Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kelionės bendrakeleiviai: Sinodiniame kelyje su benamystę patiriančiais

Kauno „Carito“ dienos centras „Ateik“. Žurnalo „Artuma“ nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2022 m. kovo (3) mėn. nr.

Į bendros patirties ir apmąstymų Sinodinį kelią įsitraukia vis daugiau bendrakeleivių. Visai neseniai prisidėjo ir Kauno „Carito“ benamystę patiriančių žmonių dienos centro „Ateik“ lankytojai.

„Žmonės pas mus ateina įvairiais keliais, o dabar kartu bandome eiti ne tik kaip šio centro lankytojai, bet ir kaip kelionės bendrakeleiviai, tik iš lėto, pamažu, vedami Dievo. Apie Sinodą kalba Bažnyčia, mes, vyskupo globoje esantis dienos centras, taip pat norime kalbėtis šia tema, nes ji svarbi Bažnyčios atsinaujinimui. Bažnyčia sako, jog vargšai yra jos širdyje, o tą nusistatymą mes galime įgyvendinti klausdami jų nuomonės. Nes būtent tikrąja šio žodžio prasme vargšai, renkasi pas mus“, – sakė Ernesta Prapuolenė, centro Ateik vadovė, socialinė darbuotoja.

Išprovokuoja pamąstymus

Benamystę patiriančių žmonių dienos centro Ateik socialinio darbuotojo padėjėjas, užimtumo specialistas Antanas Staponkus, atsakingas už dvasingumo puoselėjimą, dalyvavo Sinodinio kelio moderatorių mokymuose, o vėliau centre ir pasiūlė visiems susitikti.

Taip vieną vasario penktadienį centre įvyko pirmasis Sinodinio kelio susitikimas ir planuojami dar septyni. Pirmam susitikimui buvo pasirinkta „Kelionės bendrakeleivių“ tema, o kad būtų lengviau ir paprasčiau kalbėtis, darbuotojai temos klausimus šiek tiek pritaikė savo lankytojams.

„Pirmajame susitikime dalyvavo 25 žmonės. Viskas pavyko neblogai. Galbūt siekiant gilesnių pamąstymų, reikia žmones išskirstyti į nedideles grupeles, kuriose jie galėtų išsakyti mintis, nes besikalbant jos vystosi, gilėja, jų daugėja. Žmonėms kartais trūksta susikoncentravimo, dažnai vienas klausimas išprovokuoja visai kitas mintis, bet tai ir yra parodymas, kur skauda, kurios mintys jiems nuolat sukasi galvoje“, – kalbėjo Ernesta.

Kauno „Carito“ dienos centras „Ateik“. Žurnalo „Artuma“ nuotrauka

Kristus – pirmoj vietoj

Kokiomis mintimis dalijosi šio centro lankytojai? Ką jie kalbėjo ir kas jiems rūpi?

Bažnyčią dienos centro lankytojai apibūdino kaip „šeimą“, „užuovėją, saugumo jausmą“, „suteikiančią viltį ir ramybę“, „tikinčių namus, atvirus visiems“, „vietą atsiverti, pakalbėti su Dievu“, „vietą pasimelsti“, „jei ne Bažnyčia-Caritas, nežinia, kiek gyvenimas būtų nusiritęs žemyn“…

O apie santykį su Kristumi kai kurie tik klausėsi, kiti aktyviai kalbėjo: „Kristus – kelias, tiesa ir gyvenimas“; „Kristus davė, dovanojo gyvenimą“; „Kristus mano kasdienybė ir gyvenimo dalis“; „Kristus – pirmoj vietoj, stabilumas“; „Kristus – išgelbėtojas ir gydytojas“; „Kristus duoda gyvenimą, Bažnyčia – vietą su Juo susitikti“.

Pasak Antano Staponkaus, lankytojai turi įvairių nuomonių dėl to, kas yra Bažnyčios centre. Vieni mano, kad „vyskupai, kunigai“, antri – tie, „kurie eina į bažnyčią“, treti galvoja, jog tie, kurie „atgailauja“. Taip pat kai kurie svarstė, ar jie gali būti bažnyčioje, kai nėra tikintys, ar Bažnyčia tokius priima.

Kalbėdami apie Bažnyčios nuošalėje, pakraštyje esančiuosius, dienos centro lankytojai juos įvardija kaip „neatgailaujančius nusikaltėlius“ ir „netikinčius, nusivylusius“. Dienos centro lankytoja Rita teigė, kad nuošalyje yra tie, kurie dar neatradę Bažnyčios, arba tie, kurie neina į bažnyčią.

Susitikimo atgarsiai

Susitikime buvo ir tokių lankytojų, kurie tik klausėsi, tačiau jam pasibaigus asmeniškai darbuotojams įvardijo, kad buvo įdomi patirtis, ir svarstė, kad gal išdrįs kitą kartą ir visiems garsiai pasakys, kokių minčių kyla. O jų kyla visiems.

Praėjus porai dienų po pirmojo susitikimo, centro lankytojų kalbose vis dar buvo girdimi atgarsiai apie penktadienio užsiėmimą: „Savo mintimis gera pasidalyti, kitur gatvėje niekas neklausia, niekam neįdomi tavo nuomonė, niekam nepasakysi, ką galvoji. O čia gali kalbėti, išklauso tave, tai geras jausmas“; „tai – puiki galimybė susirinkti ir kalbėtis, atsivėrimas tokioms dvasinėms temoms“; „reikia tokių pokalbių“.

„Carito“ nuotrauka

Kamuojami savų bėdų

Kauno Carito benamystę ir kitų sunkumų patiriančių žmonių dienos centras Ateik yra atviras visų darbo dienų popietėmis ir šeštadienių pusdieniais.

„Mūsų lankytojai – benamystę patiriantys arba patyrę anksčiau, arba galimai greitu metu tai patirsiantieji. Čia lankosi žmonės, gyvenantys žemiau skurdo ribos. Daugiausia pas mus yra priklausomybių kamuojamų, kuriems dėl įvairių priežasčių nepavyko integruotis į visuomenę. Kiti turi psichologinių ir / ar psichinių priežasčių, tretiems trūksta socialinių įgūdžių, kurie nesusiformavo per gyvenimą“, – sakė Ernesta.

Kiekvienas vertas pagarbos

Šaltuoju metų laiku kasdien šiame centre vidutiniškai apsilanko nuo 25 iki 50 asmenų. Kai atšyla orai, čia užsuka mažiau lankytojų – nuo 15 iki 25.

Šio dienos centro Ateik darbuotojų komanda – Ernesta Prapuolenė, Antanas Staponkus ir Algirdas Oradauskas. Kiekvienas turi savo vaidmenį, bet svarbiausia – tokį patį žvilgsnį į kitą žmogų.

„Svarbiausia mums pagarbus, prieinamas ir kartu profesionalus bendravimas su lankytojais. Kiekvienas yra vertas pagarbos, ir nesvarbu, koks jo socialinis statusas, nes vertė yra buvimas žmogumi, kurį sukūrė Dievas“, – įsitikinusi Ernesta.

Rasti bendrą kalbą

Dažniausiai centro lankytojai ne vienerius metus išgyvena socialinę atskirtį ir yra pripratę prie gatvės gyvenimo bei kalbos manierų.

„Mes matome, kad daug kur šie žmonės nesusišneka su kitais, nesupranta vieni kitų ir dažnai negauna pagalbos, nes paprasčiausiai nėra suprasti. Prieinamas bendravimas – kai vieni kitus supranta, kalba ta pačia kalba. Todėl mes naudojame humorą, betarpiškumą, empatiją, išklausymą, kai to paties dalyko klausiame daugybę kartų; paprastumas ir begalė kantrybės bendraujant su mūsų lankytojais, kurie labai sunkiai supranta socialines normas, taisykles.

Mūsų tonas turi būti profesionalus – pamokantis, bet ne pamokslaujantis, nuoširdus ir atviras, bet išlaikantis tam tikrą atstumą. Dėl išvardytų priežasčių mes dažnai tampame tarpininkais ir „advokatais“ tarp įvairių institucijų ir lankytojų, taip pat dažnai ir tarp jų pačių“, – kalbėjo Ernesta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Į centrą žmones atveda įvairūs keliai. Dažnai dėl priklausomybių jie būna atstumti šeimos, giminės, artimųjų, draugų, įvairių organizacijų. Tie, kurie ieško bendravimo su kitais, nepakelia vienišumo naštos, randa kelią į Ateik. O čia – priimanti bendruomenė, buvimas saugioje, šiltoje aplinkoje bent dalį dienos, užuovėja nuo vienišumo, bendrystė ir bendravimas.