2022 08 06

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kelias, kurį turiu nueiti

Cathopic.com nuotrauka

Pradedame savo gyvenimo kelią mažais žingsneliais, klupdami, mokydamiesi, tikėdamiesi iš vyresniųjų pagalbos. Ir suaugę tikimės palaikymo savo kelyje, kol suprantame, kad svarbiausias palaikymas, pagalba ateina iš Dievo. Dievas skaičiuoja kiekvieną mano žingsnį ir teikia jėgų užsibrėžtam tikslui.

Kai įsisąmoninu, kad kelionės tikslas yra Dievas, visai kitaip pradedu žiūrėti į savo pasirinkimus, savo paklydimus ir savo išpažįstamas vertybes. Žiūriu į savo gyvenimo kelią, kaip Dievo laiminamą ir stebimą su meile, nepaisant mano paklydimų.

Į pasaulį atėjusi nuodėmė neaplenkia ir manęs. Ir einu aš per gyvenimą vilkdama nuodėmės naštą, kartais didesnę, kartais mažesnę. Nuodėmė, tas nepageidaujamas palydovas, kuris seka stengdamasis neatsilikti ir kuo labiau apkartinti mano gyvenimą, stengiasi diktuoti savo sąlygas, stengiasi valdyti. Stengiasi įtikinti, jog nereikia pasitikėti Dievu. Kad nieko baisaus neklausyti Dievo įsakymų, nevykdyti Dievo valios. Kad gerai nepriklausyti nuo Dievo. Bet jeigu aš nepriklausau Dievui, tai kam priklausau? Savo gyvenimo kelią aš nejučia patikiu piktajai dvasiai, kuri gudrumu stengiasi pavogti mano žingsnius, einančius Dievo link.

Kai aš atsigręžiu į nuodėmę, kelias, kurį turiu nueiti pas Dievą, tampa keliu į niekur. Tampa keliu be širdies tikslo, be palaiminimo. Bet Dievas tebežiūri į mane. Dievas visada žiūri į mane, vis laukdamasis, kada į Jį atsisuksiu. Nuodėmė vilioja mane savo apgaulingu lengvumu, lyg gyvenimo kelias nereikalautų jokių pastangų, lyg turėčiau eiti barstydama, o ne rinkdama. Nuodėmė nerodo savo tikrojo veido, ji deda visas pastangas, kad neatspėčiau jos tikrojo vardo. Jos neperprasčiau. Kad nuo jos nenusisukčiau.

Nuodėmės tikslas – pakeisti mano pasirinkimus, kurie tolintų mane nuo Dievo. Nuodėmę pasirenku iš silpnumo, nesupratimo – nuodėmę pasirenku nusigręžusi nuo Dievo. Kai pirmoje vietoje atsistoju aš, o ne Dievas. Norėdama išaukštinti save, visada žeminsiu Dievą. Kol vėl prikalsiu Jį ant kryžiaus.

Cathopic.com nuotrauka

Kad nuodėmė manęs nelydėtų, aš sugrįžtu prie klausyklos langelio, Atgailos sakramento. Su atgailaujančia širdimi renku nuo savo gyvenimo kelio akmenis, kliūtis, stabdančias mane savo kelionėje. Atgailaujanti širdis lengvai atpažįsta nuodėmės siūlomas klaidinančias kryptis, atpažįsta ne tuos kelius, leidžia kryžkelėse pasirinkti teisingai. Atgailaudama aš atsisuku į Dievą ir vėl mano žingsnius lydi Dievas, Jo malonė ir palaikymas.

Kelias, kurį turiu nueiti, yra palydėtas ir kančios. Nė vienas žmogus jos neišvengia. Kančia yra mano gyvenimo dalis, ir aš ją turiu priimti kaip Dievo valią. Kančia dažnai pakeičia mąstymą, požiūrį, pasirinkimus. Vis susimąstau, ką turėčiau daryti, kad kančia manęs nesužlugdytų. Turėčiau kančioje matyti Dievą. Taip pat kenčiantį ir nepaliekantį manęs išbandymuose. Matyti Dievo meilę kančioje, atrodo, neįmanoma. Bet visame savo nueitame gyvenimo kelyje man tai yra pavykę. Nors akimirką. Ir tada aš laimėjau.

Išgyvendami kančią užmirštame džiaugsmą. Jis taip pat yra mūsų gyvenimo palydovas. Kai džiaugiesi, atrodo, kad tai savaime suprantama, kad tai yra mano gyvenimo dalis ir kad džiaugtis turiu visada. Bet gyvenimas yra permainingas, nėra nuolatinės būsenos. Ir kančia, ir džiaugsmas praeina. Lieka tik Dievo tikrovė. Dievo tikrovėje aš galiu ir kančią, ir džiaugsmą išgyventi kaip dovaną. Tiesa, kančia mažai panaši į dovaną, kurią norėčiau priimti. Bet nepriimdama aš atsisakyčiau savo gyvenimo dalies. Aš turiu viską išgyventi. Tai yra mano kelias, kurį turiu nueiti. Tikiuosi, kad pasirinkau Dievo man skirtą kelią.

Išgyventa kančia man atneša palengvėjimo jausmą, aš išgyvenu džiaugsmą, kad nugalėjau. Nugalėjau pagundą neprisikelti, kai kančia mane parklupdė. O kai prisikeliu, džiaugiuosi ir nepamirštu padėkoti Dievui už visus išgyvenimus. Ir džiaugsmas, ir kančia išgrynina Dievo veidą, išryškina ir mano visavertišką gyvenimą, kurį išgyvendama priartėju prie Dievo tikrovės.

Cathopic.com nuotrauka

Stiprus džiaugsmas yra ir mano artimieji žmonės, Dievas apdovanojo mane artimais santykiais su tais, kuriuos myliu, vertinu. Iš kurių tikiuosi paguodos, pagalbos ir savitarpio supratimo. Tarpusavio bendravimas yra neatimama mano gyvenimo dalis, ir kuo yra stipresni ryšiai su žmonėmis, esančiais šalia manęs, tuo visavertiškiau aš gyvenu. Artimą sielą aš atpažįstu iš meilės pasauliui ir Dievui. Iš tarpusavio meilės. Atpažįstu sutikusi tame pačiame kelyje, kurį turiu nueiti. Atpažįstu išgirdusi žingsnius, vedančius į tai, kas mus vienija – į Dievą.

Ieškau artimojo žvilgsnio, sugebančio atsiskleisti ir atskleisti savąjį pasaulį, kuriame gyvena Dievas ir kuriame atsiranda vietos ir man. Artima siela mano pasaulį pripildo viltimi, kad niekada nebūsiu viena, nes šalia stovi artimas ir Dievas, atnešantis man bendrystę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dievas, nurodė man kelią, kurį turiu nueiti. Kiekvienoje gyvenimo kryžkelėje Jis paliko ženklų, leidžiančių man pasirinkti teisingą kelią. Kiekviena mano pastanga yra palaiminta Dievo. Kiekvieną mano pasirinkimą Dievas priima su pagarba. Ir ne todėl, kad aš visada esu teisi, bet todėl, jog Jis gerbia laisvę. Dievas kenčia dėl mano neteisingų pasirinkimų, todėl aš nueitame kelyje stabteliu ties kiekviena klaida ir apgailiu ją.

Norėčiau, kad kelias, kurį dar turiu nueiti, būtų skirtas Dievo. Kad Dievas būtų pirma manęs jį praėjęs. Ir palaiminęs. Aš glaudžiuosi prie Dievo, nes Jis yra pats Kelias, kurį turiu nueiti. Pasaulio chaose Dievas yra vienintelis nuolatos mylintis, nuolatos besidžiaugiantis mano mažytėmis pastangomis eiti Jo nurodytu keliu. Kaip aš norėčiau pasakyti, kad esu nuolatos mylinti Dievą, jog sugebu išgirsti Dievo žingsnius iš begalybės garsų mano pasaulyje. Norėčiau pasakyti, kad atpažįstu Dievo ženklus savo kelyje. Norėčiau pasakyti, jog Dievas mane įrašė į savo istoriją ir kad savo kelyje Jį sutiksiu. Sutiksiu ir pasiliksiu su Juo.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.