Keli kritikos žodžiai „Poetui“

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės.

Filmo autoriai sveikinami pasirinkę nelengvą išdavystės temą, kurios centrine figūra tapo Kostas Skinkys (akt. Donatas Želvys) – niekam ne paslaptis, jog veikėjo prototipu pasirinktas Kostas Kubilinskas: talentingas vaikų poetas, kuris 1949 m. kovo 7 d. kartu su kitu MGB užverbuotu agentu Adolfu Skinkiu partizanų bunkeryje Alytaus apylinkėse likvidavo tuomet laikinai Dainavos partizanų apygardos vado pareigas ėjusį Benediktą Labėną-Kariūną. Likvidavo ne ypač didvyriškai – nušovė miegantį. Vien tokių biografijos faktų pakanka suprasti, kad filmo veiksmas sukasi apie niekšą, menkystą, išdaviką. Ir tai išsyk kelia susidomėjimą kūriniu – nagi nagi: kaip „Poeto“ kūrėjams pavyks patiekti žiūrovams šį problemišką patiekalą?

Pirmiausia derėtų pasidžiaugti, kad filmo kūrėjai nesusigundė galimybe Kostą Skinkį pavaizduoti visiška padugne, neturinčiu jokių teigiamų bruožų ciniku, pragmatiškai rašančiu mielus eilėraštukus raudonskruosčiams vaikučiams ir be jokių moralinių stabdžių riedančiu išdavystės ir savinaikos tramplinan. „Poeto“ poetas ne toks – jis kosmonautas: lyg gyventų ne toje epochoje ir nerašytų režimą išjuokiančių eilių (už kurias raudoną Vilniaus restoranų vyną yra priverčiamas keisti į bidoną šilto pieno gūdžioje provincijoje), Skinkys infantiliai stebisi trėmimais ir gausybe staiga ištuštėjusių namų. Nuostabą jam kelia ir šaltas buvusios (tebesamos?) mylimosios – mokyklos bibliotekoje dirbančios partizanų ryšininkės Julės (akt. Indrė Patkauskaitė) – šaltumas: lyg jis nė nenutuoktų, kodėl buvusi meilė nebėra esama. Kosto Skinkio atotrūkis nuo smaugiančios realybės filme tampa vis labiau akivaizdus – ir dėmesingam žiūrovui čia galėtų kilti klausimas: apie ką „Poetas“? Apie išdavystę, o gal visgi – išprotėjimą?

Beprotybės pėdsakų filme gausu – ir, deja, ne iki galo aišku, ar tai sąmoningai filmo kūrėjų paliktos giluminės bombos (kurių tikslas – priversti žiūrovą susimąstyti), ar tiesiog banalus neprofesionalumas ir vaizduojamojo laikotarpio nesuvokimas. „Poete“ gausu smulkmenų, kurios nedera pirmųjų pokario metų (filme vaizduojamas 1947–1949 m. laikotarpis) ir Laisvės kovų kontekstui. Julės diriguojamoje atokaus Dzūkijos miestelio bibliotekoje gausu knygų, kurios, sprendžiant iš viršelių, buvo išleistos gerokai vėliau. Katilas, kuriame partizanai verda sriubą, atrodo, lyg būtų nusipirktas iš parduotuvės „Armijai ir civiliams“ dvi dienos prieš filmavimą. Kone masinė gyvenamųjų namų – juolab Sibiran ištremtųjų – elektrifikacija irgi kelia šiokių tokių abejonių. Visgi didžiausia keistenybė slypi ne šiuose menkniekiuose: su niekuo nesulyginamą nuostabą „Poete“ kelia liaudies muzikos ir šokių pokių festivalis „Party-Zan 49’“ – taip, tas pats, kurio dūzgėmis tapo emgėbistų kulkosvaidžių ir minosvaidžių šūviai.

Jei aš gyvenčiau filme vaizduojamame pasaulyje ir būčiau koks nors aukštas emgėbistų vadas, tai nevargčiau laiko niekams ir nekurpčiau kažkokių sudėtingų agentūrinių kombinacijų su nuopuolin pakliuvusių literatų infiltravimu į priešų (t. y. Lietuvos partizanų) štabus. Kam? Vasaros naktimis pasiųsčiau pavienius žvalgus pasivaikščiot po miškelius ir pasižvalgyt bei pasiklausyt: kur laužai ir dainos. O netolies degė laužai, o netolies šokom dainavome – visą nacionalistinių banditų stovyklos perimetrą apsupčiau sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir visus juos apšlakstyčiau kulkomis. Viskas. Lietuviškai vokiškų buržuazinių nacionalistų pasipriešinimas būtų baigtas. Laimė, ne viskas gyvenime ir istorijoje taip paprasta. Laimė, Lietuvos partizanai nebuvo tokie debilai kaip vaizduojami „Poete“.

Į tą miško linksmybių sceną galima būtų žiūrėti netiesiogiai: kaip į troškulį gyvenimo džiaugsmo mirtin pasmerktųjų, kurie nežino, ar išauš rytojus. Jaunų vyrų ir moterų, kurių laukė mirtis, o gal kankinimai bei ilgi metai lagerio už tai, kad jie tiesiog norėjo gyventi kaip normalūs žmonės kur nors Belgijoje ar Suomijoje, užuot klusniai mobilizavęsi, vykdę drakoniškas prievoles, kolektyvizavęsi ir degradavę. Partizanų šventę miške galima priimti tik kaip alegoriją: džiaugsmo gyvenimu pliūpsnį ten, kur gyvenimu džiaugtis mirtinai pavojinga. Bėda ta, kad daugelis filmo „Poetas“ galimų žiūrovų taip giliai nekapstys ir jų pasąmonėje liks mintis it sėkla: kad Lietuvos partizanai buvo naivūs durneliai, rengę triukšmingus vakarėlius emgėbistų šukuojamuose miškuose. Tai dėl to ir pralaimėjo, tikriausiai.

Filme paliesta labai neskani Laisvės kovų istorijos tema – šeimų žudynių klausimas. Neaiškūs veikėjai, nešini avele, pasišalina iš sodybos, kurioje pagrindinis veikėjas vėliau užtinka vėstančius sutuoktinių lavonus beigi sustabarėjusius jų vaikus. Po to vieną žudikų pamatome sučiuptą partizanų – tų teisingų – atpažinimui. Atpažinus įvyksta karo lauko teismas, kuriame konstatuojama, ką ir kaip teisiamasis žudė ar gvaltavojo (toje scenoje, atrodo, betrūksta tik įvykio vietos apžiūros protokolų ir daktiloskopinių bei balistinių ekspertizių nagrinėjimo). Po to – išsyk bausmė: nusidėjėlis nušaunamas čia pat, jo lavonas krenta plūduriuot upelin prie partizanų stovyklos, kur jie, tikėtina, kasdien semia vandenį oraliniam vartojimui. Viskas ok, mes taip įpratę.

Čia lieka ne visiškai aišku, ką filmo kūrėjai norėjo parodyti. Kai aš žiūrėjau „Poetą“, man buvo akivaizdu, jog šeimą išžudę asmenys – partizanai arba bent jau jais apsimetantys kriminaliniai nusikaltėliai. Kai aptariau pirmuosius filmo įspūdžius su artimu žmogum – supratau, kad jo suvokimu žudikai – stribai. Tikiu, kad panašių mąstymo perskyrų egzistuoja tarp visų „Poeto“ žiūrovų. Ir galbūt čia yra aiškiausias atsakymas į klausimą – ką filmo kūrėjai norėjo parodyti: ogi tai, kad tikrieji partizanai kovojo su blogiu, nesvarbu, kokią uniformą vilkinčiu. Jeigu iš tikrųjų taip – gan nuspėjamas sprendimas: manau, kad daug gilesnį įspūdį (o taipgi ir susimąstymą) žiūrovams sukeltų scena, kurioje geri ir teisingi partizanai žudo visą kolaborantų šeimą, net su mažais vaikais. Ir šaukias tie žudomi ne Stalino, Markso ar Paleckio, o tiesiog pasigailėti. Ir juos vis tiek nužudo. Nes tokie buvo laikai.

Beje, apie laikus. Dėmesio vertas vienas mažas pašnekesys tarp Kosto Skinkio ir partizanų vado. Šio pokalbio metu vadas konstatuoja žinąs, kad Skinkys buvo verbuojamas emgėbistų, tačiau į tai žiūri visai normaliai ir net paatvirauja – kad pats savu laiku buvo verbuojamas ir dėl to pasitraukė į partizanų gretas. Ši vieta – kino ekranan nužengusi „Aš esu Vanagas“ replika Rūtai Vanagaitei, kadaise viešai (ir nekritiškai) prabilusiai apie Adolfo Ramanausko-Vanago verbavimą. Mano kuklia nuomone, tokios mizanscenos yra publicistika ir politikavimas, o ne menas. Tokios scenos gadina bendrą įspūdį.

Žinoma, kertinė yra bunkerio scena – ta, kurioje Kostas Skinkys nužudo su juo besislapstantį partizanų vadą. Čia norėtųsi trumpam šoktelėti prie prototipo – Kosto Kubilinsko ir Adolfo Skinkio įvykdytos emgėbistinės operacijos: partizanų vado Kariūno niekšiško nužudymo. Tarp šio prototipo – kiek apie jį žinoma iš MGB dokumentų ar partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio – ir filme „Poetas“ pavaizduotos scenos bunkeryje yra esminis skirtumas: Kostas Skinkys žmogžudystę įvykdo vienas. O realybėje Kostas Kubilinskas ir Adolfas Skinkys – du MGB užverbuoti asmenys – sušaudo miegantį partizanų vadą Kariūną paeiliui.

Žinoma, tai tik mano kiek džiazinė interpretacija, tačiau atrodo, jog „Poeto“ kūrėjai ne šiaip sau du išdavikus pavertė vienu: čia in ir jang. Gerasis vaikų poetas Kostas (kurio eilės skamba visame filme) ir blogasis Skinkys – savo pavarde kažkuo atsitiktinai panašus į skunką, šešką: tas vidinis demonas, blogis, kuris devyngramiais švininiais bezdalais suvarpė dvasingo partizanų vado kūną. Išdavystė toks jau dalykas: kažkam esi blogas tam, kad kitam būtum geras. Du realūs žmogžudžiai – Kubilinskas ir Skinkys – virsta vienu personažu: Kostu Skinkiu. Poetu. Kosmonautu. Bepročiu.

Jeigu tai išties buvo filmo kūrėjų tikroji mintis – tai, kad gėrio ir blogio pradas tarpsta kiekviename mūsų ir tik paslaptingas gyvenimo kelias atsako, kuri svarstyklių pusė triumfuos – „Poetas“ yra daug gilesnis filmas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bėdelė tik ta, kad toli gražu ne kiekvienam žiūrovui lemta tą suprasti: ir gali būti gausybė tų, kurie šį filmą priims tiesiogiai – prabrauks pirštu per stalą – ir liks iki galo nesupratę. Gal garsiai liaupsins „Poetą“ dėl bendro konteksto – na, žinot, karas Ukrainoje, bendras patriotinis pakylėjimas ir t. t. Gal tyliai mintys, ką čia matė, ir trukčios pečiais. Nenoriu burbėti, bet bijau, kad „Poetas“ bus (jei išvis bus) kolektyvinėje sąmonėje labiau atsimenamas dėl konteksto, kada pasirodė (karo Ukrainoje metais), negu dėl paties kūrinio meninės vertės.

Mano kuklia nuomone, šis filmas turi keletą žavingų smulkių scenų (pavyzdžiui, monologas su pieno negavusia kate ar neblaivios rusakalbės lietuvių poeto gerbėjos meilės šnabždesiai), tačiau pačios svarbiausios vietos – bunkerio scena puikus pavyzdys – iki galo neišpildytos. Kosto Skinkio išdavystė – partizanų vado suvarpymas kulkomis – atrodo ne kaip ciniškas pragmatizmas pasirinkti vynu nuspalvintą gyvenimą ir vaikų poeto karjerą, užuot išsitaškius granata partizanų bunkeryje. Tai atrodo kaip beprotybės apraiška: išlipo vaikinas iš bunkerio, pažiūrėjo į saulės nušviestą mėlynės krūmą – ir ryžosi žudyti. Va taip. Be gilesnės motyvacijos. Be išsamiai atskleisto vidinio (ar bent jau išorinio) konflikto. Po to atvyko pas buvusią (esamą?) meilę į biblioteką ir lyg niekur nieko pasiūlė amerikieti… tfu, sovietinę svajonę. Ši nesutiko ir išsitaškė sau smegenis. Va taip. Būna.

„Poetas“ nėra blogas filmas. Žiūrėti jį visai įdomu ir neprailgsta. Čia būtų galima užsiimti lyginimu su kitais panašiais lietuviškais filmais: „Pelėdų kalnu“, „Purpuriniu rūku“ ar „Sutemose“. Nereikia – čia lyginimui kažin ar vieta. „Poetas“ yra tarytum pabūklo vamzdyje sprogęs galingas sviedinys: tas, kuris galėjo savimi padaryti milžinišką poveikį, tačiau nepadarys – nes kažko pritrūko: gal laiko, gal pinigų, gal talento.