„Kažkur turėjo būti ta stotelė, kad sustočiau.“ Lauryno liudijimas

„Svarbiausia, kad aš viską turėjau – darbą, žmoną, devynerių metų sūnų. Per trejus metus sugebėjau viską taip sujaukti, kad dėkoju Dievui, jog dar nesu kalėjime“, – sako pašnekovas, kuris šiandien mokosi branginti gyvenimo dovanas.

Juodas avinas tarp baltų avių

Prisimindamas savo vaikystę Laurynas pasakoja, kad tėvai jam sukūrė tobulas gyvenimo sąlygas, viskuo aprūpindavo. Tėtis turėjo sėkmingą verslą, šeimai nieko netrūko. Tokio gyvenimo daug kas būtų galėjęs pavydėti. Laurynas domėjosi repu, šoko breiką, važinėjo riedlente. Tačiau jį traukė ir gatvės kultūra. Nors tėvai skatino mokytis, Laurynas priešinosi jiems, norėdamas įrodyti savo savarankiškumą.

Šį laikotarpį jis sieja ir su savo priklausomybės nuo alkoholio pradžia: „Taip viskas ir prasidėjo. Pradėjau groti klube, o 17-os taip stipriai padauginau alkoholio, kad nebegalėjau pagroti iš plokštelių. Man patiko alkoholis. O su narkotikais buvo taip, kad tėvai mane pagavo ir skyrė devynių mėnesių namų areštą. Man atliko narkotikų testą, rado amfetamino ir „žolės“, nors amfetamino nė karto nevartojau, bet juo buvo purškiama „žolė“.

Kadangi 13-os sirgau vėžiu, turėjau silpną imuninę sistemą. Amfetaminas ir „žolė“ iš organizmo išgaravo tik po kelių mėnesių. Tačiau tėvai kartojo, kad aš vartojau, nors nuo to karto narkotikų nebandžiau iki 27-erių. Daviau žodį, prižadėjau tėvams. Kilo konfliktas, bėgau iš namų, gėriau, viskam gyvenime prieštaravau. Nors gyvenome iš tikrųjų gerai kaip inteligentiška šeima. Tik aš buvau kaip juodas avinas tarp baltų avių, viską dariau priešingai.“

Sugrįžo vėžys

Laurynas savo liudijime ne kartą mini tėvus, pripažindamas jų ypatingą vaidmenį, ypač sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis: „Mano tėvai nuostabūs, visada buvau mamos vaikas. Mama man buvo kaip draugė, galėjau jai viską pasakyti – kada pirmą kartą pasimylėjau, kada gėriau. Iš tėčio negaudavau daug dėmesio, nors jo man labiausiai trūko. Kai domėjausi repo kultūra, pasakiau tėvui, kad jis man nebereikalingas. Klausiau: „Kur tu buvai, kai man tavęs reikėjo?“ Tačiau jis visada mumis rūpinosi.

Dabar man 33-eji, praėjo daug laiko, ne kiekvienas taip gyveno, o aš to nebevertinau. Sakydavo, kad jei gerai mokysiuosi, važiuosime į Austriją. Padirbau pažymių knygutę, nes nėjau į mokyklą, nenorėjau. Ėjau į „Counter Strike“ žaisti kompiuteriu, stengiausi pritapti prie kitų. Tėtis per vėlai pradėjo rodyti dėmesį. Nekaltinu jo, jis daug ką padarė dėl šeimos, bet ir pats tėčio neturėjo. Manau, dėl to ir pačiam sunku buvo juo būti. Kita vertus, jis buvo nuostabiausias, daug ko iš jo išmokau.

Kai tėvai išsiskyrė, likau su tėčiu, nors nenorėjau, nes buvau nuo jo priklausomas. 18-os pabėgau pas seserį į Airiją. Tada pradėjau mažiau gerti, reikėjo susirasti darbą. Buvo sunku, bet atsistojęs ant kojų pradėjau vėl išgėrinėti. Ir tada man sugrįžo vėžys. Dabar pasakyčiau, kad tai buvo ženklas iš aukščiau.“

„Nenorėjau matyti gailesčio“

Vaikystėje išgydyta onkologinė liga atsinaujino Laurynui jau suaugus. Tai tapo dar vienu sunkiu išbandymu, dėl kurio ypač komplikavosi santykis su tėvais, tapo sunku priimti jų gailestį. Po sėkmingos kaulų čiulpų operacijos Laurynui dar kartą pavyko atsistoti ant kojų. Gyvenimas pasuko reikiama vaga.

Jis susirado gerai apmokamą darbą, sukūrė šeimą, tačiau priklausomybė niekur nepasitraukė: „Kurį laiką dar dirbau Lietuvoje, bet išvažiavau į užsienį, pradėjau dirbti laivuose. Savaitę dirbau, o savaitę buvau laisvas, tada gėriau. Sulaukiau pastabų iš draugės, tačiau nereagavau, kol nieko nebuvau praradęs. Vėliau mes susituokėme, ji pastojo. Pradėjau dirbti kituose laivuose, uždirbau gerai, per metus apie 100 tūkstančių eurų. Septynis mėnesius dirbau, o likę buvo laisvi. Net prezidentas tiek atostogų neturi kiek aš, ir dar apmokamų.

Nebeatsakiau už savo gyvenimą, pradėjau lankytis kazino, šeima man nebeegzistavo. Negrįždavau iš darbo į namus, nuolat meluodavau žmonai, gerdavau. Visa tai progresavo. Būdavau toks girtas, kad neįleisdavo į Palangos oro uostą. Kartą prabudau oro uoste ir suvokiau, kad neišskridau į Škotiją. Nebeatsakiau už savo gyvenimą ir už šeimos gyvenimą nebegalėjau atsakyti, miegodavau apsišlapinęs.“

Laurynas pripažįsta, kad kritinę gyvenimo ribą jis pasiekė sulaukęs 27-erių. Davęs žodį mamai, kad eis gydytis, Laurynas užsikodavo ir nebegėrė trejus metus. Tačiau atkritimas parodė, kad tai jam dar nebuvo sveikimo pradžia: „Pradėjau ieškoti narkotikų, juos pirkti ir parduoti. Iš pradžių kategoriškai nevartojau – pardavinėji, bet nevartok savo prekės. Mane sulaikė su amfetaminu, hašišu ir dujiniu šautuvu. Pirmą kartą gyvenime man uždėjo antrankius ir sulaikė 26 valandoms. Palikau draugę, nes nenorėjau jos velti į savo problemas. Tuo metu norėjau susikurti Pablo Eskobaro gyvenimą.

Vartojau daug narkotikų ir alkoholio. Kai sulaikė antrą kartą, supratau, kad tai ne mano gyvenimas. Nesuvokiau, kas yra kalėjimas. Galvojau, kad susitvarkysiu, nustosiu gerti išvažiavęs pas draugą į Londoną. Kurį laiką dirbau, bet vėl pradėjau vartoti ir pardavinėti narkotikus, kokainą, „žolę“.“ 

Laurynai, kodėl tu save žudai?

Gyvenimo nerimas netrukus parvijo Lauryną iš Londono į Lietuvą, o iš čia nuginė į Ispaniją. Prekybą narkotikais jis iškeitė į „žolės“ auginimą, priklausomybė atgavo pagreitį.

Tačiau vieną dieną jam buvo suteikta skausmingo atsipeikėjimo proga: „Kartą girtas susimušiau su vienu vaikinu, jis man sulaužė keturis šonkaulius. Supratau, kad reikia kažko griebtis, nes tai – ne gyvenimas. Vėžiu sirgti nebuvo taip skausminga, palyginti su skausmu, kai lūžo šonkauliai. Tada atėjo suvokimas, kad tai turi baigtis – aš turiu sūnų, tėvus. Išskridau pas seserį į Krokuvą, prašiau jos pagalbos, papasakojau apie savo problemas. Mano iliuzija subliūško, ir pradėjau bijoti savo gyvenimo būdo. Kai sugijo šonkauliai, iš sesers atvykau į bendruomenę, bet jau visiškai pasidavęs. Nebenorėjau taip daugiau gyventi.“

Lemtingas Laurynui buvo pats suvokimas apie turėtą prarastą realią gyvenimo laimę – darbą, žmoną, devynerių metų sūnų. Šias mintis lydėjo ir dėkingumas Dievui už tai, kad pats liko apsaugotas nuo kalėjimo bausmės, nors ir šitiek metų pro ausis praleisdavo gydytojų kartojamus žodžius: „Laurynai, kodėl tu save žudai?“

Dabartinį laikotarpį, buvimą sveikimo kelyje, Laurynas gana netikėtai apibūdina kaip gyvenimą be jausmų, ypač sūnaus atžvilgiu. Labiausiai šiandien jį stiprina ištikima tėvų ir sesers meilė, jų tikėjimas, kad pasiekus dugną įmanoma pagaliau atsispirti. Būtent sesers padrąsintas jis kreipėsi į bendruomenę ir pasiprašė pagalbos. Tačiau reikėjo išpildyti vieną, regis, neįmanomą sąlygą – 10 dienų susilaikyti nuo alkoholio. Visa laimė, kad Laurynas sulaukė pagalbos iš geriausio vaikystė draugo. Vien jo dėka pavyko atlaikyti išbandymą ir pradėti rimtai gydytis.

Laurynui atėjus į bendruomenę, jo troškimą pasveikti lydėjo ir sunkios kaltės pripažinimas: „Manęs klausdavo, ką jaučiu, atsakydavau, kad šalta. Supratau, kaip aš visus įskaudinau. Palūžau ir verkiau. Vis dėlto yra jausmai, tik užslėpti. Esu jautrus. Reikėjo trijų mėnesių, kad galėčiau suprasti, kaip jautėsi artimieji. Supratau savo ligos mastą, kokia ji yra baisi.“

Šiandien Laurynas savo gyvenimą apibendrina turėdamas viltį dėl ateities ir pasitikėdamas Dievo globa: „Apie save net nenoriu šnekėti, esu niekas. Reikėjo šešiolikos metų, kad suprasčiau, jog man viso to užtenka. Nieko netrūko augant šeimoje, galėjau mokytis. Sirgau vėžiu – nepasimokiau. Kai susirgau antrą kartą, galėjau mirti, bet nemiriau. Nevertinau nieko. Viską, ko norėjau, turėjau, bet pragėriau. Kažkur turėjo būti ta stotelė, kad sustočiau. Man pasisekė, kad šiandien esu čia gyvas. Šventoji Dvasia mane saugo.“

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: [email protected]

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.