Tapsmo tėvais kelionė: nevaisingumo problema

Skausmas leidžia pagyti

Gelminė man leido prisiliesti prie to, ką reiškia treji su puse metų pažeisto santykio su savimi, dvejonių dėl savo moteriškumo bei neapleidžiančio menkavertiškumo jausmo. Gilus, tačiau kitam iš šalies nejuntamas ir nesuvokiamas dar negimusio kūdikio netekties skausmas buvo Gelminės vaikelio laukimo dalis. Šios, viena po kitos patirtos, netektys vis labiau drebino saugumo jausmą bei nejučia ją išmokė būti pasirengusiai netekti. Panašu, kad šis jausmas niekur nepradingo netgi tapus mama: „Vaistus [skirtus atlikti pagalbinio apvaisinimo procedūrai] piniginėje nešiojausi tol, kol mažyliui turbūt buvo 9 mėnesiai, kol, atrodo, visiškai įsisąmoninau, kad tai yra mano vaikas, kad visa kelionė yra baigta ir man jų nebereikės.“

Gelminės istorija rodo, kaip svarbu sau leisti išjausti netekties skausmą. Neišgyventas sielvartas gali giliai įsišaknyti ir pasiglemžti gyvumą. Kiekviena netektis, kurios neleidžiame sau išjausti, palieka tam tikrą įspaudą širdyje, kuris laikui bėgant tampa visa apsunkinančia patirtimi. Skausmas leidžia pagyti, iš naujo atrasti save, rasti naujos energijos gyventi – sugrįžti į normalų gyvenimą.

Žvelgti vienam į kitą, ne tik viena kryptimi

Martynas, dalindamasis savo asmenine patirtimi, man parodė, ką reiškia žodžiais nenusakomas rūpestis dėl mylimo, dvasiškai sužeisto žmogaus. Jis atskleidė, kad sunkumai, su kuriais susiduria norintieji susilaukti vaikelio, yra skausmingi ne tik moteriai, bet ir vyrui. Nebeleidžiama sau atsitraukti nuo „sekso pagal grafiką“, nebeleidžiama sau nė akimirkos pamiršti tikslo – susilaukti kūdikio. Kito mano pašnekovo Jokūbo žodžius priėmiau kaip sau pačiai labai svarbią pamoką: „Mes, nesusėdę išgerti arbatos, nesikalbėję, džiaugiamės vaiku kartu, bet tas žiūrėjimas vien tik į vieną pusę, bet ne vienam į kitą, labai pasijautė.“

Nevaisingumo kelionėje labai norisi vyrus paskatinti leisti sau jausti visus kylančius jausmus, taip pat leisti sau būti pažeidžiamiems. Kalbėkitės su partnere apie nevaisingumo gydymą, išgirskite vienas kitą, prireikus tiesiog leiskite sau laikinai nuo šio darbo atsitraukti. Labai svarbu santykiuose išlaikyti intymumą – žvelgti vienam į kitą, ne tik viena kryptimi. Jūs esate vienas kitam didžiausia atrama, ir nė vienas iš jūsų neturi pamiršti pasirūpinti ir pačiu savimi.

„Jeigu neduodi man vaikų, duok kelią, kuriuo galėčiau eiti“

Kelionės atstumas į susitikimą su Sniege buvo bene ilgiausias iš visų susitikimų, kuriuos teko patirti šia tema. Regis, mano kelionė tam tikra prasme atsispindėjo jos ilgą ir vingiuotą kelią iki susitaikymo, kad visgi mama ji gali nebetapti. Tiek paieškų… Aiškios nevaisingumo priežasties paieška, kuri leistų bent pajusti, kad keliaujama reikiama kryptimi. Praradus tikėjimą medikų pagalba, prasidėjo Sniegės paieškos už tradicinės medicinos ribų. Ilga, skaudi kelionė vingiuotais takais, „derantis“ su likimu, neleidžiant sau priimti savęs.

Galiausiai, kuomet prisijaukini gyvenimo, kuriame vaikų gali ir nebūti, viziją, gali rinktis, kaip kitaip įprasminti savo gyvenimą. Sniegė šią akimirką apibūdino labai ryškiai: „Galvoju: Dieve, jeigu neduodi man vaikų, duok man kelią, kuriuo galėčiau eiti. Kam aš galiu pasitarnauti šioje visuomenėje, nebūtinai kaip motina, bet galbūt man visai kitas kelias skirtas.“ Iš tiesų, be galo svarbu atrasti kitų prasmę teikiančių dalykų gyvenime. Kartais negalime nulemti kai kurių pasaulio, kuriame gyvename, aplinkybių, tačiau galime pasirinkti, kaip gyvename pasaulyje, susidurdami su tam tikrais jo ribotumais.

Stebuklui atkeliavus, turėti jėgos ilgai lauktam gyvenimui

Nors Elzė mama jau yra ketverius metus, mūsų susitikimo metu prisiminimai apie bandymą pastoti buvo dar itin ryškūs. Beklausant jos jautrių išgyvenimų, apėmė šiurpas. Pamenu, kai paklausiau, kaip atrodė pirmasis judviejų su dukra susitikimas, laikiau užgniaužusi kvapą, kad menkiausias mano atodūsis nesutrukdytų to išgyvenimo trapumo: „Ji man žiūrėjo tiesiai į akis. Mes žiūrime viena į kitą… Miriau ir atgimiau – ji gimė, ir aš gimiau.“ Regis, susitikus su taip ilgai lauktu kūdikiu kažkas viduje negrįžtamai kinta, leidžia pagyti, leidžia galiausiai pasijusti visaverčiu žmogumi.

Kita mano pašnekovė Gluosnė man atskleidė, kad nevaisingumo patirtis net ir su sėkminga pabaiga gali palikti gilų pėdsaką. Netgi gimus kūdikiui moteris nesijautė gera mama, vis dar nepasitikėjo savimi, nelaikė savęs vertinga. Tarsi turėjo įsipareigojimą kažkam įrodyti, kad visgi gali išnešioti kūdikį, jį pagimdyti ir užauginti, kartu pamiršdama, kad pasaulyje ji egzistuoja kaip moteris, kaip žmona, kaip tiesiog Gluosnė: „Liko vienas mano vaidmuo – mama, pamiršau, kad esu aš, kad yra vyras. […] Norėjau būti ne 100 procentų, o 200 procentų gera mama.“ Atrodo, kad viduje dar skauda, nuo kažko dar yra nepagyta. Gal tai neišgyventas nevaisingumo praradimo jausmas? Svarbu visus nevaisingumo sukeltus praradimus išgyventi tam, kad stebuklui nutikus galėtum turėti jėgos naujam gyvenimo etapui.

Tikiu, kad šios istorijos gali būti didžiulė dovana, palaikymas ir bendrystė su tais, kurie laukia savo galimybės užauginti žmogų. Leiskite sau išgyventi nevaisingumo praradimų sukeltą dvasinį skausmą, kad būtų galima pagyti ir atrasti jėgos gyvenimui. Nebijokite leisti sau ieškoti gyvenimo prasmės, kuri nebūtų susijusi tik su stipriai norimu kūdikiu. Būti kažkieno gyvenimo prasme yra labai didelė atsakomybė dar net negimusiam mažyliui, o jums vis dar jo laukiant, tai gali tapti didžiulės tuštumos savo gyvenime jausmu.

Nepamirškite, kad judu su partneriu esate didžiausia atrama vienas kitam ir kiekvieno jausmai nevaisingumo kelionėje yra svarbūs. Galiausiai visi šie dalykai yra labai reikalingi norint džiaugtis ilgai lauktu tapimu tėvais, nebelieka to vis dar giliai viduje girgždančio smėlio iš skaudžios nevaisingumo patirties.

Teksto autorė Aušra Sirevičiūtė – psichologijos mokslo krypties doktorantė Mykolo Romerio universitete, privačiai praktikuojanti psichologė, Mobiliosios krizių įveikimo komandos narė bei Krizės įveikimo centro Vilniuje savanorė.