2021 07 24

Vaidotas A. Vaičaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Keli pamąstymai iš piligrimo užrašų

Vaidoto A. Vaičaičio nuotrauka

Štai ir baigėsi liepos vidurvasaris, su juo ir mano devynių dienų piligriminė kelionė, tarsi novena, skirta šv. Juozapo metams paminėti, kurią pavadinau Camino Josephino Lituano.

Jei matuotume atstumą tarp Lietuvos šv. Juozapo šventovių, tai ilgiausias atstumas būtų tarp Vilniaus ir Klaipėdos šv. Juozapo titulą turinčių bažnyčių, todėl pavasarį man kilo svajonė piligrimystės malda sujungti šiuos du miestus ir jų šv. Juozapo šventoves.

Kitas mano tikslas buvo platinti pamaldumą į šį didįjį Bažnyčios globėją, kurio reikšmė Bažnyčioje tik dabar po truputį atsiskleidžia. Taigi, kelionę pėsčiomis pradėjau Vilniaus (Pilaitės) šv. Juozapo bažnyčioje ir užbaigiau Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje.

Vaidoto A. Vaičaičio nuotrauka

Vilniuje mane (ir vienai dienai prisijungusį Adomą) išlydėjo mūsų parapijos klebonas su parapijiečiais, o Klaipėdos bažnyčioje po vakarinių mišių man buvo maloniai leista trumpai pristatyti savo kelionę ir perduoti linkėjimus bei mažas dovanėles klaipėdiečiams, kurias nešiau visą kelią iš Vilniaus.

Turiu pripažinti, kad ši kelionė buvo man didelis išbandymas, bet padėkos už gautas malones jausmas ir tikėjimas, kad galiu tai padaryti ne tiek dėl savo individualių, kiek dėl kitų intencijų, buvo didesni. Sėdžiu dabar prie Baltijos jūros, peržiūrinėju kelionės nuotraukas ir galvoju, kaip būtų galima įvardinti šios kelionės apčiuopiamą rezultatą (aišku, be kelių pūslių ant pėdų bei besilupančios įdegusios odos virš alkūnių). Manau, kad šią patirtį galima apmąstyti keliais aspektais, kuriais norėčiau su jumis pasidalinti.

Lietuvos gamta

Visų pirma, turbūt, niekada nemačiau tokio gražaus žydro dangaus ir tokio baltumo bei artumo kamuolinių debesų, į kurios žiūrėdavau dažiausiai ilsėdamasis stotelėse. Kiekvieną dieną mane lydėjo drugelių plasnojimas ir paukščių čiulbėjimas. Eilinį kartą įsitikinau, kiek daug Lietuvoje gandrų ir koks jautriai dramatiškas gervių klykavimas.

Vaidoto A. Vaičaičio nuotrauka

Tiesa, pirmą kelionės dieną po lietaus visas kelias buvo nusėtas sraigėmis, kurios vėliau kažkur dingo. Turiu pasakyti, kad mūsų laukai gražiai sutvarkyti, niekur nemačiau dirvonuojančių. Laukinių gyvūnų nedaug mačiau, bet prabėgantį kiškį ir voveraitę vieną dieną pastebėjau.

Pakeliui „užėjau“ keletą ežerų ir tvenkinių, kuriuose buvo malonu atsigaivinti, be to, tiek žemuogių turbūt iki šiol nebuvau valgęs, kiek jų teko valgyti antrąją kelionės dieną Neries regioniniame parke. Beje, gražiausia kelio atkarpa ir buvo Neries regioninis parkas prie Kernavės ir Dubysos slėnis, išėjus iš Ariogalos.

Nuostabu buvo pamatyti nemažai pakelės kryžių, pastatytų (ar atstatytų) apie 1990 metus, skirtų Lietuvos atgimimui ar žuvusiems partizanams pagerbti. Aišku, ir oras kelionei buvo nuostabus, nežiūrint į tai, kad pirmą kelionės dieną pradėjau su griaustiniu ir žaibais. Bet kuriuo atveju, jokių kitų atostogų metu nebūčiau galėjęs visas devynias dienas iš eilės išbūti gamtoje gryname ore, tiesa, einant šalia automobiliais apkrauto plento tas oras ne visuomet buvo toks jau grynas.

Miestai ir miesteliai

Visų pirma, turiu pasakyti, kad, pėsčiomis perėjęs nuo Vilniaus iki Klaipėdos (aišku, ne greitkeliu), galiu patvirtinti, jog keliai Lietuvoje yra geros būklės, o šalikelės nušienautos, tai man šioje kelionėje buvo labai svarbu.

Žinoma, bet kuri piligriminė kelionė visuomet kartu yra ir pažintinė kelionė, taigi, galiu taip pat pasakyti, kad Lietuvos miestai, mieteliai ir gyvenvietės, kurias man teko praeiti, paliko labai gerą įspūdį – visur sutvarkytos ir tvarkingos viešosios erdvės, bažnyčios suremontuotos, o kai kurios vietovės gerokai pranoko mano lūkesčius, matėsi merų ar seniūnų gaspadoriška ranka.

Viena iš įdomesnių patirčių buvo persikėlimas lyniniu Čiobiškio-Padalių keltu per Nerį ir pabendravimas su jau trečios kartos keltininku (jo senelis tarpukariu irgi buvo keltininkas). Kitas įspūdingas kelionės atradimas buvo Lietuvos partizanų memorialas Kryžkalnyje, kuris, kaip žinia, įkurtas mons. A. Svarinsko iniciatyva.

Vaidoto A. Vaičaičio nuotrauka

Beje, šios kelionės simbolika pasireiškė ir tuo, kad ją pradėjau Mindaugo karūnavimo dieną (himną giedojau Kernavėje) ir užbaigiau Žalgirio mūšio išvakarėse (beje, kažkaip nepastebėjau, kad liepos 15-oji šiemet būtų kaip nors švenčiama).

Pakelės suoleliai autobusų stotelėse

Pirmiausia reikia pasakyti, kad visai neturėjau sukaupęs praktikos tokiai kelionei pėsčiomis, todėl jau antrą dieną ant pėdų ir kulnų pritryniau pūsles – ėjau su netinkama avalyne ir kojinėmis.

Visa tai man gerokai apkartino kelionę, nes jos metu dažniausiai galvojau apie skaudančias kojas. Dėl šios priežasties vienas iš kelionės atradimų buvo suoleliai autobusų stotelėse, ant kurių ne tik sėdėdavau, bet ir išsitiesdavau ant nugaros, kad geriau pailsinčiau pavargusias kojas (aišku, kad pravažiuojantiems atrodydavau keistai).

Autobusų stotelės bet kuriame plente išsidėsčiusios apytiksliai kas du kilometrai, pagal jas galėdavau skaičiuoti, kiek maždaug kilometrų liko iki artimiausio miestelio, kur sustodavau ką nors nusipirkti pietums.

Įdomu yra tai, kad Lietuvoje nėra vieno standarto pakelės suoleliams gaminti, kiekvienoje savivaldybėje suoleliai yra saviti, gali būti dviejų, trijų ar net keturių lentų, lentos gali būti siauros ar plačios, jos paprastai jungia abi suolelio „kojas“, bet gali būti ištiestos ir ant išbetonuoto suolelio pagrindo.

Vaidoto A. Vaičaičio nuotrauka

Turiu pripažinti, kad mano kelyje pasitaikė tik keletas sulūžusių ar visai išklibusių suolelių lentų, ant kurių buvo sudėtinga ne tik ištiesti kojas, bet ir atsisėti. Nors šie suoleliai yra skirti laukiantiems autobuso, tačiau piligrimui jie buvo tikras išganymas, nes šalikelėse ne visur buvo įmanoma atsisėsti ar išsitiesti ant žolės trumpesniam ar ilgesniam poilsiui.

Dažnai, vos bepavilkdamas kojas, vis žiūrėdavai į priekį, ar dar nesimato baltai mėlynas stotelę žymintis kelio ženklas. Pamatęs jį visuomet labai apsidžiaugdavau. Turbūt nėra didesnės laimės, kaip pavargusiam piligrimui trumpam nusimesti kuprinę nuo pečių, ištiesti kojas ant suoliuko ir atsigerti gurkšnį vandens.

Atrodo, kad šie pakelės suoleliai yra paprasčiausias dalykas, į kurį neverta kreipti dėmesio, bet jų būklė simboliškai parodo mūsų valstybės (visuomenės) požiūrį į žmogų. Niekam nerūpintys sulūžę suoleliai atskleidžia tai, kad kažkas „sulūžę“ ir mūsų visuomenėje.

Vanduo ir nakvynė

Prieš piligrimines keliones, trunkančias kelias dienas, paprastai neįmanoma apsirūpinti maisto, todėl valgį pirkdavau pakelės gyvenviečių parduotuvėse. Tačiau svarbiausia kelionėje buvo, visgi, ne maistas, o vanduo. Buvau pasiėmęs puslitrinę gertuvę, kurią dažnai papildydavau, užėjęs į pakelės sodybą.

Vaidoto A. Vaičaičio nuotrauka

Ypač džiaugdavausi vėsiu šulinio vandeniu, tačiau ne visos sodybos turi šulinį, be to, kai kuriose sodybose nebūdavo nė gyvos dvasios. Reikia pasakyti, kad mūsų žmonės gana atpratę nuo tokių pakelės svečių. Aišku, jei sodyboje būdavo šulinys ar vandentiekis, jos šeimininkai niekuomet neatsakydavo man įpilti vandens, tačiau jie niekada nepasiūlydavo atsisėsti ir nepaklausdavo, ar man dar ko nors netrūksta.

Tiesa, buvo ir toks atvejis, kai vienas vyras, nelabai mandagiai atsisakęs įpilti vandens, po penkių minučių mane pasivijo su „audine“ ir tiesiog įbruko į rankas pusantro litro vyšnių skonio gėrimo „bambalį“, išimtą iš šaldytuvo. Per visą savo gyvenimą, turbūt, nebuvau gėręs nieko skanesnio.

Kadangi ši kelionė buvo piligriminė, nusprendžiau nakvynės iš anksto paprašyti parapijų namuose. Taigi, nakvynę visur gaudavau, bet svetingai mane pasitiko toli gražu ne visur.

Kitaip sakant, ši kelionė parodė, kad ne tik mūsų visuomenė, bet ir mūsų gyvoji Bažnyčia, kurią kiti turėtų atpažinti iš tarpusavio meilės – ganėtinai individualistinė ir uždara. Beje, pastebėjau ir sumažėjusį mišių dalyvių skaičių bažnyčiose, kuriose teko dalyvauti vakarinėse pamaldose.

Kelionės perliukai

Visgi, nesinorėtų pesimistiškai užbaigti šių piligriminių pamąstymų. Juk bet kurioje kelionėje be sunkumų ir nemalonumų visuomet galima rasti ir perliukų ar deimančiukų, kaip sakydavo Vaižgantas.

Vaidoto A. Vaičaičio nuotrauka

Vienas iš tokių perliukų – paskutinę minutę atsiliepęs bičiulis Adomas, kuris prisijungė prie manęs pirmajai kelionės dienai ir taip ją labai praskaidrino. Kita maloni kelionės patirtis buvo tie keli atvejai, kai vairuotojai patys sustodavo ir pasisiūlydavo pavežti, matydami, kad kažkoks vyrukas su kuprine ir trispalve vėliavėle vos paeina per karščius.

Beje, galbūt labiausiai iš tokių netikėtumų įsiminė tas atvejis, kai vieną vidudienį Žemaičių plente prie manęs sustojo automobilis, pro kurio langą šypsojosi mano pusseserė su vyru, dienai važiavę prie jūros.

Trečiasis perliukas – mano bičiulės pasiūlymas sekmadienį, įpusėjus kelionei, vykti į atlaidus Žemaičių Kalvarijoje su kitais draugais. Tai buvo tikra atgaiva mano kūnui ir dvasiai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ketvirtasis perliukas – mano klasiokų, gyvenančių Klaipėdoje, su kuriais nesimatėme jau daug metų, sprendimas mane pasitikti kelionės pabaigoje ir nusivežti trumpam poilsiui bei vakarienei.

Pagaliau, pagrindinis kelionės perlas buvo pati kelionė ir jos išpildymas bei užbaigimas Klaipėdoje, nes juk Geroji naujiena ir yra kelias, o krikščionis – amžinas piligrimas. Noriu tikėti, kad Juozapo piligrimystė Lietuvoje (ir ne tik) nepasibaigė, o tik prasideda ir kasmet įgaus vis naujų formų.