostinėje per šv. Mišias. Jose dalyvavo sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje. Mišioms nevadovavo, pasakė pamokslą ir visus palaimino. Akivaizdus jo senyvas amžius ir nepajėgumas bylojo apie tai, kaip autoritetas ir galia, „atsisėdę“ į neįgaliojo vežimėlį, gali tapti iškalbingu taikos įrankiu. Didybė silpnume.

Reikia suprasti, kad Azijoje nelengva sukurti ypatingą popiežiaus priėmimo atmosferą; tai misijų kraštas, neturintis Bažnyčios autoriteto, hierarchijos tradicijos ir patirties. Trijose savo parapijose surinkau 26 asmenų grupę, iš kurios tik 5 gali priimti Komuniją. Iš Almatos vyskupijos susirinko apie 500 žmonių ir įsiliejo į 3 tūkst. žmonių minią susitikime su popiežiumi.

Daugelis iš mano parapijiečių pirmą kartą lankėsi sostinėje, važiavo traukiniu. Vyskupija jiems apmokėjo kelionę, bilietus, aš juos maitinau arba turėjau skolinti pinigų įsigyti maistui. Atrodo, kad pati kelionė, lankymasis sostinėje buvo ne mažesnis įvykis, kaip ir susitikimas su popiežiumi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien