2021 06 09

Laima Vincė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kelionė į giliausias širdies kerteles

Juozas Lukša kartu su partizanais desantininkais grįžęs į Lietuvą Kazlų Rūdos miškuose. Iš kairės: Juozas Lukša-Mykolaitis, Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Karijotas, Tauro apygardos vado adjutantas Pranas Naujokas-Kietis, partizanas-desantininkas Benediktas Trumpys-Rytis ir partizanas desantininkas Klemensas Širvys-Sakalas. 1950 m. spalis. Okupacijų ir laisvės aukų muziejaus nuotrauka

Šis tekstas yra ištrauka iš Laimos Vincės rengiamo įvadinio straipsnio „Mano Brangus Juozuk... Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšo-Daumanto susirašinėjimas, 1948–1950“, kuris bus publikuotas knygoje „Apie anuos nepamirštamus laikus: Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšo susirašinėjimas“. Knygą leidžia Lietuvių literatūros tautosakos institutas.

2006-ųjų pavasarį kartu su vaikais, vedami archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, dalyvavome žygyje po Kernavės apylinkės. Jo metu bičiulis Rimantas Vaicenevičius pasakojo, kad prieš metus jis su trimis savo paaugliais sūnumis, ieškodami partizanų bunkerių, dviračiais keliavo po Lietuvą ir Pietų Lietuvoje esančiame Olendernės kaime susipažino su Eleonora Labanauskiene. Moterimi, kuri nuo 1950 m. lapkričio mėnesio iki 1951-ųjų gegužės savo namų rūsyje iškastame bunkeryje slėpė du pasipriešinimo vadus – Juozą Lukšą-Daumantą ir Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Tądien supratau, kad bet kokia Eleonorai žinoma informacija, susijusi su Juozo grįžimu į Lietuvą 1950-aisiais, būtų nepaprastai įdomi ne tik istorikams, bet ir jo našlei Nijolei Bražėnaitei. Todėl mums su Rimantu tapo aišku, kad turime surengti Eleonoros ir Nijolės susitikimą.

Iš pradžių bandėme per skaipą, tačiau nieko iš to neišėjo – nė viena nenorėjo net pamėginti. Eleonora yra beveik kurčia, o Nijolė serga geltonosios dėmės degeneracija ir silpnai mato. Be to, abi moterys priklauso kartai, kuri žmogišką ryšį vertina kur kas labiau už šiuolaikinės technologijas. Tad jokių kompromisų negalėjo būti – jos privalėjo susitikti ir pasikalbėti gyvai.

2006 m. rugsėjo 4-ąją buvo minimos penkiasdešimt penktosios Juozo mirties metinės. Nijolė nusprendė savaitei atvykti į Lietuvą dalyvauti įvairiuose, jo ir laisvės kovų atminimui skirtuose, renginiuose. Norėjo apsilankyti ir nedideliame Olendernės kaimelio ūkyje, kur po Eleonoros miegamojo grindimis šešis mėnesius slėpėsi Juozas Lukša. Tąsyk į susitikimą ją lydėjau ir aš.

Eleonora Labanauskienė mūsų laukė ant geltonų plytų mūrinuko laiptelių, supamų jurginų. Ji buvo pasipuošusi tamsiai mėlyna su baltais žirneliais šventine suknele ir melsva šilkine, laisvai po kaklu surišta, skarele. Banguoti, žili plaukai – tvarkingai sušukuoti.

Automobiliui sustojus, Nijolė atsidarė dureles ir ryžtingai nužingsniavo prie Eleonoros. Nors Eleonorai tuo metu buvo aštuoniasdešimt aštuoneri, išvydusi Nijolę, ji tekina pasileido bėgti jos pasitikti. Moterys tvirtai apsikabino. Nepaleido viena kitos iš glėbio geras penkiolika minučių.

Eleonora ir Nijolė susitikimo, kuris galėjo ir neįvykti, jei ne atsitiktinis pokalbis Kernavės kavinėje, laukė ištisus penkiasdešimt penkerius metus. Matydama jas kartu supratau, kad šitas susitikimas privalėjo įvykti. Supratau, kad tai, ką matau yra ilgios skaudžios istorijos atomazga.

Rašytoja Laima Vincė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Žiūrėjau į jas ir man atrodė, kad jos panašios – lyg būtų seserys. Tačiau jų panašumas neapsiribojo vien išvaizda, panašias jas darė abiem būdinga drąsa ir ryžtas. Jos pasirinko pasipriešinti totalitariniam režimui, ir už tai skaudžiai sumokėjo. Nijolė, praėjus vos savaitei po vestuvių, prarado savo mylimą vyrą. Eleonorai už tai, kad ji savo namuose slėpė Juozą Lukšą ir Adolfą Ramanauską, teko iškęsti šešis mėnesius siaubingo kankinimo enkavėdistų kalėjime. Tuo tarpu jos vyras Vincas Labanauskas buvo penkiolikai metų išvežtas į sunkiųjų darbų lagerį Sibire. Abiem moterims pakako dvasios stiprybės po skaudžių patirčių išlikti tokioms pat ryžtingoms kaip ir tą akimirką, kai, žinodamos, jog rizikuoja gyvybe, apsisprendė kovoti už Lietuvos laisvę.

– Mačiau tave kalbant per žinias, – galiausiai prabilo Eleonora. – Labai gražiai pakalbėjai. Aš visus metus po Nepriklausomybės viską seku per televizorių apie Juozą Lukšą ir apie tave.

– Buvau paprašyta papasakoti apie savo vyrą, – atsakė Nijolė. – Praėjo penkiasdešimt penkeri metai, o man vis dar atrodo, tarsi jis tik vakar būtų išvykęs į savo misiją. Kiekvieną dieną prabundu su mintimis apie jį.

– Man irgi atrodo, kad viskas tarsi būtų įvykę vakar, – pritarė Eleonora. – Kai vakare atsigulu miegoti, galvoje sukasi mintys apie tuos laikus, kai Juozas Lukša ir Vanagas slėpėsi bunkeryje mano namuose.

– Mes jį vadindavome Miku, – prisiminė Eleonoros duktė Vanda. Mat 1950 m. į Lietuvą sugrįžusio Juozo Lukšos slapyvardis buvo Mykolaitis.

– Taip, – sutiko Eleonora, – mes šeimoje Juozą vadinome Miku arba dėde Miku. Taip Vanagas jį pristatė – Miko vardu. Mergaitės buvo perspėtos niekam nepasakoti apie dėdes, kurie slėpėsi bunkeryje. Ir jos laikė paslaptį arti širdies.

Eleonora įsikibusi Nijolei už parankės nusivedė mus vidun. Ji pasakojo, kad būdama septyniolikos ji viduryje nakties pabėgo pas Vincą, vargšą ūkininką, turintį vos keturis hektarus žemės. Merginos tėvai judviejų vedyboms nepritarė. Jie buvo turtingi ūkininkai, sugrįžę iš Amerikos. Kaip daugelis tos kartos lietuvių kilmės amerikiečių, jie grįžo iš Jungtinių Valstijų į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, ketindami įleisti čia šaknis. Tačiau, sovietams okupavus Lietuvą, buvo išvežti į Sibirą ir ten mirė.

Nepaisydami to, kad tėvai nepalaikė jų sąjungos, Eleonora ir Vincas slapta susituokė. 1939-aisiais jie pasistatė namą, kuriame mes svečiavomės. Pasak namo šeimininkės, visas ūkis atrodė visai taip pat kaip 1950-aisiais, kai ten slėpėsi Juozas Lukša.

Per mažytę svetainę Eleonora mus nusivedė į nedidelį valgomąjį. Ant sienos virš stalo kabojo Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas.

– Sėskitės ir vaišinkitės, – pakvietė Vanda.

Visa Nijolę lydinti mūsų grupelė susėdo aplink stalą. Nijolė atsisėdo šalia Eleonoros. Stalas buvo uždengtas balta staltiese lyg per Kūčias, nukrautas daugybe lėkščių su mėsa, mišrainėmis, duona, kepiniais… Janina, antroji Eleonoros duktė, ėmė dosniai visiems į lėkštės krauti maisto.

Juozas ir Nijolė. Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos muziejaus nuotrauka

– 1950-ųjų Kūčias ir 1951-ųjų Velykas šventėme su Lukša ir Vanagu štai čia, prie šito paties stalo, – tarė Eleonora, plekšnodama į stalą, – Buvo sunkūs laikai. Turėjome patys užsiauginti gyvulius ir visą kitą maistą.

– Atmenu, kaip Mikas su Vanagu mus mokė raidžių, – pasakojo Vanda. – Vanagas kieme pasistatė ožį malkas pjauti. Jis mums visoms duodavo po kreidos gabalėlį. Tada jis užrašydavo raides ant ožio ir liepdavo mums taip pat gražiai parašyti kaip jis.

– Ar atsimeni, – nušvito Janina, – kaip Mikas suvyniodavo mane į mamos austos medžiagos rietimą ir užkeldavo aukštai ant viršutinės lentynos, o paskui liepdavo tau manęs ieškoti?

– O aš taip ir nesurasdavau, nes man į galvą nešaudavo, kad tu susukta į audeklą aukštai lentynoje! – tarė Vanda juokdamasi.

– Mikas, atsiprašau, Juozas, – save pataisė Eleonora, – buvo labai drausmingas ir griežtas, bet kartu šiltas ir nuoširdus žmogus.

Eleonora pasakojo, kad Juozas jai padovanojo laikrodį, tik prisakė nenešioti. Taip pat kalbėjo apie tai, kad šis žmogus įsiliejo į kasdienę Labanauskų namų rutiną, padėdavo Eleonorai skusti bulves – kai šeima jų turėjo – ir gaminti maistą. Galiausiai dienomis žaisdavo su mergaitėmis, prieš miegą sekdavo joms pasakas, o naktimis tęsė CŽV misiją.

– Kartą mes su Miku virtuvėje skutome bulves, – dalinasi Eleonora, – o jis ramiai pakėlė užuolaidos kraštelį ir taip įtikinamai rusiškai nusikeikė – rusai atvažiuoja! Aš vos širdies smūgio negavau, o jis juokiasi.

Janina priduria:

– Tik po daugybės metų, kai jau buvome suaugusios moterys, mama papasakojo, kad vyras, kuris vyniojo mus į audeklą ir sekdavo pasakas prieš miegą, buvo legendinis pasipriešinimo vadas – Juozas Lukša-Daumantas.

Eleonora tada paėmė Nijolę už rankos, pažiūrėjo į akis, ir pasakė:

– Mes su Juozu sėdėdavome šitame kambaryje, žiūrėdavome vienas kitam į akis ir iš širdies išsikalbėdavome. Pasakysiu tau, ką jis man pasakė: „Ak, Eleonora, kaip man gaila, kad turėjau palikti Paryžiuje savo žmonelę. Bet ką galėjau padaryti? Tai buvo mano tarnyba. Privalėjau tęsti tarnybą Tėvynei.“

– Jis man rašė: „Niliuk, turi žinoti, kad turi konkurentę ir toji konkurentė yra mano pirmoji meilė ir pirmoji žmona, vardu Lietuva.“ Šios konkurentės niekuomet negalėjau įveikti. Nuo pat pradžių žinojau, kad jis grįš atgal ir kovos už Lietuvos laisvę. Tai buvo jo pareiga. O aš su to sutikau. Visos aplinkybės buvo kitokios, negu paprastai vyksta gyvenime – pokaris, kančia Lietuvoje – tai pagilino mūsų emocijas, – sakė Nijolė.

Juozas Lukša su žmona Nijole Bražėnaite Vokietijoje.

Kurį laiką, susėdę aplink stalą, prisimindami Juozo Lukšo ir kitų partizanų aukas tėvynei, tylėjome. Paklausiau Eleonoros, ar dabar, žinodama, kad jos vyras bus ištremtas penkiolika metų į Sibirą, o ji pati bus šešis mėnesius kankinama, priglaustų savo namuose Juozą Lukšą ir Adolfą Ramanauską? Ar tarnautų Lietuvos rezistencijai prieš Sovietų Sąjungą?

Nė akimirkos nesuabejojusi Eleonora linktelėjo ir tvirtai atsakė:

– Taip, be jokios abejonės, aš tarnaučiau Lietuvai, jos laisvei. Juozas sakydavo, kad Lietuva vėl bus laisva. Jis sakydavo, kad rusai ilgai neišsilaikys.

– Aš visada tikėjau ir niekada nepraradau vilties, kad Lietuva bus laisva, – atitarė Nijolė.

Paprašėme, kad Eleonora parodytų bunkerį, todėl mus išsivedė į lauką, į kitą namo pusę.

– Dabar viskas kitaip, – paaiškino Vanda. – Kai viskas baigėsi, vėl bunkerį pavertėme rūsiu.

Eleonora atidarė duris į bunkerį. Jos buvo įstatytos jau tuomet, kai Vincas Labanauskas grįžęs iš Sibiro tvarkėsi ūkyje. Siauri mediniai laiptai vedė į tamsą ankštą erdvę. Lentynoje, kur kadaise stovėjo Vanago rašomoji mašinėlė, vyrų ginklai, granatos, amunicija ir dar bomba, dabar stovėjo stiklainiai su kompotu ir agurkais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

– Čia jie visi trys turėjo gyventi, – pasakojo Eleonora, – Juozas, Vanagas ir jo žmona Birutė. Jie čia per laiką, kai pas mus slėpėsi, praleido daugybę valandų. Būdavo ir šalta, ir drėgna, bet jie ištvėrė.

Nijolė ištiesė Eleonorai savo ranką, jai padėkojo. Jos stovėjo, apsikabinusios, stebeilydamos į tamsią erdvę, kur Nijolės mylimasis, palikęs ją Paryžiuje, praleido savo paskutines dienas prieš mirtį. Dvi stiprios moterys tiek mylėjo Lietuvą, kad buvo pasiruošusios aukoti viską… Abi, įkvėptos Lietuvos rezistencijos vado Juozo Lukšo ryžto, drąsos ir pasiaukojimo apginti tai, kas šventa – mūsų ir jūsų laisvę…