Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

36 min.
Žvėryno kenesa. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotrauka

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

36 min.

Keliaujant po karaimų maldos namus Lietuvoje

Lietuvos valstybė išsiskiria iš kitų pasaulio šalių sena istorine praeitimi ir turtingu kultūriniu palikimu. Daugelis Lietuvoje yra girdėję, kad Trakuose nuo seno gyvena nedidelė karaimų bendruomenė, garsėjanti pirmiausia kibinais ir tuo, jog šimtmečiais gyvendama Lietuvoje išlaikė ir iki mūsų dienų puoselėja kultūrinį tapatumą.

Lietuvoje karaimai gyvena nuo 1397 m. Tradiciškai manoma, kad apie 370 karaimų šeimų į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iš Krymo atkėlęs Vytautas Didysis po žygio į Aukso ordos valdomas stepes. Pirmoji karaimų bendruomenė Lietuvoje buvo apgyvendinta Trakuose tarp dviejų pilių, kiek vėliau karaimų gyvenviečių atsirado Biržuose, Pasvalyje, Naujamiestyje ir Upytėje. Trakuose karaimai saugojo didžiojo kunigaikščio pilį ir buvo Vytauto asmeninės sargybos nariai. Už savo tarnybą karaimai gaudavo iš kunigaikščių žemės, kurios likučius išsaugojo iki šių dienų. Nuo senų laikų Trakuose veikė ir karaimų maldos namai – kenesa.

Trakų miestas nuo seno garsėja harmoningu įvairių tautinių ir religinių bendruomenių sambūviu. Pirmoji kenesa čia pastatyta dar XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje, netrukus po to, kai karaimai atvyko į Lietuvą ir buvo apgyvendinti Trakuose. Šiandien tai yra seniausia Lietuvos teritorijoje išlikusi kenesa ir viena iš dviejų iki šiol veikiančių kenesų visoje Lietuvoje, nors anksčiau jų būta Biržuose, Naujamiestyje, Panevėžyje.

Trakų karaimų kenesa

Kenesos pavadinimas kildinamas iš arabų kalbos žodžio kanisa – bažnyčia.  Tai ne vien maldos namai, bet ir kur kas aukštesnio dvasinio statuso vieta, tad joje gali vykti tik religinės apeigos. Pirmoji Trakų kenesa buvo pastata XIV a. pabaigoje, ji kelis kartus buvo griauta ir vėl atstatyta. Ne kartą šventovės pastatą niokojo ir ugnies liepsnos, kurios sunaikindavo pastatą iki pamatų. Po paskutinio gaisro 1824 m. kovo 31d., kai maldos namai vėl sudegė, bendruomenė siekė pasistatydinti mūrinę kenesą, bet, negavus lėšų, vėl pastatyta medinė, kuri išlikusi iki šiol. Tarpukariu Trakų kenesa buvo ne kartą perdažyta, bet jos architektūrinis vientisumas ir planas nepasikeitė, tad iki šiol atitinka architektūrinį Michailo Prozorovo rekonstrukcijos projektą. Sovietmečiu Trakų karaimų kenesa buvo vienintelė oficialiai veikianti karaimų šventovė visoje Europoje, nors tikintieji joje melstis nuo šeštojo XX a. dešimtmečio oficialiai negalėjo.

Nors sovietmečiu Trakų kenesa formaliai buvo laikoma veikiančia, bet tikinčiųjų nenaudojamas, nešildomas ir nevėdinamas pastatas laikui bėgant nyko. 1997 m., rengiantis totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600-ųjų metinių minėjimui, šis unikalus visoje Lietuvoje sakralinės architektūros pastatas pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo buvo iš esmės restauruotas: pakeista stogo danga, sutvirtintos ir perdažytos išorinės pastato sienos, pastatyta nauja medinė tvora, juosianti visą šventoriaus teritoriją.

Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka

Šventovės viduje buvo pakeistos pūvančios medinės grindys, išdažytos atkuriant senuosius tapybinius elementus lubos ir sienos, atnaujintas altorius ir suolai, pakeisti kilimai. Visų šių tvarkybos darbų pagrindinis iniciatorius, tiesioginis remonto darbų prižiūrėtojas bei užsakovo atstovas buvo vyresnysis dvasininkas ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas Mykolas Firkovičius.

Ryškiausiai M. Firkovičiaus, kaip dvasininko ir karaimų dvasinio palikimo saugotojo bei puoselėtojo, savybės atsiskleidė prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui ir vėliau – atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kai buvo galima atvirai kalbėti apie tautinių mažumų kultūrą, jos praradimus sovietmečiu. Mykolo Firkovičiaus indėlis restauruojant Vilniaus ir Trakų kenesas, atgaunant nacionalizuotą karaimų bendruomenės turtą, atgaivinant pamaldas kenesose, mokant jaunąją kartą karaimų kalbos, rengiant spaudai pirmąjį karaimų kalbos vadovėlį ir atskirų Biblijos dalių vertimų į karaimų kalbą leidinius tiesiog neįkainojamas. Jis taip pat sudarė ir išleido du Karaimų maldynus, skirtus pamaldoms kenesoje ir įvairioms apeigoms namuose. Tai unikalūs darbai, leidžiantys šiandien susirinkusiems kenesoje tikintiesiems aktyviai dalyvauti pamaldose. Vyresniojo dvasininko ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininko M. Firkovičiaus dėka po ne vienus metus trukusių restauravimo darbų į Trakų kenesą sugrįžo gyvybė – joje vėl vyko pamaldos, į ją vėl ėmė rinktis tikinčiųjų bendruomenė, ir ji atgavo savo senąsias funkcijas.

Kalbant apie Trakų kenesą ir karaimų religinės bendruomenės gyvavimą negalima nutylėti ir ypatingo Trakų kenesos vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus (1897–1982) vaidmens. Karaimų dvasinę seminariją Kryme baigęs Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas S. Firkovičius šias pareigas ėjo nuo išrinkimo 1920-aisiais iki savo mirties 1982-aisiais. Tai buvo viena iškiliausių XX a. karaimų kultūros figūrų. S. Firkovičius gimė Trakuose 1897 m. lapkričio 28 d., čia jis baigė mokyklą, o pašauktas į kariuomenę buvo išsiųstas į frontą ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Prasidėjus revoliucijai Rusijoje, drauge su vyresniuoju broliu išvyko į Eupatoriją, kurioje buvo nemažai kitų Trakų karaimų, pasitraukusių iš gimtinės dėl karo.

Čia Simonas lankė karaimų dvasinę seminariją ir ją sėkmingai baigė. Grįžęs į gimtinę S. Firkovičius buvo išrinktas Trakų karaimų bendruomenės vyresniuoju dvasininku ir tapo vieninteliu Trakų karaimų bendruomenės atstovu, įgijusiu profesinį dvasininko išsilavinimą. S. Firkovičius buvo ištikimas karaimų kalbos puoselėtojas, švietėjas, folkloristas, poetas, dramaturgas, vertėjas ir beveik 60 metų Lietuvos karaimų vyresnysis dvasininkas, net ir tada, kai visoje Europoje buvo likusi vienintelė veikianti Trakų kenesa.

Ypač svarbų vaidmenį S. Firkovičius atliko išsaugant karaimų bendruomenę ir jos religinę tradiciją Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo, kai sąlygos tam buvo itin nepalankios ir kartais reikėdavo veikti slapta. Kadangi valstybės tarnautojams, moksleiviams ir studentams lankyti pamaldas kenesoje buvo nesaugu, vyresnysis dvasininkas perkėlė jas į savo namus. Dvasininko namuose slapta tuoktos karaimų jaunavedžių poros, laiminti naujagimiai ir buvo švenčiamos kitos religinės šventės.

Švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-metį, prie namo, pažymėto 42-uoju numeriu Karaimų gatvėje, kuriame gyveno dvasininkas, atidengta jo atminimui skirta memorialinė lenta. S. Firkovičius kapą galima aplankyti Trakų karaimų kapinėse.

Trakų kenesa. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Trakų kenesa. Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų kenesa. Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų kenesa. Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų kenesa. Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų kenesa. Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Venclovų namų-muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka

Šiandien, norėdami patektį į kenesą, visų pirma turėsime praeiti metalinius vartus. Jie buvo nukaldinti vietos meistrų XIX a. pabaigoje ir liko nepakitę iki šių dienų. Viršutinėje vartų dalyje galime išvysti karaimų herbo kontūrus. Karaimų herbo skydas padalintas į tris laukus. Viršutiniame kairiajame lauke pavaizduota dvišalė ietis „senek“, viršutiniame dešiniajame – skydas „kalkan“. Apatiniame lauke pavaizduoti stilizuoti tvirtovės bokštai. Herbo skydą juosia karaimų dvasininko stula. Ant vartų mūrinių stulpų yra dvi datos: 1398 – karaimų atvykimo į Trakus metai, ir 1812 – kada kenesa paskutinį kartą buvo sudegusi.

Maldos namų pastato tūris yra artimas kvadratui, kompaktiškas, dviejų aukštų. Kenesos bendras plotas – apie 110 kv. metrų. Pastato tašytų rąstų sienos tinkuotos iš vidaus ir iš išorės. Maldos namų pamatai sumūryti iš neskaldytų lauko akmenų, kurie tarpusavyje sutvirtinti kalkiniu skiediniu, įleisti į 30–60 cm gylį nuo dabartinio žemės paviršiaus. Archeologinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad teritorijoje aplink kenesą yra susidaręs 30–160 cm storio kultūrinis sluoksnis. Maldos namai apsupti įvairiaspalvių medinių nameliukų, kurie sudaro unikalų gatvių tinklą, nepakitusį šimtus metų.

Unikaliame medinės architektūros paveldo objekte atsispindi karaimų architektūros ir interjero dekoravimo bruožai. Fasadinėje kenesos sienoje yra trys langai, kaip ir tradiciniuose karaimų namuose, kuriuos galime matyti aplink šventovę esančiose gatvelėse, o keturiose pastato sienose aukštai, beveik prie pat stogo karnizo, yra dešimt arkų formos vitražais puoštų langų su profiliuotais apvadais. Kenesos stogas skardinis, keturšlaitis, dviejų pakopų. Virš jo iškilęs nedidelis, grakštus keturkampis bokštelis su keturiais langeliais, atsuktais į visas pasaulio puses. Bokštelis, turėjęs kadaise atlikti žibinto funkcijas, taip pat dengtas skardiniu stogu su figūrine smaile, kurios viršūnėje įtaisytas nedidelis rutulys.

Ne mažesnį įspūdį kelia ir maldos namų interjeras, kuriame susipina karaimų liaudies menui būdingi geometriniai ir augaliniai ornamentai bei motyvai. Grindys visose patalpose išklotos kilimais. Didžiojoje salėje dviem eilėmis sustatyti suolai su paaukštintomis atkaltėmis. Paprastai visi besimeldžiantieji kenesoje turi savo vietą, kurioje nuo amžių melsdavosi ir jų protėviai. Maldos namai padalinti į tris erdves: į priemenę, kurioje prieš pamaldas renkasi visi maldininkai, į pagrindinę vyrų maldos erdvę, kurioje yra altorius, ir keturių kolonomų laikomą balkoną, kuris skirtas moterims.

Į salę, vyrų dalį, patenkama iš prieangio pro tris įėjimus. Dešiniajame prieangio kampe prie sienos pritvirtintas praustuvas, skirtas ritualiniam apsiplovimui prieš pamaldas. Dabar ši unikali maldos namų interjero detalė atlieka tik dekoratyvinę funkciją. Prieangyje taip pat įrengti ir laiptai į balkoną, kurį laiko keturios medinės kolonos, čia yra atskira moterims melstis skirta galerija. Moterų galerijoje per visą į altorių nukreiptą sieną žmogaus akių lygyje yra įrengtos ertmės, suskaidytos neaukštomis medinėmis tekintomis neogotikinėmis baliustromis, sudarančiomis tarsi langelius. Pro juos moterys gali stebėti, kas vyksta didžiojoje maldos namų salėje. Moterys, prieš pakildamos į galeriją, priklaupia prie įėjimo į didžiąją salę veidu į altorių. Vyrai į didžiąją maldos namų salę prieš prasidedant pamaldoms sueina paskui dvasininką. Visi kenesoje besimeldžiantys tikintieji privalo užsidengti galvą. Nors, kaip ir visose Rytų religijų šventovėse, kenesose vyrai ir moterys meldžiasi atskirai, pirmajame maldos namų aukšte stovi suolas, ant kurio paprastai sėdi moterys, kurioms sunku pakilti į antrą aukštą.

Pietinėje kenesos pusėje ant paaukštinimo per du laiptelius nuo grindų lygio įrengtas altorius. Pagal tradiciją kenesų altoriai būdavo gaminami iš kipariso medienos – taip pabrėžiant tautos pietietišką kilmę. Trakų kenesoje išlikęs altorius susideda iš trijų lygmenų ir yra labai puošnus.

Įspūdį kelia ir kenesos mėlynai dažytos aštuonbriaunio kupolo formos lubos. 1996-aisiais atliktų išsamių interjero polichrominių tyrimų metu buvo nustatyta, kad didžiosios salės skliautas buvo sumontuotas iš lentų, o siūlės tarp jų užklijuotos popieriumi ir paskui viskas kartu vienodai nudažyta melsvai žalia spalva, kuri būdinga daugeliui Rytų kraštų mečečių. Maldos namų salės kupolas sudaro dangaus įvaizdį, jo fonas nusėtas stilizuotais žiedlapiais tarsi žvaigždėmis, o centre – auksinės spalvos rozetė, simbolizuojanti saulę.

Kupolas apjuostas tapybiniu karnizu, o lubų kampuose susiformavę trikampiai ištapyti trafaretiniais augaliniais ornamentais. Didžiosios salės centre nuo lubų kupolo ant paauksuotų grandinių kabo didelis puošnus sietynas, o tiesiai virš vyrams skirto įėjimo – vainikas, kuris nupintas dar 1938 m. Tokie vainikai paprastai būdavo pinami kasmet rudenį, nuėmus derlių ir švenčiant Derliaus šventę. Vainiką visa bendruomenė iškilmingai lydėdavo į kenesą, ten jis būdavo pašventinamas ir kabėdavo didžiojoje maldų salėje iki kitų metų rudens. Derliaus šventės Trakuose buvo rengiamos kasmet nuo 1929 m., tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ši tradicija nutrūko.

Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų kenesa. Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka

Trakų kenesoje saugoma dar viena įdomi bei unikali istorinė relikvija – medinė spinta, liudijanti Lenkijos Respublikos prezidento prof. Ignacy Moscickio apsilankymą Trakuose 1927 ir 1930 metais. Susipažinęs su gausiu karaimų istorinių dokumentų archyvu, jis skyrė 700 zlotų pagaminti asmeninių lėšų spintą, kurioje būtų laikomos ir saugomos valdovų anksčiau karaimams suteiktos privilegijos. Tai, kad spinta buvo pagaminta specialiai tam tikslui, liudija ne tik specifinė jos forma, bet ir dekoras – priekyje iš skirtingo medžio inkrustuotas karaimų herbas, apatinėje spintos dalyje matomas stilizuotų pilies bokštų ir sukryžiuotų kardų atvaizdas bei Trakus žyminti data – 1398–1930. Ši spinta iki šiol stovi kenesoje, bet joje buvę vertingi dokumentai perduoti saugoti archyvui.

Po daug išbandymų ir istorinių pokyčių šiandien Trakų kenesa atvira tikintiesiems ir vasarą gausiai miestelį lankantiems turistams. Tiesa, šaltuoju metų sezonu pamaldos vyksta kitoje veikiančioje karaimų kenesoje, esančioje Vilniaus Žvėryno mikrorajone. Trakuose esantys maldos namai šaltuoju metų sezonu yra uždaromi, ir taip unikalus medinės architektūros pastatas bent simboliškai apsaugomas nuo temperatūros pokyčių.

Kad ir kaip būtų, tai, jog šis labai vertingas pasaulinio lygio kultūros paveldo objektas, kurį gali pamatyti ir aplankyti kiekvienas norintysis, išliko iki mūsų dienų, yra unikalus atvejis visoje Europoje. Tai galimybė susipažinti su šimtmečius greta mūsų gyvuojančios tautos kultūra ir religine tradicija, kuri išliko tik dėl karaimų bendruomenės užsispyrimo bei tradicijų puoselėjimo.

Moluvėnų kenesa. Wikipedia.org nuotrauka

Moluvėnų kenesa

Moluvėnai – nedidelė gyvenvietė Trakų rajone. Kaimelį kerta senasis Kauno plentas, tiestas nacistinės Vokietijos okupacijos metais. Pietinėje senojoje Moluvėnų dalyje stovi apleista Moluvėnų kenesa, statyta XIX a. pabaigoje už karaimų bendruomenės surinktas lėšas. 1863 m. Rusijos caro Aleksandro II įsakymu Trakų karaimų dvasinei valdybai Moluvėnuose buvo paskirta 160 ha žemės.

Trakuose gimęs ir vėliau su žmona bei dviem sūnumis Moluvėnuose apsigyvenęs pirmasis oficialus Lietuvos karaimų dvasininkas ir religinis vadovas Isaakas Boguslavas Kaplanovskis Moluvėnų kaimelyje pastatė maldos namus – kenesą. Dėl senyvo amžiaus dvasininkas nepajėgė važinėti į pamaldas Trakuose, todėl prie savo namų sumūrijo maldos namus. Pastatą, manoma, projektavo dvasininko sūnus Ananijus, kuris buvo inžinierius.

I. B. Kaplanovskis mirė 1898 m. liepos 24 d. Trakuose, o jo amžinojo poilsio vietą galime aplankyti vietos karaimų kapinėse. Po religinio vadovo mirties 1898 m. kenesa buvo rekonstruota į gyvenamąjį namą, todėl puošybos ar kitų vertingų interjero bei eksterjero detalių neišliko. 1935 m. buvo atliktas kenesos remontas: ištinkuotos pastato vidaus ir išorės sienos, cementuotos grindys, stogas uždengtas medžio lentelėmis. Pastato sutvarkymo bei remonto darbais rūpinosi ir juos atliko ilgametis vietos dvaro ūkvedys ir nuomininkas A. Pileckis.

Kaip ir kitose kenesose, Moluvėnuose vyrai ir moterys meldėsi atskirai. Vyrai – pirmame aukšte, moterys – palėpėje. Įėjimas į kenesą buvo šiaurinėje maldos namų pusėje. Maldos namai yra kompaktiško, vientiso kubinio tūrio, kvadratinio plano, vieno aukšto, ant akmenų mūro pamatų. Stogo forma piramidinė, konstrukcijos medinės, gegninės. Langų ir durų angos stačiakampės, fasaduose įkomponuotos segmentinių arkų nišos.

Viename iš fasadų įrengti du akmens ir plytų mūro kontraforsai. Plytų mūro sienos tinkuotos. Pastate yra rūsys. XIX a. pabaigoje statytas pastatas 2002 m. buvo įtrauktas Į LR Kultūros vertybių registrą. Šiandien šis unikalus visame pasaulyje sakralinės architektūros objektas stovi apleistas, užmūrytais langais bei durimis, į pastatą patekti galimybės nėra. Maldos namus supa sovietmečiu statytų buvusių fermų ir griūvančių sandėlių pastatai – kaip simbolis to, kas per daugelį metų keitė šios unikalios vietovės portretą. Kad ir kaip būtų, vietos bendruomenė maldos namų aplinka kiek galėdama pasirūpina – nupjaunami čia savaime išaugantys medžiai, retkarčiais nušienaujama žolė. Žiemą norintieji aplankyti šį unikalų kultūros paveldo objektą turės nusivilti. Norint prieiti arčiau pastato, teks bristi gilaus sniego pusnimis, stengiantis neužkliūti už gelžbetonio ar kitų buvusių fermų statybos atliekų.

Žvėryno kenesa. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotrauka

Vilniaus Žvėryno kenesa

Didžiausią ir bene gražiausią kenesą, išlikusią Lietuvoje, galime rasti Vilniaus Žvėryno mikrorajone. Maldos namai 1911 metais pradėti statyti pagal žymaus to meto architekto Michailo Prozorovo projektą ir buvo užbaigti 1923 m. Šventovės statybai vieta pasirinkta neatsitiktinai. XIX amžiaus antrojoje pusėje ir vėliau,  XX amžiuje, karaimai gyveno įvairiose Vilniaus miesto vietose, tačiau daugiausia jų būta Žvėryne, todėl natūralu, kad bendruomenės poreikiams tenkinti šventovė buvo statoma būtent šioje vietoje.

XX a. pirmojoje pusėje karaimų bendruomenę Vilniuje sudarė maždaug 300 asmenų, t. y. apie 0,06 procento visų to meto miesto gyventojų. Tikėtina, kad į Vilnių karaimai kėlėsi daugiausia ekonominiais sumetimais, nes provincijose darbą susirasti būdavo sunku. XX a. pradžioje Vilniuje buvo susibūręs gana gausus karaimų inteligentijos būrys, ėmęs aktyviai rūpintis tautos tapatumo, religijos, kultūros ir ypač kalbos išsaugojimu. 

Padidėjus karaimų gyventojų Vilniuje skaičiui, privačiuose namuose, kur paprastai vykdavo pamaldos, nebetilpdavo visi jose dalyvauti pageidaujantys žmonės, todėl kilo bendruomenės poreikis turėti savo maldos namus. 1908 m. birželio 3 d. buvo sudarytas Kenesos statybos komitetas iš dešimties asmenų, kurio pirmininku buvo išrinktas to meto vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis. Suformuotas komitetas 1909 m. vasario mėn. kreipėsi į miesto valdžią prašydamas Žvėryno kvartale skirti karaimų kenesos statybai iš valstybės rezervo 12 arų žemės.

Vos po kelių mėnesių Vilniaus miesto Dūma patenkino bendruomenės prašymą ir skyrė neatlygintinai naudoti žemės sklypą Gorodskaja gatvėje, dabar įgavusioje Liubarto gatvėvardį, su sąlyga, kad žemės sklypu bus galima naudotis, kol bus poreikis, o jei kenesa būtų nugriauta ar nustotų veikusi, žemė turinti grįžti miesto nuosavybėn. Sėkmingai įgyvendinti projektą reikėjo nemažai lėšų, todėl Vilniaus karaimai per Trakų dvasinę valdybą kreipėsi į daugiau kaip tris dešimtis karaimų bendruomenių, buvusių Rusijoje, prašydami aukoti kenesos statybai. Pagal išgales savo aukomis prisidėjo ir vilniečiai. 1911 m. liepos 20 d. buvo išduotas leidimas pradėti statyti maldos namus pagal architekto M. Prozorovo projektą. 

Oficialiai Vilniaus kenesos statyba prasidėjo 1911 m. spalio 30 d., kai  buvo pašventintas kertinis akmuo. 1912 m. sausio 12 d. Vilniaus miesto Dūma priėmė dar vieną svarbų sprendimą – šalia kenesos esantį sklypą skyrė medinio bendruomenės namo statybai. Brolių Juzefo ir Romualdo Lopatto labdaringos veiklos dėka dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus kenesos užnugaryje buvo pastatyti ir įsteigti bendruomenės namai, kuriuose rinkdavosi jaunimas, veikė religinė mokykla, gyveno dvasininkai. Šiuose namuose koncentravosi Vilniaus karaimų bendruomenės kultūrinis ir šviečiamasis gyvenimas.

Šiandien šis medinis pastatas paverstas daugiabučiu, o jame gyvena kelios šeimos. Kol dar nebuvo baigtas kenesos pastatas, bendruomenės namų apatiniame aukšte buvo rengiamos pamaldos, o paskui jame vyko visi kiti bendruomenės renginiai: religijos ir kalbos pamokos, paskaitos, vaidinimai, vestuvės, šokiai, loterijų vakarėliai ir pan. Čia buvo įsikūrusi ir Vilniaus karaimų bendruomenės tarybos būstinė.

Šventovės statyba vyko gana sparčiai, vos per dvejus metus iškilo maldos namų sienos ir buvo uždengtas stogas, tačiau dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo ir lėšų stokos vidaus apdailos darbai buvo ne kartą atidėti. Po karo naujai sudarytam Kenesos statybos užbaigimo komitetui teko nelengva užduotis – reikėjo rasti papildomų lėšų maldos namų statybos darbams užbaigti. Nors finansinė padėtis visame pasaulyje nebuvo gera, komitetas kreipėsi į Paryžiuje, Berlyne, Charbine, Taline, Haliče esančias bendruomenes. Ten gyvenę karaimai gana greit atsiliepė į vilniečių prašymą ir atsiuntė pinigų. 1921 metais atnaujinus statybos darbus, vos po dvejų metų 1923 m. rugsėjo 9 dieną šventovė buvo pašventinta ir atverta tikintiesiems. Šventinimo ceremoniją atliko tuo metu Vilniaus karaimų bendruomenės vyresniojo dvasininko pareigas ėjęs Feliksas Maleckis.

Žvėryno kenesa. Wikipedia.org nuotrauka
Žvėryno kenesa. Wikipedia.org nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka
Trakų istorijos muziejaus nuotrauka

Bendras maldos namų plotas – 180 kv. metrų. Stačiakampę kenesą su trisiene apside projektavęs architektas M. Prozorovas rėmėsi karaimų liturgikos reikalavimais ir madinga istorizmo architektūros stilistika.

Kenesos portalą gaubia pasagos formos apvadas, virš jo esantys langai ir niša aprėminti rytietiškomis smailėjančiomis arkomis. Viršuje iškeltas svogūno formos kupolas, būdingas rytietiškai architektūrai. Virš kupolo į dangų stiebiasi smailė, kurios metaliniame apskritime vaizduojamas karaimų herbas. Į pastatą patenkama pro masyvias ąžuolo duris, kurios atidaromos iškilmių metu, įprastai tikintieji į maldos namus patenka pro šoninį įėjimą. 

Virš paradinių durų – ovalinė stiklu įstiklinta rozetė, kurios ornamentą kuria metalinis grafiškas ažūras, atkartojantis didžiosios maldų salės centrinės lubų rozetės motyvą. Šventovėje buvusio staliaus Josifo Šatrovskio rankomis sukurto kipariso medienos altorius neišliko. 

1949-aisiais Religinių kultų tarybos prie buvusios SSRS Ministrų tarybos sprendimu, praėjus šiek tiek daugiau nei 20-iai metų po kenesos pastatymo, ji buvo uždaryta kaip neturinti pakankamai tikinčiųjų ir dvasininko. Nors tikintieji dėl to protestavo, valdžia savo sprendimo nekeitė. Sovietų okupacijos metais šventykla buvo nacionalizuota. Buvusiuose karaimų maldos namuose veikė geodezijos tarnybos archyvas, vėliau šventovėje įsikūrė klubas, kuriame vykdavę šokiai, o sumontavus perdangą buvo įrengti du gyvenamieji butai.

Kenesa buvo grąžinta karaimų bendruomenei 1988 m. rugsėjo 23 d.  to meto Lietuvos kultūros fondo pirmininko prof. Česlovo Kudabos (1934–1998) ir Karaimų religinės bendruomenės pirmininko bei vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus pastangų dėka. Pastarasis netrukus ėmėsi ir kenesos restauravimo darbų, kurie buvo baigti 1993-iaisiais. Tų pačių metų spalio 14 d. vyresnysis dvasininkas M. Firkovičius kenesą iškilmingai pašventino, ir į maldos namus grįžo tikintieji.

Pasakojimas parengtas remiantis dr. Halinos Kobeckaitės knyga „Lietuvos karaimų šventovės – kenesos“ (2019 m.), asmeniniu H. Kobeckaitės straipnių archyvu, Wikipedia.org informacija, Trakai-visit.lt, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės interneto puslapyje viešai skelbiama informacija, Karaim.eu medžiaga.

Pasakojimą iš dalies parėmė Lietuvos kultūros taryba.