2021 04 07

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.
Kazys Varnelis, Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyno koplyčia Putname (1955 m.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka

2021 04 07

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kazio Varnelio bažnytiniai interjerai. Išgryninta estetika ir monumentalumas, kylantis į kosmosą

Išeivijos tapytojo, kolekcininko, Čikagos meno instituto profesoriaus Kazio Varnelio (1917–2010) namai-muziejus Vilniuje siūlo pažintį su plačiajai visuomenei dar ne itin žinomu optinio meno meistro kūrybos etapu – jo piešinių kolekcija. Paroda pavadinimu „Begalybės link“ buvo sumanyta pagerbti Kazį Varnelį minint dešimtąsias jo mirties metines.

Kadangi profesoriaus piešinių kolekcija gausi ir įvairi – nuo realistinių piešinių iš natūros iki abstrakčiausių ir oparto darbų eskizų (Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugoma apie penkis šimtus menininko sukurtų piešinių), specialiai šiai ekspozicijai atrinkti viešai dar niekur neeksponuoti K. Varnelio bažnytinio meno piešiniai. Sukurti su geometrine precizika, tarsi ne žmogaus ranka būtų šias linijas piešusi, aštrios estetikos, spinduliuojantys formos, kolorito nuosaikumą ir kartu monumentalumą, sklindantį šventovių padangių galybėje.

Piešinius papildo atskiroje archyvinių fotografijų erdvėje eksponuojami K. Varnelio įgyvendinti bažnytinei dailei, interjerui ir architektūrai skirti projektai. 

Rengėjai informuoja, kad parodą „Begalybės link“ bus galima aplankyti maždaug iki vasaros pradžios, tikslaus laiko dėl neaiškios pandeminės situacijos dar nenumatyta, tačiau suskubti vertėtų – piešinių, ypač kurtų ant kalkinio popieriaus, dėl neigiamos šviesos įtakos ilgai nėra galimybės rodyti.

Kazys Varnelis, nežinomo šventojo gyvenimo scenos. Sieninės tapybos projektas (1951 m.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Penktojo dešimtmečio pabaigoje, dėl sovietų okupacijos priverstas trauktis į Jungtines Valstijas, K. Varnelis čia iš karto prisidėjo prie svarbios lietuvių bendruomenės veiklos – lietuviškų bažnyčių statymo. Ir per gerą dešimtmetį, kol dar pasaulio nebuvo išvydusios jo žymiosios optinės kompozicijos, iš pradžių įsidarbinęs bažnytinio meno studijoje, o paskui tokią įkūręs nuosavą, K. Varnelis įvairioms katalikų bažnyčioms sukūrė vitražų, freskų, skulptūrų, mozaikų, liturginių reikmenų (monstrancijų, žvakidžių) ir baldų (altorių, klauptų). Modernios estetikos didesnių ar mažesnių objektų eskizai ir brėžiniai nuguldavo iki skrupulų kruopščiuose dailininko piešiniuose, jie retsykiais tapdavo ir atskiromis sakralinių temų kompozicijomis.

Subtilia optine estetika išsiskiria ir pati paroda, suvaldyta kuratorės, dailininkės Daliutės Ivanauskaitės žvilgsnio ir profesionalumo. Ji papasakojo, kad ekspozicijos idėja subrendo daugiau kaip prieš porą metų, panorus plačiajai visuomenei iš K. Varnelio kūrybos parodyti ką nors dar nematyta ir laisvai neprieinama. Kadangi buvo galvojama apie profesoriaus mirties metinių pagerbimą, kuratorei D. Ivanauskaitei pasirodė tikslingiausia atsigręžti į religinę temą – atrinkti dailininko bažnytinio meno piešinius. Ji prisipažino – kai rankose atsidūrė iš fondų atkeliavę K. Varnelio tvarkingai į sąsiuvinį susegti piešiniai, ko gero, niekieno nejudinti nuo šeštojo dešimtmečio, ją apėmusi ir nuostaba, ir įdomumas, ir kartu keistas jausmas, lyg tektų griauti menininko su atida surikiuotą sakralią tvarką. 

„Varnelis piešinį vertino kaip betarpiškiausią kūrybinės energijos pasireiškimo formą, o visa kita laikė jau darbu, užsakymo vykdymu. Piešinys jam visada buvo svarbiausias. Varnelis nuo vaikystės labai daug piešė. Jį visada lydėjo pieštukas ir anglies gabaliukas – bet kokiomis aplinkybėmis prieinamos meno kūrimo priemonės, kurios nereikalauja nei išlaidų, nei kokių studijų, nei ypatingų darbo sąlygų“, – dailininko susitelkimą į piešinį, kaip meninės kūrybos esmę, akcentavo parodos kuratorė.

Savo idėjų užuomazgas, pavyzdžiui, vitražų projektų eskizus, K. Varnelis dažniausiai įamžindavo grafitiniu pieštuku kalkiniame popieriuje. Šie trapūs piešinėliai, pasak D. Ivanauskaitės, jai patys žavingiausi parodoje. Todėl dailininkė sumanė juos eksponuoti įrėmintus tarp dviejų stiklų, sukurdama optinę iliuziją, tarsi jie sūkuriuotų besvoriai erdvėje.

„Tokia pusiau nemateriali forma. Šie eskizai – tarp materijos ir dvasios, todėl norėjosi išsaugoti visą jų grožį. Esu labai dėkinga „Upartui“, kad jiems pavyko įgyvendinti mano įrėminimo sumanymą“, – dėkojo kuratorė.

Bažnytinis menas K. Varnelio gyvenime neatsirado iš niekur, dailininkas nuo pat vaikystės matydavo nuolat kuriantį savo tėvą Kazimierą Varnelį, garsų Žemaitijos dievdirbį, medžio skulptūros meistrą, tapytoją, vienos iš Žemaičių Kalvarijos koplyčių sieninės tapybos autorių. Vėliau, jau besimokydamas Kauno meno mokykloje, meno istoriko, grafiko Pauliaus Galaunės paskatintas K. Varnelis važinėdamas po Žemaitiją rinko kolekcijas Kaune steigiamam Bažnytinio meno muziejui. Nors pastarasis buvo beveik suformuotas, tačiau dėl karo ir visų kitų istorinių negandų nebuvo atidarytas.

Iš primityviojo liaudies sakralinio meno į K. Varnelio bažnytinius interjerus persikėlė artumas monumentaliai, paprastai formai, saikingas tautinių raštų ir simbolikos naudojimas, natūralių medžiagų derinimas. Būdamas labai profesionalus ir reiklus estetiniam skoniui, saiko, minimalizmo principui, dailininkas savo darbus kūrė atrodančius šiuolaikiškai ir nesitaikstydamas su neskoningumu.

„Suvažiavę į Ameriką lietuviai turėjo savitus kanonus ir požiūrį, kaip turi atrodyti lietuviškų bažnyčių interjeras bei dekoras. Ši estetika buvo įaugusi Varnelio kraujyje, ir, matyt, kalbant apie ją, didelę įtaką jam yra padaręs mokytojas Stasys Ušinskas, įskiepijęs minimalistinį, abstraktųjį mąstymą. Iš laiškų matyti, kad tarp Varnelio ir užsakovo dažnai kildavo konfliktų, ginčų, kai menininkas nenusileisdavo vidutiniškam skoniui ir visada bandydavo dekoravimo estetiką pakelti į aukštesnį, šiuolaikinį lygį. Žinoma, dėl to ne visada likdavo suprastas, tačiau jam pavykdavo ir daug ką padaryti savaip“, – K. Varnelio sakralinės dailės braižą apibūdino D. Ivanauskaitė.

Jau kokios keturios savaitės kaip vakarais guliu ant projektų mūsų parapijos bažnyčiai, atseit kunigui Sebavičiui. Jis išreiškė pageidavimą, kad suprojektuočiau du altorius ir dvi freskas. Tai dabar ir dirbu tuos projektus. Piešinius jau baigiau, belieka tik akvarele nuspalvinti. Vieną altorių padariau grynai lietuviškam stiliuje, kitas Liurdos – labai dekoratyvus, o freskoms vieną temą paėmiau šv. Martyną su kardu bedalinantį savo apsiaustą per pusę pavargėliui prisidengti, o kitą šv. Kazimierą ir jo Vilniaus katedrą ir po kojų Lietuvos žemėlapis. Vadinasi, šiek tiek simbolikos.

(Iš Kazio Varnelio laiško)

Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kodėl K. Varnelis, atvykęs į Ameriką, ėmėsi būtent bažnytinio meno projektų? Parodos kuratorės teigimu, viena vertus, dėl to, kad galėtų iš šios veiklos pragyventi, kita vertus – dailininkui buvo arti širdies tuo užsiimti, jis jausdavo, ko reikia aplinkai.

„Tobula, kai žmogus gali daryti tai, kas jam malonu, ir kartu kai jam priimtinas santykis su aplinka. Bet tam, kad šie dalykai klostytųsi palankiai, reikia atsidurti savu laiku ir savo vietoje. Varneliui taip ir nutiko. Tai buvo geras sumanymas užsiimti bažnyčių interjerų dekoravimu“, – tikino D. Ivanauskaitė.

Paklausta, ar būtų galima teigti, kad K. Varnelis tokios savo sakralinio meno veiklos pernelyg rimtai nevertino ir žvelgė į ją veikiau kaip į amatą, būdą prasimanyti pinigų, kuratorė minėjo, kad vienareikšmiškai taip galvoti nereikėtų.

„Kadangi gilinausi į Varnelio laiškus, to taip drąsiai teigti nebūčiau linkusi. Netiesa, kad Varnelis tai darė vien dėl pinigų. Jo darbai atlikti nuoširdžiai, atsidėjus, su meile ir išmanymu. Žinoma, tai buvo ir pragyvenimo šaltinis, bet kartu, be abejo, ir svarbi veikla, tarsi dvasinis ar moralinis įsipareigojimas kurti. Juk tam, kad pajaustum bažnyčios didybę ir šventumą, negali šiaip sau jai kurti iš nieko“, – svarstė kuratorė.

K. Varnelio sakralinio meno kūrybos etape išsikristalizuoja ir jo vėlesniems optinio meno darbams būdingas begalybės siekis, kai, pasak D. Ivanauskaitės, vizualus meno kūrinys suvokiamas kaip ribų neturinti plokštuma, kurią galima tęsti optiškai.

„Šie ženklai Varnelio sakraliniame mene labai akivaizdūs. Pavyzdžiui, žvelgiant į menininko altorių eskizus matyti, kaip tobulai jis jautė formą, kompoziciją, spalvą ir mokėjo perteikti didybę, atsisakydamas nereikalingų detalių ir išgrynindamas svarbiausia. Būtent per formą didingumas, monumentalumas kyla į viršų – lyg viskas vyktų tarp žemės ir kosmoso. Matyti ir Varnelio ritmiškas detalių pasikartojimas. Iš čia ir parodos pavadinimas – „Begalybės link“, lyg Varnelis savo pasikartojančiais elementais ir kartu dvasiškai eitų į begalybę“, – samprotavo dailininkė.

1998 metais į Lietuvą grįžęs menininkas kartu su kitais darbais, daiktais parsivežė visus savo užsakymų eskizus, brėžinius ir piešinius. Pasak D. Ivanauskaitės, manoma, kad turėjo atsivežti ir Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai parengtus projektų eskizus, ruoštus dar iki pasitraukiant į Ameriką. Deja, šie eskizai nerasti. O visi galutiniai kūriniai, skirti bažnyčioms, palikti JAV. Kai kurie jų netekę savo pirminio vaizdo sakralioms erdvėms keičiantis, kai kurie išnykę amžinybėje. Kiek žinoma, autentiškiausia šiandien išlikusi K. Varnelio dekoruota šventovė yra Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyno koplyčia Putname, tačiau vis dar iki galo neaišku, ar jai kurti K. Varnelio vitražai išliko nepakitę. Parodos rengėjai seserų bendruomenei buvo išsiuntę laišką su šiuo klausimu, tačiau aiškaus atsakymo nebuvo sulaukta. Antroji koplyčia, sauganti K. Varnelio fizinę išraišką įgavusio bažnytinio meno autentiką – Tėvų Marijonų koplyčia Čikagoje. Šios sakraliosios erdvės svarbios ne tik minimu autentiškumu, bet ir kaip vieni ryškiausių K. Varnelio bažnytinio meno pavyzdžių.

Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Parodos „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“ kuratorė Daliutė Ivanauskaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Kazys Varnelis, Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyno koplyčia Putname (1955 m.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Kazys Varnelis, Apaštalų Karalienės bažnyčia Čikagoje (1956 m.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Kazys Varnelis, Visų šventųjų bažnyčia Čikagoje (1959 m.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Kazys Varnelis, monstrancija Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyno Putname koplyčiai (1955 m.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Kazys Varnelis, Šv. Tomo Moro bažnyčios Čikagoje pagrindinio ir šoninių altorių dekoro variantas (1958 m.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Kazys Varnelis, Šv. Kazimiero kongregacijos Šv. Juozapo ir Marijos vilos mokyklos Filadelfijoje koplyčios pagrindinio altoriaus projektas (1958 m.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Kazys Varnelis, vitražo „Angelas su dūdele“ nežinomai bažnyčiai JAV projektas (1953 m.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Begalybės link. Kazio Varnelio piešinių paroda“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka