2022 01 06

Milda Domarkaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kelialapio kaina: 19910113

Unsplash.com nuotrauka

Milda Domarkaitė yra Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ ir leidyklos „Tyto alba“ organizuoto eseistikos konkurso „Kokioje Lietuvoje norėčiau gyventi po 20 metų?“ laureatė, Plungės „Saulės“ gimnazijos 12 klasės mokinė.

Tikiuosi nesutrukdžiau. Kaip rašė H. Thoreau, svarbu ne tai, į ką žiūri, o tai, ką matai.

Paskutinės dienos akcija! Skirta jums, jei vis dar nežinote, ko norite!

Planeta: Žemė; šalis: Lietuva

Ir vėl ieškai, kur atostogauti? Tau nusibodo Saturno deimantai, o Veneroje per karšta? Siūlau aplankyti Žemę – trečią Saulės planetą bei joje esančią Lietuvą. Pasirink, ką nori peržiūrėti, ir patogiai įsitaisyk. Pojūtis turėtų prilygti tavo mėgstamiausiam „Netflix“ serialui.

Pirmas pasirinkimas

Tai šalis, pagaliau pametusi „homo sovieticus“ mąstymą

Nuo senų senovės, t. y. nuo okupacijų pabaigos (kas palyginti dar nebuvo labai seniai), žmonės vis dar nešiojosi su savimi šeimininkų mąstyseną bei aukos mentalitetą, tačiau viskas pagaliau baigėsi. Ateik, pakeliausime. Pirma parodysiu tau ankstesniąją situaciją, stebėsime ligoninę, pasiruošk. Visur balta, šalta, nejauku, net savotiškai liūdna. Mus nervina vis blykčiojanti lemputė, atgrasiai primenanti apie savo galiojimo laiką. Žinau, jog čia nepatinka ir tau, bet mes dar turime sulaukti savo eilės, savo būklės įvertinimo. Kai atėjome ir paklausėme: „Kas čia paskutinis?“, prieš atsakiusįjį buvo dar trys žmonės, tad šiek tiek užtruksime.

Turėtum suprasti specifiką: niekam nerūpi, kas ir kaip jaučiasi, čia vyrauja posakis: „Jie vaidina, kad mums moka, mes vaidiname, kad dirbame.“ Žinoma, jeigu šiek tiek primokėčiau, sulauktume  greičiau, bet laiko juk turime. Kaip galėjai pastebėti, tie, kurie išgali papildyti gydytojo kišenę, gauna tikrą gydymą. Štai ir mūsų eilė, nesijaudink, jie kartais padeda, padės ir mums. Mes įvertinti puikiai, o tu tikriausiai pamatei pakankamai. Bet… Dabar ne tie laikai. Dabar viskas atrodo keliskart maloniau. Visai jauku, tiesa? Gydytojų baimės kaip nebūta, o jos vietą užpildė pasitikėjimas bei šypsenos.

Lankytojai čia ateina ne genami mirties, o tam, kad pasirūpintų savo sveikata prieš piktų ligų įsiūmėjimus. Tu pažvelgei pro langą? Taip, čia nepaprastai jauku… Ir tai dar ne viskas, apžiūrėkime sodą! Daugelį metų buvo niokojamas valstybės turtas – juk jis niekam nepriklauso, tiesa? Buvo manoma, jog dėl to, kad nereikės mokėti už sulaužyto suoliuko sutaisymą ar pastato fasado nudažymą naujais dažais, galima elgtis bet kaip. Neišsigąsk, to jau nebėra, juk matai šią nuostabią gamtą, apsuptą harmonijos, tad nebereikia jaudintis. Dabar žmonės rūpinasi aplinka, nes supranta, kad ji visų. Visiems ir reikia ja rūpintis, o ne palikti kieno nors valiai.

Antras pasirinkimas

Ryžtu besididžiuojanti šalis

Nors akimis jauti skrajutę praėjus tik dviem dešimtmečiams po globaliosios pandemijos pradžios, čia jau keleri metai, kai jos nebėra. Žmonės, supratę, jog tik patys gali sau padėti, pradėjo savimi rūpintis. Prisiminę savo stiprybę, lietuviai susivienijo prieš bendrą priešą ir laimėjo, tartum būtų kovęsi su Kryžiuočių ordinu Prūsijoje. Socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Twitter“ žmonės vieningai skandavo: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme.“ Gal šiuo atžvilgiu ir ne kažkokie didvyriai, bet stebina tai, jog kuo toliau, tuo labiau tinka šalies himno eilutės. Atsigręžėme į praeitį kaip tikrieji romantikai, kad išgelbėtume savą šalį nuo varginusių negandų. Viskas tuo ir pasakyta. Tik nežinau, ar tau įdomu: nors ir buvo globali, pandemija tavosios planetos juk nepasiekė.

Trečias pasirinkimas

Verslo įmonėms garbė, jog jos yra Lietuvos partnerės, o ne atvirkščiai

Dar neseniai naujienų portalai skanduodavo naujų sutarčių pavadinimus, tarytum tai būtų pats nuostabiausias dalykas, nutikęs šiai šaliai. Tik pagalvokite, Elono Musko įmonė nutarė kažką pastatyti Lietuvėlėj! Dabar matomas ryškus kontrastas, palyginus su praeitimi: po penkiasdešimties metų izoliacijos, sąstingio įsivaikinta ekonomika „pakelta iš miego“ ir paskatinta veikti. Dėl šio įvykio galima dėkoti šviesiems protams, paskyrusiems savo vargus Lietuvos garbei. Kaip visiems aiškiai žinoma, anksčiau to nebūtų buvę galima įvykdyti dėl įvairių priežasčių: pirma, politinė emigracija buvo naujasis mados šūksnis, o dar nestigo ir baimės publikuoti atradimus, kadangi cenzūra ir Orwello Didysis Brolis nepraleido nė vieno draudimo – kur čia žmogus jų išvengs? – bet išradimų juk yra visokių, tad visų jų ir reikia. Trečia – o tai jau apskritai blogiausia – trėmimai: iš Sibiro juk nė vienas žmogus dar neatsiuntė naujai patentuotos mikroschemos, optimizuojančios svarbiausius dienos darbus, tiesa?

Aišku, aš visiškai neturiu nieko prieš egzilines vyriausybes ar išeivius, nuoširdžiai besistengusius dėl gražesnės ateities, bet ką čia jau ir lyginti… Tad, kaip matome, sutelkę jėgas branduolyje žmonės pradėjo dirbti dėl savo šalies, susivieniję, ir jie tai padarė. Dabar nenuostabu, jog tokia pažengusi šalis kaip Lietuva randa naują partnerę vykdyti pasaulinio lygio atradimams, diegti inovacijoms, kadangi atrenkami tik geriausi variantai, turėsiantys naudos ir pačiai šaliai, ir visatai. Galbūt sunku tai įsivaizduoti, bet, kaip sakiau, dabar mes myluojame savo inteligentus, o ne siunčiame juos kur šalčiau. Juk ir pats Stalinas nukentėjo nuo savo pokštų po „Didžiojo valymo“, tiesa? Visiems geriausiems strategams vienaip ar kitaip palikus šalį nebebuvo į ką kreiptis. Be to, ne taip seniai lietuviams nelikdavo nieko kito, kaip ieškoti laimės svečiose šalyse, įgyvendinti amerikietiškąsias svajones bei grįžti į tėvynę aukso pripildytais laivais… Visiems pasitaiko… Tačiau kam reikėjo ieškoti laimės svetur, jei ji slypėjo mumyse? Šiandienos pavyzdys puikiai tai įrodo.

Jei dar nesi užtikrinta / as ir galvoji, jog visa, ką peržiūrėjai, tėra tik kvaila utopija, staiga prarasi tokias mintis! Tai paskutinis tavo (ir mano) šansas!

Ketvirtas pasirinkimas

Kaip mes viso to pasiekėme?

Jaunimas, o mielasis jaunimas, besistengiantis kiekvieną dieną dėl šalies ateities bei gerovės, bet niekada nepamirštantis savo tikrųjų norų. Visa, kas pasiekta, šiandien neegzistuotų be tų maištaujančiųjų paauglių ir stipriųjų mokytojų, atvedusių mus būtent čia. Taip ir galvojau, jog nuo jų ir reikėjo pradėti, bet galbūt tai tik padės stipriau tave įtikinti. Taigi šįkart nusivesiu tave į mokyklą: ten, kur viskas prasideda. Mokykla jauki, pilna laimingų mokinių. Keista, kaipgi jie laimingi, jei, užuot laisvai darę, ką nori, turi būti čia? Taip, anksčiau susidurdavome su šia problema, tačiau pagaliau baigėsi reformos ir optimizavimai, o programos vis dėlto tik prieš gerą dešimtmetį tikrai buvo peržiūrėtos. Suprantu, kad prieš šiuos laikus mokiniams tekdavo kankintis stengiantis užpildyti protingųjų mokslininkų prarają, vis bandytą atstatyti privalomais egzaminais, atsiskaitymais ir įskaitomis, neatkreipiant dėmesio į tikrąją esmę, jog bet kokios rūšies specialistas visada išliks specialistu.

Unsplash.com nuotrauka

Kam gi mums falsifikuotų talentų, nekenčiančių savo pozicijos bei naršančių tarp darbo skelbimų „Darbo biržoje“, kad surastų dar vieną populiarią, gerai apmokamą specialybę? Žinoma, daugiau ar mažiau dėl savo pašaukimų turime aukotis visi, tačiau jei vienintelis mūsų dienos planas dirbti kitiems ir niekada nesiaukoti sau, tai kaipgi mes ko nors pasieksime nemylėdami to, ką darome? Truputėlį nukrypau nuo mokyklos, kurioje tave palikau. Taigi dabar mes suprantame, jog neverta kankinti savęs tuo, ko nelinkėtumėme niekam, o tuo labiau – siūlyti kitiems tai, kas mums atrodo tobuliausias užsiėmimas visatoje. Juk visi renkasi pagal save, tiesa? Atradę savo kelią, poziciją bei išgryninę tikruosius sielos norus jaunieji vedliai atvedė mus į šiuos 2041-uosius metus. Kitaip ir negalėjo būti.

Bandomosios versijos galiojimas baigėsi. Praneškite sau, jei pasiryšite keliauti šiuo drąsos keliu! Be kita ko, praneškite ir man, Mildai.

P. S. Tikiuosi, jog nepasirodė brangu. Jei bent kiek domėjaisi šalies istorija, tikriausiai žinai, kad ši kaina išgraviruota kiekvieno lietuvio širdyje, tad ji – galutinė.

Konkursui ruoštis padėjo mokytoja Ramutė Damulienė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien