2020 08 05

Austėja Agnietė Čepulienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Kelionė po vidinius kalnus

Moteris kalnuose
Unsplash.com nuotrauka

Kam yra tekę keliauti, vaikščioti ar tiesiog būti kalnuose, turbūt pritars, kad tai pojūčius ir vaizdinius kuriam laikui užvaldanti patirtis. Kai paskutinįkart lipau į kalnus (Alpėse), po to dar kelias dienas ir naktis užsimerkusi regėjau tuos giliai įsirėžusius vaizdus.

Turbūt didžiausią įspūdį paliko kalno didumas, savęs pačios kaip mažos prie kalno patyrimas, paveikiantis atpalaiduojančiai, raminamai. Juk į tokį gamtos darinį tikrai nesunku atsiremti ir taip bent trumpam įsisąmoninti, kad nebūtina visko neštis ant savo pečių, nebūtina (ir, žinoma, neįmanoma) siekti augti aukštesniam už kalnus ar mėginti įkopti į tik kalnų ožiams prieinamas vietas. Neblogas vaizdas atsiveria ir nuo žemesnių vietų, o galėti žvelgti į viršų taip pat maloni patirtis, suteikianti saugumo jausmą.

Kalnai mitologijoje ir folklore yra dažnai sutinkami simboliai. Viena vertus, kalnai gali būti dvasingumo, ryšio su dieviškumu, žmogaus potencialo dvasingumui simbolis. Pavyzdžiui, Biblijoje kalno viršūnė siejama su šventyklomis, o lietuviški piliakalniai neretai siejami ne tik su gynybiniais įtvirtinimais, bet ir su sakraliomis vietomis. Kita vertus, kalnai taip pat gali būti siejami su narcizinės asmenybės bruožams būdingu idealizavimu ir nuvertinimu. Visuomenės standartinis narcicizmo suvokimas, kurį stebiu populiariojoje literatūroje ar tinklalaidėse, dažniausiai siejamas su grandioziškumu, apibūdinančiu asmens polinkį save iškelti aukščiau kitų, taigi, pastatyti save ant kalno, galbūt netgi prilyginti save tobulybei, visagalybei, o kitus matyti apačioje kaip žemesnius.

Nors paminėti du kalnų simbolikos aspektai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visai priešingi,šiame straipsnyje pamėginsiu atskleisti, kaip vis dėlto šie žmogaus gyvenimo aspektai galėtų sietis. Prieš nerdama ir kviesdama skaitytoją nerti kartu į šių temų vandenis, apsisaugodama ir įspėdama, turiu paminėti, jog rašydama apie idealizavimo ir nuvertinimo mechanizmą neišvengiamai rizikuoju pati ką nors nuvertinti ir idealizuoti, juk kalbame apie daug stipresnius už ego mechanizmus, galinčius parodyti save visu gražumu. Jeigu skaitytojas tai pastebėtų, tepriima jis tai kaip dar vieną žmogiškumo įrodymą ir, užuot susierzinęs, galbūt pasijuokia iš tokių paradoksalių ar sinchroniškų situacijų.

Vidiniai kalnai ir dvasingumas

Įsivaizduokime žmogų, kuris reprezentuoja kiekvieno iš mūsų su dvasingumu susijusią dalį. Tikėtina, kad kartkartėmis šis žmogus atsiduria kalno viršūnėje, tam tikroje žmogaus vidinėse gelmėse esančioje šventykloje ar gamtos apsuptyje. Buvimas šiose vidinėse erdvėse (žinoma, kartais paskatinamas ir išorinių erdvių ar situacijų) yra patiriamas kaip sakralus, įkvepiantis. Kitais kartais žmogus stovi kalno apačioje ir žvelgia į viršų, prašydamas pajusti tą gyvenimo prasmingumo ar ryšio su kitais, o gal su transcendencija, jausmą. Ir net kai kalnai toli, dažniausiai tą žmogų lydi nuojauta ar ilgesys, kad gali būti pilnatvės jausmas, rami palaima, gilus pasitikėjimas atrama. Šis pavyzdys remiasi prielaidomis, jog dvasingumas yra universalus ir bendražmogiškas ir kad jis susijęs su gyvenimo įprasminimo poreikiu. Kadangi tai dvi drąsios ir kvestionuotinos prielaidos, šiek tiek praplėsiu, kodėl jos išvis keliamos šiame straipsnyje.

Dvasingumo psichologijoje tyrinėtojas profesorius R. L. Piedmontas sukūrė skalę, naudotiną dvasingumui pamatuoti moksliniuose tyrimuose. Autorius šią skalę išmėgino įvairiose skirtingose kultūrose, kalbose, skalę pildė įvairių religijų išpažinėjai bei neišpažįstantys jokios religijos. Paaiškėjo, kad skalę įmanoma validžiai taikyti musulmonų, induistų, krikščionių imtyse, taip pat Vakarų kultūroje, Rytų kultūroje, galiausiai net ir vienoje Filipinuose gyvenančioje uždaroje gentyje. Ši skalė susideda iš 24 klausimų ir matuoja tris dvasingumo dimensijas: universalumą (tikėjimą vienove bei gyvenimo prasmingumu), maldos veiksmingumą (džiaugsmo, ramybės patyrimą maldos ar meditacijos metu ar po jų), ryšio jausmą (ryšio su kitais žmonėmis ir pasauliu, taip pat asmeninės atsakomybės prieš kitus ir pasaulį jausmą). Kad skalė būtų validuojama, psichologijos moksle ji tikrinama įvairiais statistiniais metodais, ją užpildyti turi reprezentatyvi imtis, tikrinami jos ryšiai su kitais psichologiniais konstruktais, kurie teoriškai turi sietis. Autoriaus tyrimai, trunkantys jau per 20 metų, atskleidžia, kad dvasingumas bei paminėtos jo dimensijos tikriausiai yra universalus, bendražmogiškas fenomenas. Jis gali būti susietas su religijos išpažinimu, bet taip pat jis gali būti patiriamas ir neišpažįstant konkrečios religijos.

Galbūt dvasingumas yra viena iš asmenybės dimensijų, o galbūt, remiantis C. G. Jungo dvasingumo apibrėžimu, tai yra vienas iš esminių žmogaus poreikių, glaudžiai besisiejančiu su gyvenimo prasmės paieška, arba, anot K. I. Pargamento, baigtinumo ir laikinumo permąstymu, tikėjimu, kad yra kažkas daugiau nei žmogus, galbūt viltimi, jog mirtis nėra pabaiga, ryšio su Dievu ar dievybe jausmu.

Psichologijoje, žinoma, yra ir skeptiškų nuomonių šiais klausimais – juk, kaip matome iš bandymo apibrėžti ir matuoti dvasingumą, sąvokos atrodo plačios ir nekonkrečios, tarpdiscipliniškos, tyrimai visada su savais ribotumais, be to, išlieka įvairių nesutarimų dėl religijos, religingumo ir dvasingumo ryšių. Vis dėlto, dirbant psichologu ir prisiliečiant prie žmogaus itin asmeniškų patyrimų, kančios, netekčių, traumų išgyvenimų, dvasingumo klausimai retai gali būti atsiejami, jeigu norime matyti žmogų kaip visumą.

Kalnai yra dideli, žvilgsniu neaprėpiami, sunkūs pereiti, pilni iššūkių. Dėl to tai nuostabiai tinkantis dvasingumui simbolis, juk, kaip matome, net apibrėžti, kas tas dvasingumas, yra sudėtinga, o gal ir neįmanoma.

Unsplash.com nuotrauka

Vidiniai kalnaiir idealizavimas, ir nuvertinimas.

Įsivaizduokime, kad kalnas, ant kurio jau minėtas žmogus stovi, kažkaip pasisavinamas, o dvasingumo dimensija išnyksta, taigi, idealizavimas tampa žmogiškųjų savybių aklu aukštinimu, o nuvertinimas, kaip kitas idealizavimo polius, tampa žeminančiu kitų (arba savęs paties) požiūriu, blogąja prasme padedančiu apsiginti nuo pavydo ir nerimo, susijusio su tuo, kad giliai viduje trūksta savivertės, yra tuščia ertmė, kurios niekaip neįmanoma užpildyti. Nors skamba negatyviai, toks buvimas kalnuose, mano manymu, dažnas, kartais reikalingas išlikimui, be to, sutinkamas iš esmės visais lygiais, įtraukiančiais žmones.

Pavyzdžiui, lietuvių liaudies dainose dainos apie gyvenimą po vestuvių susideda iš dviejų dalių – idealizuoto gimtųjų namų vaizdo ir atitinkamai labai nuvertinamo, prastai ir nepatogiai atrodančio anytos dvaro ir gyvenimo jame. Kažko panašaus rasime liaudies pasakose ir kitoje tautosakoje, o tai galbūt byloja, jog šis būdas skirstyti pasaulį yra archetipiškas.

Idealizavimo ir nuvertinimo nuolat galime pastebėti mūsų visuomenėje, sistemose, kuriose gyvename, politikoje, mokykloje. Vieni žmonės yra kurį laiką mėgstami, jais sekama, vėliau, po kokio nors skandalo, jais nusiviliama, jie imami kritikuoti ir menkinti. Panašiai ir su politinėmis partijomis.

Galiausiai individualiu lygmeniu galime savęs pačių paklausti, ką idealizuojame, o ką nuvertiname. Kartais tai darome su šalia esančiais žmonėmis, draugais, artimaisiais, situacijomis. Bet labai dažnai tai vyksta viduje: nuvertiname save pačius, savo pasiekimus, savo jausmus nuvertiname kaip blogus, netinkamus. Kadangi šalia nuvertinimo visad kažkur rasime ir idealizavimą, tai galbūt atidžiau pasižvalgę po vidinius kalnus pamatysime, kad idealizuojame kito žmogaus pasiekimus ir gebėjimus, kiti žmonės gali atrodyti geresni, puikesni, tvirtesni nei mes patys, o kažkuri figūra – išvis tobula, ideali, siekiamybė. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad turėti siekiamybes ar autoritetus yra kažkas blogo. Tik jeigu tai vyksta nuvertinant save kartu su neįsisąmonintu idealizavimu, dažnai apakinančiu (jei žiūrime į kalno viršūnę, tai dažniausiai visgi turime prisimerkti nuo dangaus šviesumo), galbūt tai jau nebe tikrieji autoritetai, o mūsų vidinių sunkumų projekcijos, kurias vertėtų peržvelgti prieš kopiant ten aukštyn.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vidinių kalnų formavimasis

Analitinės psichologijos atstovas M. Jacoby primena, kad graikų mitologijoje Dzeuso sukurtiems kūriniams reikėjo atspindžio – tam buvo sukurtos Mūzos, kurios apdainavo jo pasaulio kūrinių grožį. Taip ir ką tik gimusiam kūdikiui reikia atspindėjimo, reikia patirti savo visagalybę, kad susiformuotų gelminis pasitikėjimas savastimi (savasties termino čia neplėtosiu, tik trumpai paminėsiu, kad savastis, pagal C. G. Jungą, yra archetipas, glaudžiai susijęs su individuacija, autentiškumu, krikščionybėje savastį tikriausiai būtų galima sieti su Šventąja Dvasia, kuri yra kiekviename žmoguje). Visagalybė trunka tam tikrą laiką iki kol intuityviai motinai tenka pradėti brėžti ribas, mokyti vaiką elgtis kaip nors kitaip, nei jis nori, kad jis galėtų integruotis į visuomenę, žinotų taisykles. Visagalybės patyrimas kūdikystėje svarbus tam, kad žmogus galėtų augti autentiškas, pasitikėdamas savo kūnu ir emocijomis, saugiai megzdamas ryšį su savo pasąmone. E. Neumannas rašo, kad galiausiai šis patyrimas visą žmogaus gyvenimą primins, kad kažkur yra atrama, pilnatvė, rojaus patyrimas. Jis to ilgėsis, bet ir nujaus, kad rojus, ryšys su transcendencija, yra įmanomas.

Prisiminkime ką tik aprašytus dvasingumo apibrėžimus. Tam, kad dvasingumo poreikis ir būdai jį tenkinti būtų konstruktyvūs ir papildantys, svarbus yra darnus šios, vadinamosios, narcizinės (ar visagalybės) stadijos išgyvenimas. Nežiūrėčiau į tai griežtai kaip į instrukcijas, kada ką daryti su kūdikiu. Labiau galbūt svarbu būtų išlaikyti bendrą nuostatą, kad žmogus, augdamas nuo pat mažens, turi autentišką savo dalį, pabandykime ją įsivaizduoti kaip vidinius kalnus, kurią suaugusiesiems svarbu pripažinti. Gal tai vėlyvesnis vaiko noras užsiimti kokiu nors hobiu. O gal tai jūsų draugas, kuris staiga nusprendė keisti profesiją, nes pajuto, kad dabartinė jo veikla neatitinka jo vidinių vertybių. O gal tai jūsų artimasis, kuris turi jam svarbų tikėjimą kažkokiu klausimu, kurį nuoširdžiai svarstė ir išjautė.

O jeigu vietoj vidinių kalnų pripažinimo žmogus patirs per ankstyvus reikalavimus, o galbūt iškart jis bus lyginamas su paūgėjusiu ir visai kitose raidos stadijose esančiu broliu ar seserimi arba nuo pat pirmų dienų jis bus auginamas tam, kad išpildytų nepasiektas tėvų svajones? Tada vietoj gelminio pasitikėjimo, sakykime, gebėjimo grožėtis vidiniais kalnais atsiras nevertingumo jausmas, liūdna tuštuma, kurią užpildyti labai sunku. Ją bandoma užpildyti pasiekimais, rezultatais, konkurencija. Kadangi niekas iš tikrųjų nepadės, idealizavimas ir nuvertinimas veiks intensyviai ir neįsisąmonintai (vidiniai kalnai atrodys kaip alpinisto iššūkis ar dar blogiau, kaip Sizifo akmens ridenimas į kalno viršūnę). Gali būti, kad žmogus nuvertins save, matys save kaip nevertą gyventi, neprasmingą, negražų, negerą, nesėkmingą, kažką kitą galbūt idealizuos. Arba atvirkščiai, žmogus save aukštins, bet tam, kad išlaikytų savęs idealizavimą, turės stipriai menkinti kitus. Nuo to kentės artimi santykiai, nes tie patys mechanizmai veiks ir juose. O po visu tuo triukšmu glūdės tuštumos jausmas – skaudus, nemalonus, lyg supratimas, kad neegzistuoji, nesi, nematai, negirdi pats savęs, todėl nesi pajėgus girdėti ir matyti kitus. Kadangi kažkada pritrūko, leisiu sau teigti, labai esmingos, dvasingumo dimensijos atspindėjimo, kiekviena diena tampa paieška, kaip užpildyti tą trūkumą.

Kadangi viskas niekada nėra juoda arba balta, gali būti, kad dauguma mūsų visuomenėje, kuri vienaip ar kitaip orientuota į pasiekimus ir rezultatus (ir tai nėra vienareikšmiškai blogai), gyvenančių žmonių, turi bent dalelę tos aprašytos tuštumos, kuri kartkartėmis gali pasijusti gana stipriai, o kartais gali atrodyti, kad jos visai nėra. Todėl kartkartėmis kažkur gali pasireikšti ir idealizavimas bei nuvertinimas. Pavyzdžiui, kritikuojame kolegą, kaip nesugebantį gerai dirbti. Arba manome, kad ideali yra ta moteris, kuri pasiekia daug ir karjeros, ir šeimos srityje, o jeigu pačiai taip nepavyksta, jaučiatės nevykėliškai ir liūdnai. Arba siekiate tobulumo visose gyvenimo srityse, nes idealizuojate kažką, kas galbūt net nėra realistiška, o susidūrę su nesėkme, pajuntate milžinišką liūdesį ir neviltį.

Kalnai
Unsplash.com nuotrauka

Kaip keliauti po vidinius kalnus

Jeigu vėl grįšime prie trumpai paminėtų liaudies dainų motyvo, kuriame idealizuojami tėvų namai ir nuvertinami anytos namai, galime pastebėti, kad visa tai išsakoma vienoje toje pačioje dainoje, dainuojama ta pačia melodija ir ritmu, kurie sujungia tas dvi dalis. Manau, kad idealizavimą ir nuvertinimą sujungti ir prigulti vėsiame kalnų skleidžiamame šešėlyje galėtų padėti tam tikra psichologinė melodija ir ritmas, kuriuo „dainuojame“ savo gyvenimą. Pateiksiu kelias idėjas, kas gyvenime galėtų būti ta melodija ir ritmas.

– Kasdienybėje padėti gali paprasčiausia savistaba. Kai tik suprantate, kad kažką nuvertinate, paieškokite, ką idealizuojate. Ir atvirkščiai – jei kažką idealizuojate, galima stengtis išlikti kritiškiems ir paieškoti, ką kartu nuvertinate ir kaip. Tai pastebėti gali būti nelengva, todėl savistaba ir savirefleksija vertinga užsiimti kasdien. Klauskite savęs, kas šiandien įvyko, ką darėte, ką galvojote, kaip jautėtės.

– Galite skirti laiko pasvarstyti, kiek nuo idealizavimo ir nuvertinimo galbūt nukenčia jūsų santykiai. Galbūt kiti žmonės lieka įskaudinti, kai lyginate juos su kitais, jūsų manymu, geresniais? O galbūt įskaudinate patys save nusivertindami ir neišlaikydami sveiko atlaidumo pačiam sau?

– Jeigu kartais pajaučiate vidinę tuštumą ar nepakankamumo jausmą, galite pagalvoti, jog tas pats kalnas, į kurį nesėkmingai ir per vargus kopiate, turi ir kitą prasmę. Juk jis gali simbolizuoti ir žmogaus potencialą artėti prie šventumo, dvasingumo poreikį ir prigimtinį ryšį su tuo, kas šventa, su prasme ir viltimi. Gal tai gali būti kita perspektyva žvelgiant į save patį. Užuot elgęsi su savimi kaip su mašina, turinčia įveikti tūkstančius kilometrų aukštyn, galbūt galite pamatyti save kaip turintį ir visai kitokios kokybės poreikių. Ir net jei vaikystėje kažkas jų nepatenkino, suaugus jau turite išteklių šiek tiek pasikeisti, kažkiek papildyti save patį ar susirasti žmonių, kurie galėtų jums padėti.

– Vienam kartais sunku spręsti savo problemas. Įveikti vidinę tuštumą ir pataisyti nepavykusius santykius padėti gali psichoterapija (nes tai yra būtent gydymas santykiu), patenkinti dvasingumo poreikius ir atsakyti į klausimus – dvasininkai. Artimas ir šiltas ryšys su draugu, artimuoju ar mylimuoju gali būti itin svarbus pildant vidines tuštumas, todėl ir čia verta paatvirauti. Svarbu ir per daug neidealizuoti – pagalbos gali tekti paieškoti, kas nors gali nepadėti, kažkas padėti, patikti ir nepatikti.

– Šalia skaitymo ir domėjimosi aprašytomis temomis, galima pasinaudoti ir iracionaliu, vaizdiniu metodu: užsimerkite ir įsivaizduokite kalnus. Koks vaizdinys ar kokia asociacija jums ateis mąstant apie kalnus? Nupieškite tai, ką pamatėte. Patyrinėkite savo piešinį. Kokias spalvas panaudojote, ką nupiešėte, kas gyvena jūsų kalnuose? Kokių jausmų jums kelia jūsų piešinys? Visi šie klausimai galbūt susisies su jūsų žiniomis, o galbūt kurį laiką atsakymai nepaaiškės ir teks dar paklaidžioti vidinių kalnų erdvėse.

Teksto autorė Austėja Agnietė Čepulienė yra psichologė, cepuliene.lt 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.