Sunku skaityti? Padidink tekstą, spausdamas ant aA raidžių straipsnio pradžioje. Perskaitei lengviau? Nepamiršk -> Paremti
Neįskaitai? Spausk teksto didinimo mygtuką. Paremk. Ačiū!

2023 03 19

Laura Sintija Černiauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kelionė per pavasario pradžią

Algimanto Lūžos nuotrauka

Vaikystės kvapų atmintis pati stipriausia; it lizdas, suręstas giliai po sąmone, aklinoj tamsoj, bet tik pajudink, ir ji žaibiškai užtvindo jusles: lietaus godžiai atsigėrusi žemė, ką tik buvus sausa, pakvimpa stipriai kaip muskusas ir bloškia mane kažin kur giliai atgal į vaiko vasarą, po absoliučios laimės ir laisvės sparnu, kuris ir vėl manyje suplevena nuo šito kvapo. Įvairūs žemės, žolės, medienos, akmenų, miško paklotės kvapai – sausi, beatvėstantys saulėje, drėgni ir vėsūs, ankstaus ryto rasos sudrėkinti – vis tik žemės kvapai dominuoja, jaudina, graudina ir glosto, neša mane – kažkodėl visada atgal, ne į priekį, į vaikystės ištakas, iš kurios tarsi kyla visų laimių šaknis, dygsta tas suplevenantis sparnas.

Ar vaikystėje tikrai buvau laiminga?.. Atmintis išskalauja prieštaringus dalykus. Pats vaiko būvis, labai mažo vaiko, yra tarsi glūdėjimas laimės ankšty: gimdami atsinešame laisvės, romaus prigimtinio būvimo užtaisą, tik pasaulis jį pamažu išvagia. Dažnai per pačią artimiausią aplinką, kuri, nors visada linki mums gero, nejučia, pati to nenorėdama, pati seniai būdama apvogta, padeda vaikui „adaptuotis“. Branda – tai ne tik išaugimas iš egocentrinių būsenų, per patirtis pamažu suvokiant ir pripažįstant, kad tu nesi pats svarbiausias, kad kiti – tokie pat svarbūs, o tie, kuriuos pamilsti, net svarbesni už tave patį; branda kartu ir neišvengiamas tyrumo praradimas, prigimtinio vaikiško tyrumo. Ar įmanoma būti brandžiam ir tyram? Tikiu, kad taip. Tik brandaus asmens tyrumas yra jau ne gaunamas dovanai, o įgyjamas; tai savistabos ir nuolatinių dvasinių pastangų pasekmė.

O dabar, ar esu laiminga dabar?.. Man regis, tai svarbus klausimas. Kaip dažnai pati sau jį užduodu?.. Atrodo, kiekvienas trokšta būti laimingas, tik suaugusio žmogaus laimė, kaip ir tyrumas, jau nebėra savaime suprantama prigimties dovana – jos turi siekti, susikurti. Man laimė yra tiesiogiai susijusi su kasdienybės prasmingumu, su žinojimu, kad tai, ką veikiu, net jeigu tai paprasti buitiniai patarnavimai šeimai nuo ryto iki vakaro – kad jie turi prasmę, kad tai – mano vieta, kad darau visa tai laisvai, dalydamasi savo būtimi su tais, kuriuos gavau kaip savo artimuosius. Prasmės suvokimas atneša romią buvimo savo vietoje pilnatvę, kurios pamušalas: ramybė, džiaugsmas ir dėkingumas Tam, kuris visa sukūrė. Man regis, kad laimė – toji brandi laimė – yra būtinas žmogaus gyvenimo komponentas, ir mes turime nuolat melsti Viešpatį, kad mokytų mus gyventi laimėje bet kokiomis aplinkybėmis, o ypač – išbandymų laikotarpiais.

Labai gražūs yra sveikai jausmingi žmonės, kurių sutinku nedaug. Dažniau – visokias iš sužeistumo, iš kompleksų kylančias nemalonias sentimentalumo variacijas. Man regis, tikrasis jausmingumas nėra sentimentalus. Sentimentalumas ir atsiranda iš nemokėjimo būti natūraliai jausmingu, kai dominuoja savimeilė, o ne jausmas. Jausmas yra per žmogų pasireiškiantis tas kažkas daugiau už jį patį. Tai švari versmė be egoizmo. Todėl jausti reiškia būti pagal Viešpaties valią; o jausmų pasaulis yra begalinis, neišsemiamas, galutinai neišreiškiamas, tai toks nuostabus vidinio gyvenimo slėpinys.

Bet laimė juk nebūtinai prasideda nuo jausmo, greičiau – nuo apsisprendimo gyventi laimingai, o tai reiškia – visų pirma prasmingai. Pasitenkinimas, gal net džiaugsmas, ateina jau kaip patvirtinimas, kad tikrai taip gyvenu, kad šiandien nenukrypau į šalį. O rytoj – viskas vėl iš naujo… Pasirinkimas, pastangos ir malda. Laimė kaip jausmas kartais vėluoja, būna dienų, kai visai neateina, arba pasivaidena pro sunkius nuovargio šydus… Bet krisdama veidu į pagalvę žinau, kad šios dienos neiššvaisčiau, nugyvenau ją prasmingai, net jeigu visą dieną tik „šokau prie puodų“ (Yra toks Larso fon Triero miuziklas su Bjork: „Šokėja tamsoje“.), iki negalėjimo ruošiau su vaiku pamokas, o po to ilgai ilgai vaikštinėjom prie upės.

Nenoriu atiduoti savo mažų brangių jėgų bet kam. Pasaulis nuolat mus gundo išsišvaistyti, išsisemti dėl smulkmenų, dėl nereikšmingų niekų. Kad ir tokių kaip nesibaigiantis virtualus žiurkinėjimas socialiniuose tinkluose. Noriu pavargti nuo prasmingos veiklos – tik toksai nuovargis yra iš tiesų teisingas ir atneša laimę. Man tai yra visų pirma motinystė. Ir keletas kitų mielų, paprastų užsiėmimų. Bet tai paslėpti, nevieši dalykai, kaip slapti po sniegu skaptuojami tuneliai: apie juos žinai tik tu ir keli mylimieji. Gyvi, artimi ryšiai, kuriuose sualsuoja Viešpaties dvasia ir nuo jos tikrumo užgniaužia kvapą… To nenufotografuosi ir neįdėsi į jokį feisbuką; ir net mintis tokia nekyla – tikriausius dalykus baugu rodyti, juos instinktyviai saugai; saugai, nes brangini.

Gyvendamas šioje žemėje žmogus niekada nebus visai užbaigtas (kaip neseniai priminė viena maldos bičiulė). Esame kuriami visą savo gyvenimą. Visą gyvenimą atsirandame. Gauname daug daug laiko, kad žingsnis po žingsnio maksimaliai taptume tuo, kas esame potencialiai. Iš išorės mus atakuoja visokie trikdžiai, atitraukiantys nuo šitos veiklos. Tačiau kovodami su jais, juos įveikinėdami, ar, prireikus – išmokdami kai ką priimti, prisitaikyti, nusilenkti, – mes bręstame. Taigi trikdžiai tik priverčia mus vis labiau tapti savimi. Šis atsiradimo procesas, sąmoningai atliekamas ar ne, yra pagrindinis ir pats svarbiausias žmogaus užsiėmimas. Amžinybėje mes tapsime savo pačių ikonomis, su visomis taip brangiai įsigytomis dorybėmis, už kurias dabar kasdien taip sunkiai kovojame su savo pačių savimeile, ydomis ir baimėmis. Ir tada, kai jau būsime užbaigti, niekas nebeturės galios iš mūsų šito atimti. Pagaliau būsime savimi. Amžiams.

Kartą klodama nakčiai lovą suvokiau: vieną kartą ir aš būsiu užbaigta. Užbaigta amžinybei. Pajutau taip aiškiai, lyg tai jau tuoj tuoj įvyks. Širdis ėmė plėstis ir traškėt per siūles. Jei nori, tai įvyks tiesiog dabar. Aš sugalvosiu būdą, kaip užbaigti tave per akimirką.

Kodėl taip kalbi su manim?.. Juk iš anksto žinai, ką atsakysiu… Nepasiruošusi aš. Bet staiga suvokiu savo laisvę, kiek daug man jos duodi. Nuo tos laisvės mano mažytė širdis tiesiog sprogsta – ji nespėja plėstis, ji nepratusi prie tiek erdvės, kiek Tu nori jos duoti. Žinau, kad, būdamas visagalis, niekada manęs nenuskriausi. Atsimenu vieną sunkią kovos valandą išgyventus Tavo žodžius: nieko iš tavęs neatimu. Tik tai, ką pati panorėsi man atiduoti.

Tikrai, kiek daug apsisprendimo laisvės gaunu iš Viešpaties – Jis niekad ir nieko iš manęs nėra pareikalavęs. Tik kartais priartėja ir būna šalia su tokiu švelniu lūkesčiu, kuriam neįmanoma atsispirti. Ir toje šviesoje man darosi aišku, kad Jo valia yra svarbiausia, kad, jei teisingai ją suprantu, tiesiog negaliu jos nevykdyti. Tokiu būdu Jis duoda ir pavyzdį, kaip turiu būti su savo vaikais. Neprievartauti, neversti. Pagarbiai duoti erdvės jų pačių ieškojimams, atradimams, klaidoms. Tyliai, slaptai išskaudėt jų klaidas ir jų skausmą… Išlaukti. Mylėti taip romiai, ištvermingai ir patikimai, kad jie tiesiog nepajėgtų atsakyti „ne“ dalykams, kuriuos jiems siūlau kaip reikalingus jų pačių gerovei. Bet tai nelengva, nes dažnai taip pritrūksta kantrybės ir pasitikėjimo, kad norisi viską už juos padaryti pačiai.

Važiuodami per balandžio laukus atsidarėme langus, ir labai jauno pavasario kvapas, įsisukęs į mašiną, vėl sugrąžino mane į vaikystės laimę. Tos laimės patraukta giliau į savo vidų imu nejučia melstis. Tai tokia būsena, kurioje visi judesiai atliekami lyg palaimingai miegant, bet siela kartu yra slėpiningai budri, suklususi, atvira; esi lyg auginamas perlas, užmigęs pasauliui, bet budrus tam, kas liejama į tavo vidų. Žinau, kaip sunku, kartais beveik neįmanoma pačiam išlipti iš savo savimeilės kiauto ir iš tiesų melstis. Jei ne mus mylinčių gyvųjų ir jau iš amžinybės mus užtariančių maldos, daugelis nė neįstengtume to padaryti. Žinau tuo gelmingu vidiniu žinojimu, kad man padeda mano šventi mirusieji, lydintys ir šnabždantys iš Dangaus buveinių. Tai jų maldingas rūpestis ištraukė iš chaoso, kuriame maliausi iki trisdešimties metų ir vos nepražuvau. Todėl ir pati, kai įstengiu, o kartais ir visai spontaniškai, leisdamasi į maldą kartu pasiimu visus savo žmones: draugus ir nedraugus. Visą tą sudėtingą, viduje įsišaknijusį įvairiausių santykių žemėlapį. Juk aš esu aš tik kartu su visais savo žmonėmis, pagaliau, mes esame nuolat formuojami vieni per kitus. Kai meldžiuosi, Mama Marija ima šitą formaciją į savo rankas.

Dabar važiuojame per balandžio laukus, ir viduje staiga sugrįžtu po vaikystės gluosniu; į žalią, gyvos šviesotamsos pilną paunksnę. Plonos gluosnio vytelės virpuliuoja iki pat žemės, ir viduje aplinkui kamieną susidaro žalios šviesos košiama ertmė. Tai mūsų su draugėmis žaidimų ir slaptų pasikuždėjimų vieta; mažų vaikiškų paslapčių buveinė. Čia būdavau pasislėpusi ir kiaurai laiminga; taip vaikiškai, absoliučiai, iki dugno, pati to nė nesuprasdama. Mano gluosnis, verpetuojantis vasaros saulėje – išlikęs tik vaikystės nuotraukoje ir atmintyje, seniai jau nukirstas. Bet atmintis yra gyva, labai gyva, ir kartais ji gyvena savo autonominį gyvenimą: ima ir atsiunčia linkėjimų iš praeities. Taigi aš vėl maža, ir stoviu po saulės košiamais gluosnio plaukais iki žemės; vytelės virpa nuo šilto vėjo, kamienu ropoja skruzdėlės, viskas kvepia, kvepia laime ir vasara, ir smulkūs saulės zuikučiai kutena man veidą, kad net turiu užsimerkti. Aš nieko nelaukiu, niekur neskubu; čia mano vieta. Esu tokia paslėpta, rami ir laiminga, ir man norisi, kad ši valandėlė niekada nesibaigtų – čia man atrodo, kad esu pasiruošusi Dangui, kad mirties apskritai nėra, ir manyje vėl švelniai prabyla tas mylintis balsas:

Aš čia, tavyje, ir visada čia buvau. Tai aš esu tas tylus vaikystės džiaugsmas, kuris iki šiol pamaitina tavo pavargusią širdį… Grįžk čia kuo dažniau, ir aš duosiu tau Savo gyvybės, kuri vienintelė yra tikra. Tik ji yra tavo širdies maistas. Todėl ateik kasdien, kiekvieną laisvą akimirką, įprask kuo dažniau Mane lankyti, ir Aš maitinsiu tave kaip Savo paukštelį, nes visada Esu čia, visada, visada tavęs laukiu…

Balandžio laukai – begaliniai, nuščiuvę prieš didįjį pavasario sprogimą. Sustokim šalikelėje, čia tiek erdvės!.. Toli laukuose gervės nedrąsiai tyrinėja viena kitą – atsimeni, kaip prieš beveik septyniolika metų važiavome kitu panašiu keliu, buvo ruduo, o mudu išprotėję nuo to, kad sutikome vienas kitą – tai buvo mūsų vieta – toji kiaurai gyvybės persmelkta akimirka – ir ji tebėra mumyse. Sustabdai mašiną, aš atidarau dureles ir kvėpuoju. Juntu, kaip manyje staiga susijungia visos būties gijos. Trokštu įkvėpt į save mažą visą tikrovę, visą Visatą su jos slaptomis srovėmis… Šią apšviestą akimirką matau mūsų žemę kaip milžinišką Ostiją, iškeltą Visatoje, švytinčią kitiems pasauliams ir sukurtosioms būtims. Negaliu tau to perduoti, tiesiog negaliu kalbėti. Esu viena su šiuo kiaurai persmelkiančiu vaizdiniu, tarsi priimčiau Šventąją Komuniją tiesiai čia, laukuose…

Bet dar valandėlė, ir mudu vėl važiuojam. Visos slaptos durys jau užsivėrusios, regiu ir juntu tik tai, kas matyti. Važiuokim, važiuokim į mūsų jaukius ankštus namus, užsikaiskime arbatinuką, tramdykime įsišokinėjusį vaiką – tebūnie viskas paprasta, nesklandu, tebūnie perdegusios lemputės ir amžinos triušio spiros ant kilimėlio. Labai gali būti, kad būtent tai ir yra mūsų laimė.

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:

Susiję:

Naujausi

Patinka tai, ką skaitai?

Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!

Paremsiu