Kaziuko mugė – legendinė ir nemari kaip šv. karalaitis Kazimieras

Kaziuko mugė turi gilias istorines šaknis, ji yra kilusi iš šventojo karalaičio Kazimiero gerbimo procesijų, rengiamų nuo 1604-ųjų. Ilgainiui bažnytinę šventę lydinti prekyba išsiplėtė iki tris dienas vykstančios Kaziuko mugės, kurioje amatininkai, menininkai, tautodailininkai, rankų darbo meistrai rodo savo kūrybą, yra vaišinamasi tradiciniais lietuviškais valgiais, prekiaujama vilnietiškomis verbomis, grojama, dainuojama, vaidinama, šurmuliuojama, linksminamasi.

Prof. Libertas Klimka yra teigęs, kad sostinė pavasarį pasitinka nuo senų senovės Kazimierinių kermošiumi, meilingai vadinamu tiesiog Kaziuku. Apskritai kermošius yra prekyba, lydinti bažnytinę šventę (žodžio kilmė vokiška – iš Kirchmesse). Šventasis karalaitis Kazimieras (1458–1484) – nemari Vilniaus legenda. Prie jo kapo Vilniaus katedroje nutikus ne vienam stebuklui, karalaitis 1501 m. buvo paskelbtas palaimintuoju, o kanonizuotas 1602 m. lapkričio 7 d. popiežiaus Klemenso VIII breve.

Toliau iš minimo prof. L. Klimkos straipsnio pateikiame keletą faktų apie Kaziuko mugės ištakas, tačiau norint apie ją sužinoti daugiau, verta perskaityti tekstą visą.

1604 m. gegužės 10 d. Vilniuje iškilminga eisena buvo sutikta iš Romos atgabenta popiežiaus pašventinta purpurine šv. Kazimiero vėliava – labarum. Procesijos kelias nusidriekė per visą viduramžių miestą, nuo Katedros aikštės iki Rūdininkų vartų ir toliau, iki pat Šv. Stepono bažnyčios užmiestyje, kur buvo saugoma popiežiaus dovana.

1636 m. popiežius Urbonas III paskelbė šv. Kazimierą pirmuoju Lietuvos globėju, o jo kasmetines paminėjimo iškilmes nuo šventojo karalaičio mirties dienos, kovo 4-osios, pratęsė iki oktavos – aštuonių dienų. Iškilmingoji eisena miesto gatvėmis tapo gražia Vilniaus tradicija, kurią palydėdavo prekyba maistu, skanumynais, religine atributika.

1827 m. pirkliai gavo privilegiją per Kaziuką Katedros aikštėje rengti jomarką – ilgesnį laiką, tris dienas, trunkantį prekymetį. Pavadinimas kilęs iš vokiško Jahrmarkt – „metų arba svarbiausias turgus“. Aikštėje pridygdavo palapinių, stoginių, prekystalių, – vilniečiai tuos laikinus įrenginius vadindavo „būdomis“.

Vienas pirmųjų Vilniaus fotografų Juozapas Čechavičius (1818–1888) užfiksavo įspūdingus mugės vaizdus Katedros aikštėje su banguojančia žmonių jūra.

Kaziuko mugė tikrai turi gilias istorines šaknis. Nuo kovo ketvirtosios Vilnius šurmuliuodavo 3–4 dienas, priklausomai nuo oro ir prekių gausos. 1928 m. Lenkijos Seime netgi siūlyta kovo ketvirtąją Vilnijoje paskelbti nedarbo diena. Tačiau, matyt, daugumos deputatų nenorėta įtvirtinti krašto išskirtinumą, – šventės regioniškumas buvo pernelyg akivaizdus.

Sovietmečiu mugei teko susigūžti Kalvarijų turgavietėje, tuomet vadintoje kolūkine. Pokario metais ten prekiauta ir visokiais sendaikčiais. Tačiau Vilnijos krašto žmonės nepamiršo senosios tradicijos. Keletą dienų apie kovo 4-ąją būdavo galima stebėti nepaprastą prekybos pagyvėjimą. Ir medinių rakandų gausybę turguje.

Ilgainiui muge susidomėjo jaunimas, pirmiausia kūrybinis. Dailės studentai čia ėmė prekiauti savo gamybos papuošalais, švilpynėmis, dūdelėmis, pieštais atvirukais.

Miestui Kaziukas su visam sugrįžo tik 1991-aisiais, kai buvo leista prekiauti senamiesčio gatvėse ir aikštėse.

Ką gi iš mugės parveždavo „kermošavo“? Būtinai meduolį – „Kaziuko širdį“. Galima būdavo rinktis įvairiausių dydžių ir spalvų: rudos – su medumi, baltos – su mėtomis, rausvos – su spanguolėmis ar bruknėmis. Arba nupirkti su liukrumi įrašytu mylimosios ar mylimojo vardu. Maža to, būta meduolių su ilgiausiais užrašais, su gražiausiais palinkėjimais bei meilės prisipažinimais.