2020 12 29

Alfas Pakėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Keletas eskizų Vandos Zaborskaitės portretui

Portretas.
Literatūrologė Vanda Zaborskaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Gruodžio 27-ąją suėjo dešimt metų, kai profesorė Vanda Zaborskaitė išėjo į Amžinybės slėnius. Bet mano atminty ji visada išliks tokia, kokią matydavau einančią pas mus, kartais nedėkingus studentus, Studentų gatvelėje žydint ir kvepiant Žvėryno alyvoms. Nedidelio ūgio, susikaupusi, kartais su šypsena pažvelgianti iš šono geromis, didelėmis aukštaitės akimis...

Kartais pagalvoju, kad laikas pradėti rašyti prisiminimus – gyvenimo kelyje sutikta daug įstabių, savitų, talentingų, o svarbiausia – tapusių savotiškais mokytojais, pripildžiusiais mano gyvenimą šviesos ir džiaugsmo, davusių tiek daug mano sielai žmonių. O atsiminimai – lyg tas beržas pavasarį: tik užgauk kokiu aštresniu daiktu jo kamieną, ir pradės kapsėti sula.

Štai jau visą gruodį galvoju apie profesorę Vandą Zaborskaitę, nuo kurios išėjimo į Amžinybę per šias Kalėdas sukako dešimt metų. Su nostalgija prisimenu šią šviesią asmenybę ir aukštaitiškai nuoširdų žmogų bei studijų metus jaunystės mieste Vilniuje. Nors nuo tų laikų praėjo beveik 50 metų, tie žmonės, įvykiai, studentiški nuotykiai, romantiškos kelionės ir paustovskiškos klajonės tebežaižaruoja atminty ryškiomis spalvomis.

Ir dabar, kai rašau šiuos žodžius pilką, apniukusį rytmetį, prieš akis iškyla visai kitoks – pavasariškas – vaizdas: Studentų gatvele, apsodinta liepaitėmis, į paskaitas ateina dėstytoja Vanda Zaborskaitė. Laukdamas su bendrakursiais paskaitų, ją, ateinančią į institutą, esu matęs daugybę kartų. Kartais ankstyvą rytmetį, kartais jau popietę. Saulėtu oru ir per lietų, šviesų pavasarį ir rūškaną rudenį. Ir žiemą. Prisimenu – kažkodėl būdavo baisu, kad ji lipdama laiptais nepaslystų. O štai stoviu Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto (antrajame aukšte) fojė ir žiūriu pro atidarytą langą. Matau liepų gležną, mergaitišką žalumą (buvo gal gegužės pabaiga) ir besiartinančią profesorę, dėvinčią melsvos spalvos kostiumėlį. Užlipusi į antrą aukštą, praeidama ji kaip visada droviai šypteli, galvos linktelėjimu pasisveikina su visais ir, tarsi nelaukdama atsako, nueina koridoriumi katedros link.

Profesorė turėjo labai gerą iškalbą – dėstytojui tai didžiulė Dievo dovana. Klausydavome jos su malonumu. Tarsi ir dabar tebegirdžiu jos aiškų, dalykišką, minkštai skambantį balsą, jos taupius, bet daug pasakančius ir atskleidžiančius visą dalyko esmę žodžius.

Į Pedagoginį institutą įstojau 1970 metais, būdamas septyniolikos. Tų metų vėlyvą rudenį mirė dėstytojas Kazys Umbrasas, vėliau pagarsėjusios prozos knygos „Kairionys“ autorius. Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraščiuose yra užsiminęs, kad tai pati geriausia sovietmečio laikų prozos knyga. Antrakursiams lituanistams K. Umbrasas skaitydavo literatūros mokslo įvadą. K. Umbrasą pakeitė, kaip vėliau sužinojome, su kitais keliais perdėm lietuviškos dvasios dėstytojais ir lietuvybės puoselėtojais iš Vilniaus universiteto atleista dėstytoja lituanistė Vanda Zaborskaitė.

Kai ji pradėjo mums dėstyti šią discipliną, tada ir susitikome pirmą kartą. Vėliau – kiekvieną savaitę po dvi valandas klausydavome jos paskaitų. Be to, vėliau profesorė vedė kai kuriuos kūrybinius seminarus, vadovavo SMD – studentų mokslinei draugijai, kurioje teko dalyvauti ir parašyti keletą referatų. Iš tų laikų turiu profesorės padovanotas dvi knygas su jos nuoširdžiais, lakoniškais autografais – „Eilėraščio meną“ (pirmąją laidą) ir liaudies dainų sutelktinę „Druskininkų dainos“.

Profesorę Vandą Zaborskaitę mėgo daugelis studentų. Nors dėstė, galima sakyti, sausą ir nuobodoką dalyką, auditorija visada buvo pilna studentų – kaip kadaise prieškario laikais, anot amžininkų atsiminimų, Vaižganto paskaitose. Jau tuo metu Pedagoginiame institute ji buvo tarsi maža legenda – patylom iš kitų dėstytojų, ypač iš grupės kuratoriaus Antano Rasimavičiaus, sužinojome jos išmetimo iš universiteto istoriją, kuri galbūt pirmiausia ir kūrė tą legendą. Tada profesorei buvo apie 50 metų. O štai dabar, gruodžio 24-ąją, būtų suėję 98.

Profesorė turėjo labai gerą iškalbą – dėstytojui tai didžiulė Dievo dovana. Klausydavome jos su malonumu. Tarsi ir dabar tebegirdžiu jos aiškų, dalykišką, minkštai skambantį balsą, jos taupius, bet daug pasakančius ir atskleidžiančius visą dalyko esmę žodžius. Matau, kaip ji rankose laiko akinius tamsiais, masyviais rėmeliais, kuriuos užsidėdavo tik tada, kai cituodavo tekstą – eilėraštį ar prozos fragmentą. Kartais juos įdėdavo į juodos spalvos futliarą, kuris gulėdavo ant stalo, šalia jos konspektų ir kitokių užrašų. Tada jį paimdavo ir kalbėdama laikydavo rankoje. O kalbėdavo ramiai, mažai gestikuliuodama. Daugelį eilėraščių skaitydavo iš atminties, ypač Vytauto Mačernio, Putino, Juditos Vaičiūnaitės ir Justino Marcinkevičiaus. Šį poetą mylėjo ypatingai.

Iš profesorės lūpų mes, studentai, pirmiausia ir išgirdome Justino Marcinkevičiaus baladžių poemą „Devyni broliai“, kurioje poeto buvo išsakyta tai, apie ką dar nebuvo galima kalbėti tuo metu. Apie rezistenciją, „miško brolius“. Kai trečiame kurse reikėjo rašyti kursinį darbą, prof. Vanda Zaborskaitė man pasiūlė įsigilinti ir panagrinėti šią baladžių poemą. Jaunam žmogui tai buvo nelengva užduotis, nes paties poeto šiame kūrinyje buvo daug kas užkoduota, išsakyta metaforomis ir palyginimais. Bet šis darbas, kad ir studentiškai naivus, paprastutis, buvo man labai artimas, tema gerai žinoma (iš tėvų ir kaimynų pasakojimų ilgais žiemos vakarais nuo pat vaikystės, kai būdavo kalbama apie miškinius) – skaudi, visada labai dominusi. Todėl dirbau iš širdies. Dažniau susitikdavau ir aptardavau savo darbą su profesore ir dideliam mano džiaugsmui profesorės rūpesčiu susitikau ir susipažinau su pačiu poemos autoriumi – poetu Justinu Marcinkevičiumi.

Už daug ką esu dėkingas profesorei Vandai Zaborskaitei. Prisimenu, labai domėjausi egzodo literatūra, o jos gauti tais laikais buvo sunku – beveik neįmanoma. Besilankydamas tuometinės Respublikinės bibliotekos Lituanistikos skyriuje, sužinojau, kad galima patekti ir į ten esančius spec. fondus, tik būtinas leidimas iš instituto vadovybės. Pasakiau apie tai profesorei. Jos dėka netrukus tokį „raštą“ gavau ir galėjau laisvai naudotis spec. fondų paslaugomis. Ištisas dienas praleisdavau lituanistinėje skaitykloje. Su pasigardžiavimu skaičiau Henriką Radauską, Vincą Ramoną, Antaną Škėmą, Bernardą Brazdžionį, dar prieškario laikais į lietuvių kalbą išverstą Nyčės „Šitaip kalbėjo Zaratustra“…

Daugybę eilėraščių išsirašiau į bloknotus ir vėliau, jau dirbdamas mokykloje, mokiniams skaitydavau išeivijos poeziją. Tai ir jiems, ir man pačiam teikdavo didelį džiaugsmą. Dėkingas profesorei ir už paskaitas apie Maironį, kuris jai buvo poetiškumo esmės reiškėjas ir etalonas. Ir dabar prisimenu jos žodžius, žymiai vėliau jos pačios užrašytus kažkuriame esė apie Maironį – kad reikia susikaupti ir įsiklausyti į save, idant pajustume, kaip giliai mumyse gyvena Maironis. Dainuojantis jo kūrybos šulinys, kurio vanduo iš giliai labai skanus, tyras ir skaidrus. Iš profesorės rankų gautą pirmiausia perskaičiau dar jauno Maironio parašytą poemėlę „Lietuva“, kuri man labai patiko ir buvau išmokęs atmintinai. Iki šiol tebeprisimenu profesorės cituojamą atmintinai šios poemos fragmentą apie žiemą – jis iškart įsmigo į sielą:

Myliu aš žiemą baltą ir tykią,

Kad šiaurys miega, sparnus suglaudęs;

Rogutes neša žirgai supykę,

Vežėjas led juos nutur išraudęs.

 

Aplinkui sniegas lyg baltos jūrios,

Pusiau apsėmė sodžių nevieną,

O giria eglių, pusnis išdurius,

Matyties toli – lyg juda siena…

Vaižganto kūrybą mums dėstė docentė Aldona Vaitiekūnienė – visados besišypsanti gražaus veido moteris. Kaip pati juokais sakydavo, „gyvenanti su trim nabašninkais“ – Kudirka, Šeiniumi ir Vaižgantu. Gražiai, linksmai dėstydavo. Tačiau tikrąją Vaižganto kūrybos dvasią, jo asmenybės žaismingumą ir grožį pajutau ir supratau prof. Vandos Zaborskaitės dėka.

Ir tik vėliau sužinojau, kad ji pati buvo grynuolė aukštaitė. Kad jos abu tėvai buvo aukštaičiai. Tėvas kilęs iš Svėdasų, o mama – nuo Kupiškio. Apie tai ji plačiai papasakojo, kai dirbdamas Vaižganto muziejuje 2007 metų balandžio mėnesį apsilankiau jos namuose Vilniuje, Tverečiaus gatvėje. Tada atrodė, kad patekau į tikrą, jaukią biblioteką – erdvaus buto svetainė buvo pilna lentynų su knygomis. Linksmu lojimu sutiko šunelis Topas. Pirmiausia prakalbome apie profesorės tėviškę ir tėvus – mane tai domino, nes anksčiau apie tai drovėjausi paklausti. V. Zaborskaitė papasakojo, kad abu tėvai buvo Panevėžio vaistininkai, nors tėvas Juozas Zaborskis visa širdimi buvo prisirišęs prie žemės. Ir vaistininku dirbo tik todėl, kad svajojo nusipirkti savo žemės. Taip ir buvo – įsigijo sklypą prie Krekenavos, pradėjo kurtis, pasodino didelį sodą, pastatė namą, bet teko viską palikt, nes užėjo Tarybų valdžia ir atėmė žemę.

„Tėvas labai mėgo staliaus darbus, meistraudavo. Yra išlikę jo darbų. Augino balandžius, buvo medžiotojas, laikė du medžioklinius šunis. Vienas buvo vardu Garsas, kitas – Aidas. Dažnai važiuodavo medžioklėn ir parveždavo sumedžiotų kiškių. Juos pirmiausia keletą dienų palaikydavo priemenėj, kaip pats sakydavo, papūdydavo, kad netrenktų vėju, o tada mama labai skaniai paruošdavo ir patiekdavo su burokėliais. Būdavo labai skanu. Mama Kamilija buvo kilusi iš Alizavos. Mergautinė pavardė – Virbickaitė. Buvo labai turtingos prigimties moteris, veiklos žmogus. Sukūrė gražią namų aplinką, labai rūpinosi namais. Mama mirė 1976 metais“, – tuomet pasakojo apie savo tėvus profesorė Vanda Zaborskaitė.

Taigi, daugiau ar mažiau su profesore Vanda Zaborskaite bendravau studijų laikais. Vėliau buvo ilgokas tylos laikotarpis, bet dažnai ją prisimindavau. Pasakodavau mokiniams, pamokose remdavausi jos darbais, sekdavau kūrybinį kelią ir intensyvią visuomeninę veiklą. Be to, tai buvo žmogus, kurio negalima pamiršti. Ir nepasiilgti. Todėl, kai tik pradėjau dirbti Maironio lietuvių literatūros muziejuje, iš karto atgaivinau seną ir dvelkiančią nostalgija pažintį. Atsirado įvairių pretekstų susitikimams bei pokalbiams su profesore – jau visai kitokiems negu studijų laikais.

Kai sugalvojau leisti Žaliakalnio kultūros almanachą „Fontanas“, paprašiau profesorės, kad parašytų trumpą esė apie Maironį – ką ji dabar apie mūsų didįjį poetą mąstanti, praėjus daugeliui metų po jos garsiosios monografijos „Maironis“. Profesorė, padvejojusi, ar tai tikrai būtina, sutiko ir parašė įdomią, trumpą esė „Maironis kintančiame laike“ – tarsi eilėraštį proza apie Maironį. Taip ji pati apibūdino.

Siūlau su šiuo kūriniu susipažinti šiandieniam skaitytojui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vanda Zaborskaitė

Maironis kintančiame laike

Maironis matomas iš vis didėjančios laiko distancijos. Jo vaizdas tampa vis reljefiškesnis: ryškios pagrindinės linijos, ištirpdančios neesmines detales, skaidrios proporcijos, gerai įžvelgiami santykiai tarp visumos ir atskirtybių – kas yra pagrindinės kūrybos temos, o kas papildantys, praturtinantys smulkesni motyvai.

Kartu tas vaizdas nėra statiškas ir nekintantis. Besikeičiantis laikas iškelia ir suaktualina tai vienus, tai kitus jo poezijos atžvilgius: buvo laikai, kai svarbiausios buvo Maironio Tėvynės meilės dainos, buvo – kai satyros, buvo, kai labiausiai traukė gamtos ir meilės lyrika. Prieš keliolika metų Maironio posmais skambėjo visa Lietuva, o paskui jis tarsi pavargo ir nutilo. Bet taip ir turėjo būti. Klasikinės vertybės – o Maironio kūryba tokia ir yra – turi ypatybę ramiai slūgsoti kultūros pamatuose ir naujai atgimti kaskart kitais pavidalais. Dabar atėjo laikas, kai Maironis atgyja ir gyvena daugelio jį mylinčiųjų sąmonėje ir širdyje – labai asmeniškai ir individualiai, pasirenkant sau brangiausius, reikšmingiausius ir gražiausius eilėraščius, sudarant tarsi asmenines mažytes antologijas, kartkartėmis vieną tekstą pakeičiant kitu, praturtinant rinkinį kokia nauja, anksčiau kažkodėl nepastebėta grožybe.

Ką aš pati sudėčiau į tokią asmeninę antologiją? Visų pirma – „Ant Drūkšės ežero“, vieną gražiausių meilės eilėraščių visoje lietuvių poezijoje. Dar – meilės elegiją „Sudieu“ („Ir vėlei tavo liūdno veido neberegėsiu aš ilgai“). Beveik visą gamtinę lyriką – „Nuo Birutės kalno“, „Rigi Kulm“, „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“, o ypač – „Užmigo žemė“. Labai gražus man eilėraštis „Tėvynės dainos“ – skaidrus ir paprastas iki naivumo, geometriškai taisyklingas, o vis dėlto persmelktas tikro jausmo. Ir pagaliau – trapus ir muzikalus sonetas „Troškimai“.

O šalia to gražiausios Juozo Naujalio ir Česlovo Sasnausko dainos Maironio žodžiais: „Už Raseinių, ant Dubysos“, „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“. Tai ramus ir gilus patikinimas, kad Maironis yra tavo kultūrinės sąmonės viena iš pagrindinių atramų, visų mūsų tautinės tapatybės neatskiriama dalis.

Alfonsas Nyka-Niliūnas, dar kartą perskaitęs Maironio lyriką ir poemas, sako supratęs, „kad negalima Maironio skaityti nuogomis akimis, kad jį reikia skaityti kaip kažką šventa ir neliečiama, priimti kaip komuniją; kad atskirdamas jo eilėraščių tekstus nuo giliai į mūsų dvasią įdainuotų melodijų, aš juos lyg ir nurengčiau ir nebeturėčiau teisės į juos žiūrėti nuogus…“ („Dienoraščio fragmentai“, 1938–1975, p. 401).

Manau, kad A. Nyka-Niliūnas teisus.

2002 10 17, iš rankraščio. Tekstas spausdinamas pirmą kartą.