Keliauti, ragauti ir pinigų gauti. Andriaus Užkalnio gyvenimo filosofija

Jei nori būti plačiai skaitomas, geriau, kad tavo tekstai nebūtų sudėtingi. Aiški mintis, buitiška raiška, lengvai perkandami pokštai ir pašaipos – visiems suprantami dalykai. Užkalnio talentas – padaryti tai taip sklandžiai, kad atrodytų spontaniška, lyg būtų prisėdęs ir tiesiog užrašęs tai, kas buvo ant liežuvio.

Užkalnis mėgsta balansuoti tarp rimtumo ir nerimtumo. Jo tekstai pilni sąmoningų perspaudimų (ar egzadžeraišenų), kurių tikrai nereikia skaityti pažodžiui. Pavyzdžiui: „Jei reikės, deportuosime iš Vilniaus visus nekalbančius angliškai taksi vairuotojus be teisės grįžti, priversim Akademinio dramos teatro aktorius visas pjeses iš naujo įgarsinti angliškai ir visus jūsų lietuviškus forto dvarus, katpėdėles ir kitokius valgymo tvartus pervadinsim į Hooters ir Harvesters.“ Visa tai tereiškia, kad Užkalniui patinka anglų kalba.

O kai jam kas nors nepatinka, jis žiebia iš visų jėgų. Neskani sriubytė? „Šitos rūgščios, dvokiančios actu pamazgų putros net velniai neduotų pragare didžiausiems nusidėjėliams.“ Iranas yra „disfunkcinė šalis, valdoma nukvakusių geriatrinių radikalų-ajatolų, panašių į Kalėdų senelius“, o sankcijų Baltarusijai klausimo nesutvarkiusi Lietuvos valdžia „bailių konteinerio žiurkių palikuonys“. Ir čia – toli gražu ne smarkiausia. Nuo smarkiausių išsijungtų bernardinų serveris.

Užkalnis rašo pačiomis įvairiausiomis temomis, kūrybingai ir vaizdingai, tačiau svarbiausia – jo laikysena yra nuosekli. Tai gan plati, kad ir vulgariai išreiškiama pasaulėžiūros schema, apimanti ir visuomeninio, ir asmeninio gyvenimo matmenis – ją galima vadinti Užkalnio gyvenimo filosofija.

Nepakenčiami teisuoliai

Ją suprasti lengviausia pradedant nuo to, ko jis nemėgsta. Užkalnis aršiai užsipuola tuos, kurie laikosi požiūrių, atskiriančių kilnų nuo žemo, kultūringą nuo vulgaraus, tikrą nuo dirbtinio ir pan. Na, iš ko jis mėgsta šaipytis? Iš veganų, iš jautrių liberalų, iš kalbininkų, iš Širinskienės, iš „paprasto“ kaimiško gyvenimo mėgėjų, iš po tiltais miegančių keliautojų, jei jie aiškina, kad tik jų keliavimo būdas „tikras“, atseit taip pat iš indiško dvasingumo ir panašių dalykų. Apskritai, Užkalnį piktina, kai žmonės randa priežasčių save laikyti „morališkai pranašesniais“, kai jiems būtinai reikia „bliauti, kad visi kiti, kurie į jų bažnyčią neina, yra nesusipratėliai ir nėra pažinę tikrosios šviesos“.

Užkalnis turi dvi priežastis piktai reaguoti į tokius dalykus. Viena vertus, žmonės įsitikinimus apie tai, kas aukšta, o kas žema, yra linkę primesti kitiems. Skųstis valdžia, kuri iš gerų norų vis ką nors uždraudžia – nuolat pasikartojantis jo tekstų leitmotyvas: „Žmonėse ir biurokratuose pabunda nenumaldomas noras drausti ir aiškinti, kai jiems tai leidžiama ir jie yra skatinami drausti ir aiškinti.“

Kita problema – jei esama kažko kilnaus, tai neišvengiamai esama ir to, kas gėdinga. Tačiau visa tai, kas susiję su kalte ir gėda, Užkalnis smerkia kaip malonumais džiaugtis trukdančias neurozes, iš kurių nuolat pasišaipo: „Tegu tau būna gėda. Valgei cepelinus su grietine? Klaupkis ant kelių. Su spirgais? Eik keliais iki Šiluvos ir prašyk atleidimo.“ Gėdą ir kaltę reikia mesti lauk, jos – kliūtys siekti laimės. O kadangi gėdos priežastis – įvairūs požiūriai, nurodantys, kas derama ir kas nederama, jų irgi reikia atsisakyti.

Didžiausia nuodėmė – nemokšiškumas

Pavyzdžiui, už ką Užkalnis mėgsta Ameriką? „Amerika yra geriausia ir teisingiausia šalis pasaulyje“ ir „ją Dievas myli labiausiai.“. Tik Užkalnio dievybė, rodos, į dalykus žiūri savotiškai. Tai – „Dievas, kuris davė akis, kad žiūrėčiau, ir ausis, kad girdėčiau, bet nenurodė, į ką man galima ir į ką negalima dairytis ir ko nevalia klausytis.“ Tai – Amerikos charakteris. Amerika nenurodinėja, neaiškina ir nesmerkia. Amerikoje „galima nusikratyti prakeikto, gniuždančio, neurotiško Vakarų Europos kaltės ir savigraužos jausmo, kuriuo karščiuoja senasis žemynas“. Ir Užkalnis vėl lupa gamtos apsaugos aktyvistus, norinčius, kad važinėjantieji dideliais automobiliais jaustųsi kalti.

Amerika – už darbštumą ir kompetenciją apdovanojantis, už tingumą ir neišmanymą žiauriai baudžiantis kraštas. Todėl ji – teisinga šalis. Būtent nemokšiškumą, negebėjimą prisitaikyti prie komercinės visuomenės Užkalnis laiko didžiausia iš visų nuodėmių – gal net vienintele. „Neryžtingas, baikštus ir trypčiojantis niekada nelieka nenubaustas“, – sako jis.

Chrestomatinis nemokšiškumo pavyzdys: „Jeigu žmogus kepa kibinus ir jie niekam nepatinka, tai nebūtinai reiškia, kad visi per durni suprasti jų skonį.“ Nemokšiškumas yra negebėjimas įgyti ir naudoti įgūdžių. „Daugiausia aiškina apie tai, kad užsidirbti savu darbu nepavyks, būtent tie, kas neturi nei įgūdžių, nei smalsumo, nei nuovokos, nei žinių, ir jiems todėl tikrai niekas nepavyksta.“ Nemokšos nesugeba parduoti savo įgūdžių ar jų produktų: „Kvailiams galima mažai mokėti, nes jie tik skundžiasi, kad jiems per mažai moka, ir niekur neina ir dirba toliau.“

Užkalnis laiko visiškai teisinga hierarchiją, kurios viršuje atsiduria kūrybingieji ir darbštieji, o apačioje – tingieji, ribotieji ir vaidingieji. Todėl valstybės turi kurti įstatymus, kurie saugotų darbščius turtinguosius nuo skurstančių tinginių: „Naikinkime pašalpas, kol jos nesunaikino mūsų.“ Tingiuosius reikia palikti pačius savimi pasirūpinti – arba jie išmoks dirbti, arba savo tinginystėje paskęs kaip kačiukai šulinyje ir tik patys bus dėl to kalti.

Šalims, nenorinčioms palaikyti šios vienintelės teisėtos hierarchijos, gresia natūrali sankcija – jei naikinamos paskatos dirbti ir kurti, to ilgalaikė pasekmė neišvengiamai bus skurdas: „Nesvarbu, kur pasaulyje, visada rūpestis darbo liaudimi baigiasi maisto normavimu, tuščiomis parduotuvėmis ir spygliuota viela.“ Ir minimaliai ekonominiame bei socialiniame gyvenime dalyvaujanti valstybė reikalinga ne tik todėl, kad tai ekonomiškai efektyvu ar todėl, kad taip nuo biurokratų kišimosi bus apsaugoti privatūs gyvenimai. Valstybė turi palaikyti natūralų darbščiųjų pranašumą prieš „tinginius“, „pašalpinius“ ir „pavyduolius“. Sėkmingieji neturi jokių pareigų nesėkmingųjų atžvilgiu.

Užkalnis yra ne tik talentingas rašytojas, bet ir sumanus rinkodarininkas. Kad padoriai uždirba iš rašymo, jis niekada neslėpė. Ir tai visada kelia auditorijos nepasitikėjimą – ar tai, ką jis sako, sako todėl, kad tikrai taip mano, ar todėl, kad tai sakyti finansiškai apsimoka? Kai vienoje laidoje susilaukė klausimo apie tai, Užkalnis apsigynė įsikibdamas tos pačios komercinės logikos, sakydamas, jog jei restoranai mokėtų jam už apžvalgas, auditorijai tai kristų į akis ir žmonės greitai nustotų skaitę jo apžvalgas.

Miglotas laimės siekimo horizontas

Taigi dėl nelaimingųjų nelaimės kalti tik jie patys. Dažnai žmonės būna nelaimingi, nes patys save apgaudinėja – jie tiki paprasto kaimo gyvenimo pranašumu, tampa veganais, kad apsaugotų gyvūnus, ar blaivybės aktyvistais. Užkalnio požiūriu, būti įsitikinus, kad esama kilnių ir žemų dalykų, ir stengtis tuo įtikinti pasaulį – receptas nelaimei. Pasaulis netikės jūsų idėjomis, dėl to būsite nelaimingas ir dėl savo nelaimės kaltinsite pasaulį, nenorintį tikėti jūsų idėjomis. Jūsų problema kils dėl to, kad turite neteisingus įsitikinimus apie tai, kas padarys jus laimingus.

O ką reiškia siekti laimės? Užkalnis apie laimę rašo gan miglotai – paprastai konkretesnis būna, kai bando skaitytojus atgrasyti nuo laimei trukdančių dalykų. Sakyčiau, vienas iš paradigminių Užkalnio gyvenimo filosofijos tekstų yra trumpas straipsnelis „Gyvenkime savo malonumui“. Tai – variacijos būdinga, šiek tiek nuspėjama užkalniška tema: mes ateiname iš visuomenės, kuri spaudžia gėdytis laimingo gyvenimo, bet toks požiūris į Lietuvą neatneš nei džiaugsmo, nei gyvenimo kokybės, todėl mums visiems reikia kuo skubiau atsikratyti gėdos, kaltės ir smerkimo, idant galėtume mėgautis gyvenimo malonumais, jų trokšdami dirbti ir jiems užsidirbti. Žodžiai „laimė“, „džiaugsmas“ ir „malonumas“ vartojami kone kaip sinonimai – malonumai išties yra centre to, ką Užkalnis vadina laime.

Taip, tai – apie skanų maistą. Bet Užkalnis nėra toks primityvus, kad malonumą sutapatintų tik su tuo, kas kūniška – tegu jie ir užima svarbią vietą. Jo tekstuose taip pat nuolat šmėžuoja malonumai, kuriuos labiau įprasta vadinti įspūdžiais – keliauti po mažus Kalifornijos miestelius, „kur maža blizgesio, kur dykuma, dulkės ir tušti keliai“ ar gerti sausą vermutą ir gaudyti „kinematografijos susiliejimo su gyvenimu momentus“ Tokijuje, žymiajame „New York Bar“, kur buvo filmuojamas „Pasiklydę vertime“ („Lost in Translation“). Pirkti irgi yra malonumas-įspūdis, tai gerokai labiau susiję su vaizduote, nei gali pasirodyti: „Kai žmogus perka mandrą automobilį ar laikrodį“, juk ne prekės jis ieško, o kad prekė žadintų vaizduotę – „jis nori patirties, pojūčio, kurį jam teikia ta prekė“.

Laimė – kūno ir vaizduotės malonumai ir kuo didesniais kiekiais. Šis įsitikinimas – pamatas, ant kurio laikosi visa Užkalnio gyvenimo filosofija. Protingi – tie, kas vertina kūno ir vaizduotės malonumus bei sugeba būti darbštūs ir kūrybingi, kad juos pasiektų. Gėdos jausmo reikia atsisakyti, nes jis trukdo mėgautis malonumais. Siekti malonumų – natūrali žmogiška trauka, kurios kvaila nepaisyti.

Kad malonumas yra malonus – akivaizdu, to įrodinėti nereikia. Matyt, dėl to požiūris, kad gerai nugyventas gyvenimas tolygu malonumuose nugyventam gyvenimui, visais laikais buvo daugiau ar mažiau paplitęs. O tokio požiūrio kritika neretai būdavo gan panaši: malonumas kyla iš troškimo, o troškimas, kol nepatenkintas, yra artimesnis skausmui nei malonumui. Gyvenimas siekiant malonumų – tai ištęstas troškimas su trumpais malonumo intarpais, lyg paauglio, visą dieną mokykloje besikankinančio ir besiguodžiančio mintimi, kad vėlai vakare, po ilgų ir sekinančių valandų būreliuose, grįžęs namo gaus pusvalandį pažaisti kompiuteriu.

Malonumas – visada akimirkos dalykas. Ir ne tai, kad Užkalnis to nežinotų: „Mes sugriauname laimę, kai bandome pratęsti momentinį pojūtį. Geras pojūtis visada yra momentinis. (…) Visas kaifas yra pirmajame kąsnyje.“ Ir kuo didesnis alkis, tuo kaifas didesnis. Ilgas alkis dėl pirmojo kąsnio malonumo. Nelaimingas laimės gaudymas – tuštoka ir depresyvoka gero gyvenimo receptui.

Ir depresiją galima parduoti

Būtent skaityti ar žiūrėti, ką Užkalnis kalba apie depresiją būdavo įdomiausia – tada jis labiausiai nutoldavo nuo sau įprastų, publikai jau pažįstamų minčių dėstymo takelių. Šalia sėkmingiausio, darbščiausio ir talentingiausio tekstų čempiono pasirodo savo žaizdas ir ribotumą pažįstantis ir pripažįstantis žmogus. Ir gabus, ir netobulas jis staiga tampa daug realesnis, nei jo sukurtas žiniasklaidos personažas.

Bet net ir tai Užkalnis sugeba suvynioti į blizgų popierių ir parduoti. Pavaikščiojo į psichoterapiją, pamatė, kaip tai vyksta, ir prasidėjo: straipsniai, feisbuko įrašai ir tinklalaidės apie depresiją, apie savivertę, apie toksiškus santykius su tėvais. Instrumentas naujas, bet melodija pažįstama: vietoje „susiimk ir dirbk“ – „susiimk ir dirbk su savimi“, vietoje „marš nuo sofos ir susirask darbą“ – „marš nuo sofos ir susirask psichoterapeutą“. Nuo šiol išsivaduoti nuo gėdos (net jei to kaina yra ir išsivaduoti nuo supratimo apie tai, kas kilnu) – ne tik laimingo gyvenimo, bet ir sveikos psichikos receptas. Psichoterapija tampa ne Užkalnio sužeistumo, o jo sėkmingo gyvenimo ženklu. Ir, žinoma, komercinė reikalo pusė nedingo. Šiais perdėto psichologizavimo laikais viešai kalbėti apie psichikos bėdas – lengvas būdas surinkti plačią auditoriją.

Užkalnį skaičiau, skaitau ir skaitysiu, bet tikrai ne taip dažnai ir tikrai ne tokiais kiekiais kaip paauglystėje. Jo gyvenimo filosofija man atrodo ribota, netgi nyki. Hedonizmas žada gyvenimą pripildyti, bet išties tegali jį ištuštinti. Turbūt kas nors paklaus: o kokios alternatyvos? Žmonijos mąstymo istorija nusėta alternatyvomis nuo J. Petersono raginimo daryti tai, kas prasminga, o ne tai, kas malonu ir paprasta, iki aristoteliško raginimo būti išsipildžiusiu žmogumi ar krikščioniško kvietimo siekti šventumo. Daugelyje jų (bent jau mano išvardintuose), sakyčiau, yra tiesios grūdas, o kai kur ir daugiau nei grūdas. Hedonistai dažnai per lengvai ir pernelyg ciniškai į tokus dalykus numoja ranka. O juk blogiausias dalykas, kaip sako pats Užkalnis – prarasti smalsumą.