Keletas įspūdžių iš A. Areimos spektaklio „Faust is dead“

A. Areimos teatro spektaklis, pastatytas pagal Marko Ravenhillo pjesę, šalia daugybės intertekstualių nuorodų, taip pat klausia to paties: o kas mes esame šiandien, jei nesame tinkle? Pasaulio futuristai prieš kelis dešimtmečius prognozavo, kad netolimoje ateityje, apie 2020 metus, jei nebūsi tinkle, tavęs lyg ir nebebus. Argi ši prognozė neišsipildė? Tinklas, turėjęs mus visus sujungti ir įgalinti nesiliaujantį, nepertraukiamą bendravimą bei išlaisvinantis nuo atstumo trikdžių, iš tiesų taip ir padarė. Ypač tai suvokėme įsigalėjus Covido pandemijai, kai visas pasaulis norom ar nelabai turėjo pereiti prie online bendravimo, mokymo(si), darbo ir t. t. Tačiau kartu atsiskleidė kiti virtualaus gyvenimo aspektai: itin pradėtas vertinti gyvas bendravimas, skirtas laikas, kartu valgomas maistas, fizinis keliavimas ar kitokios patirtys. Tačiau išryškėjo labai aiškūs virtualybės niuansai, kurie balansuoja ant žmogaus gyvenimo ir patirčių etikos ribų: kaip, kada ir kas tinkle arba ne yra laikoma tikrove? O kaip su jausmais? Nusikaltimais, įvykdomais ir transliuojamais internete? Kuri asmenybės dalis yra tikra: virtuali ar fizinė?

Tai tik keletas klausimų, apie kuriuos svarstoma spektaklyje „Faust is dead“. Jame neabejotinai esama aliuzijų į R. Schneiderio knygą „Miego brolis“, Q. Tarantino filmą „Kill Bill“, Jacko Kerouaco „Kelyje“ ir, žinoma, W. Goethe’s „Faustą“, kurias kiekvieną būtų galima apsvarstyti atskirai.

Tiek paties Marko Ravenhillo pjesė, tiek Areimos spektaklis kuria akivaizdžias sąsajas su W. Goethe‘s „Faustu“: Faustą galima suprasti naujai, kaip žmogų, kurio niekas nebedomino tikrovėje: kitaip tariant, žmogiškai prigimčiai būdingas nepasitenkinimas (gyvenimu, tikrove ir t. t.). Analogiškas veiksmas atsikartoja Areimos spektaklyje: kai tikrovė nebetenkina, prisistato Mefistofelis-Alanas. Daugelis spektaklio scenų sukomponuotos taip, kad žiūrovui nebelieka abejonių, jog negalėjimas jausti ir patirti, nuolat eskaluojamas „naujų patirčių troškulys“, emocinis nestabilumas yra virtualios tikrovės pasekmės: pradedant moterų seksualinio pasitenkinimo aktais per ekranus, prievartavimo sceną filmuojant kamerai, „nes kitaip aš nieko nejaučiu“, baigiant nuolatiniu visko stebėjimu per keliolika ekranų – juk tai mūsų visų dabartinė realybė, išdidinta, nepatogiai ir be jokių užuolankų pateikiama scenoje.

Spektaklis ultra modernus, konservatyvų žiūrovą galimai sutrikdysiantis niekuo nedangstoma akistata su aktorių (Monikos Poderytės ir Modestos Jakeliūnaitės) kūnais, scenos ir žiūrovų artumu, neabejotinai XXI a. estetikos kūrinys, konstatuojantis dabartinę situaciją. „Faust is dead“ yra veikiau pozityvus, atskleidžiantis, jog dialogas ir gyvas ryšys yra atsvara ir savotiškas išsigelbėjimas tinklo eros pasaulyje ir kad žmogus, nepaisant jo nusivylimų ir tamsybių, o ne tinklas tebėra didžiausia vertybė.