2020 07 22

Agnė Grinevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Keliose šalyse kultūros atašė dirbusi R. Valiukonytė: „Kultūra yra vienas veiksmingiausių būdų kurti teigiamą Lietuvos įvaizdį“

Miesto fone.
Kultūros atašė Rita Valiukonytė. Dovilės Šermokas nuotrauka

RITA VALIUKONYTĖ kultūros atašė dirba jau 12 metų, per kuriuos šias pareigas ėjo Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, o šiuo metu baigia kadenciją Vokietijoje.

Per šiuos metus minėtose šalyse R. Valiukonytės pastangomis buvo įgyvendinta daugybė svarbių, Lietuvos kultūrą užsienyje pristatančių projektų, surengti Lietuvos kultūros sezonai.

Iš Lekėčių miestelio (šių metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės) Šakių rajone kilusi R. Valiukonytė Vytauto Didžiojo universitete baigė vokiečių kalbos ir literatūros studijas, filosofijos magistrantūrą – Bergeno universitete. Toliau mergina žinias gilino studijuodama Europos mokslų magistrantūroje Berlyno laisvajame universitete. Baigdama šias studijas pateikė paraišką Roberto Bošo fondo programai „Kultūros vadybininkai iš Rytų ir Vidurio Europos“, kurią laimėjusi metus dirbo Literatūros namuose Hamburge. Atsitiktinai sužinojusi apie galimybę tapti kultūros atašė, nusprendė leistis į šį nuotykį, kuris pavirto į daugiau kaip dešimtmetį trukusį Lietuvos kultūros pristatymą užsienyje.

Labiausiai džiuginantys projektai

R. Valiukonytė pasakoja, kad per šiuos metus įgytą patirtį apima ne tik įgyvendinti projektai, bet ir žmonės, įvykiai, įspūdžiai, pokalbiai ir akimirkos. Pašnekovė su malonumu prisimena Lietuvos kultūros sezoną Zalcburge, skirtą 40 metų kultūriniams Lietuvos ir Zalcburgo ryšiams paminėti.

„Įdomios veiklos netrūko ir Jungtinėje Karalystėje, ypač Lietuvai pirmininkaujant Europos Tarybai 2013-aisiais. Tais pačiais metais Škotijoje buvo surengtas Lietuvos fotografijos sezonas, Londone pristatyta Lietuvos dizaino paroda. Bet ne tik didieji sezonai suteikia daug džiugesio. Dar ir dabar menu Almanto Samalavičiaus sudarytos lietuvių literatūros antologijos „The Dedalus Book of Lithuanian Literature“ pristatymą Europos namuose Londone, kur ištraukas iš Juozo Apučio novelės „Riksmas mėnesienoje“ ir Vinco Krėvės apsakymo „Silkės“ skaitė nuostabi lietuvių kilmės aktorė Živilė Šlekytė-Roche. Tai buvo vienas įspūdingiausių skaitymų, kai, rodos, viską mačiau it filme. Vėliau panaši patirtis aplankė Berlyne, aktoriui Hansui Löwui skaitant ištraukas iš Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ ir jam muzikaliai akomponavus Indrei Jurgelevičiūtei bei Bertui Coolsui. Tai akimirkos, kurios išlieka ilgam“, – įspūdžiais dalijasi R. Valiukonytė.

Pasak jos, nuo idėjos iki projekto įgyvendinimo praeina nemažai laiko, ypač tose šalyse, kuriose stipri išankstinio planavimo tradicija. Kultūros atašė kadencija trunka trejus arba ketverius metus, todėl kartais, kaip tikina R. Valiukonytė, nepavyksta sulaukti, kada išdygs pačių pasėti daigai. Tačiau ją džiugina ir vėlyvas derlius, pavyzdžiui, 2016 metais surengta Žilvino Kempino personalinė parodė IKON galerijoje Birmingeme ir Deimanto Narkevičiaus solo paroda „Dubliuota jaunystė“ bei 3D filmo premjera BALTIC šiuolaikinio meno centre Geitšede.

Sėdi ant laiptų.
Kultūros atašė Rita Valiukonytė. Dovilės Šermokas nuotrauka

Didžiausias dėmesys literatūrai – Vokietijoje

„Ruošdamasi Baltijos šalių pristatymui Londono knygų mugėje 2018 metais, intensyviai dirbau su literatūros leidėjais. Tai buvo ne tokia matoma, bet labai vertinga patirtis. Kai pradėjau kultūros atašė veiklą Vokietijoje, 2017 metų kovą Lietuvai buvo skiriamas pagrindinis dėmesys Leipcigo knygų mugėje. Tai laikau itin sėkmingu Vokietijos žiniasklaidos dėmesio sulaukusiu projektu. Šioje mugėje pristatytos net 26 į vokiečių kalbą išverstos knygos. Didžiausią darbą nuveikė Lietuvos kultūros instituto komanda, su kuria buvo vienas malonumas dirbti. Džiugina, kad leidybiniai projektai tęsiami: pernai išleista Irenos Veisaitės ir Aurimo Švedo knyga „Ein Jahrhundertlebenin Litauen“, Rimanto Kmitos romanas „Die Chroniken des Südviertels“, o šį rugpjūtį pasirodys antroji į vokiečių kalbą išversta Antano Škėmos knyga „Apokalyptische Variationen“, – vardija kultūros atašė Vokietijoje. Ji priduria, kad per pastaruosius penkerius metus veikiausiai jokioje šalyje nėra išversta tiek šiuolaikinių lietuvių autorių kūrinių kiek Vokietijoje.

„Claudijos Sinnig, Marko Rodunerio, Cornelijaus Hellio ir kitų vertėjų dėka vokiškai skaitome Antaną Škėmą, Undinę Radzevičiūtę, Rimantą Kmitą, Ievą Simonaitytę, Sigitą Parulskį, Tomą Venclovą, Eugenijų Ališanką, Lauryną Katkų, Giedrą Radvilavičiūtę ir kitus autorius. Tarkime, Jungtinėje Karalystėje pristatyti lietuvių literatūrą yra daug sudėtingiau, čia išleidžiama gana mažai verstinės literatūros. Kai 2014 metais Nobelio premiją laimėjo Patrickas Modiano, į anglų kalbą tebuvo išverstos vos kelios knygos. Ir teatro durys šioje šalyje atsidarydavo gana sunkiai. Susidarė įspūdis, kad atviriausios mūsų menininkams Jungtinėje Karalystėje sritys – šiuolaikinis menas ir muzika“, – palygina R. Valiukonytė.

Ji samprotauja, kad kultūriškai ir istoriškai Lietuvai artimiausia Vokietija, ypač šiaurinė jos dalis. Pietų Vokietija didesnį dėmesį skiria kaimyninėms Šveicarijai, Austrijai, Italijai, Prancūzijai. Austrijoje, kuri istoriškai glaudžiau susijusi su Vidurio Europa ir Balkanų regionu, apie Lietuvą žinoma mažiau.

Claudijos Sinnig, Marko Rodunerio, Cornelijaus Hellio ir kitų vertėjų dėka vokiškai skaitome Antaną Škėmą, Undinę Radzevičiūtę, Rimantą Kmitą, Ievą Simonaitytę, Sigitą Parulskį, Tomą Venclovą, Eugenijų Ališanką, Lauryną Katkų, Giedrą Radvilavičiūtę ir kitus autorius.

Kultūra kuria teigiamą Lietuvos įvaizdį

R. Valiukonytės teigimu, kiekviena šalis turi savo specifiką, o kiekviena institucija – savo vadovą su savais prioritetais. Nesudėtinga sudominti partnerius garsiais menininkais, tačiau kur kas sudėtingiau pristatyti toje šalyje dar nežinomus kūrėjus. Tad daug kas priklauso nuo aplinkybių, nuotaikos, momento, turinio, aktualumo…

„Buvo visko: ir sėkmės atvejų, ir tokių, kai tau leidžiama suprasti, kad nei pro duris, nei pro langus ir net pro kaminą į tą instituciją patekti nepavyks“, – sako kultūros atašė.

Pasak jos, Lietuvos kūrėjų pripažinimas svetur yra vienas veiksmingiausių šalies garsinimo įrankių. Anot pašnekovės, tokie kūrėjai kaip dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, operos solistė Asmik Grigorian, akordeonininkas Martynas Levickis, Venecijos šiuolaikinio meno bienalės pagrindinio prizo – „Auksinio liūto“ – laureatės Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė ir Vaiva Grainytė yra nepamainomi Lietuvos kultūros garsintojai. Apie juos pastaraisiais metais itin dažnai rašė ir Vokietijos žiniasklaida.

R. Valiukonytė įsitikinusi, kad kultūra yra vienas veiksmingiausių būdų kurti teigiamą Lietuvos įvaizdį svetur. Kultūros atašė veikla yra atsakinga, bet kartu teikia didžiulį džiaugsmą, nors ir netrūksta iššūkių. Be to, reikia galvoti, kaip išsiskirti iš kitų.

„Nuolat ieškome galimų jungčių tarp reziduojamos šalies ir Lietuvos menininkų bei kultūros profesionalų, organizuojame kuratorių, festivalių vadovų vizitus į Lietuvą. Esame it agentai, ieškantys tinkamų kontekstų Lietuvos kultūrai pristatyti“, – teigia pašnekovė.

Ji pritaria minčiai, kad kultūros atašė – tai žmogus, grojantis skirtingais instrumentais skirtingose terpėse, tačiau pripažįsta, kad tų instrumentų daug, ir nelengva vienodai gerai groti kiekvienu jų: „Dėl laiko trūkumo sunku įsigilinti į kai kurias temas, nors to labai norėtųsi. Kultūros atašė turėtų būti itin komunikabilus, empatiškas, energingas, diplomatiškas, besidomintis žmonėmis ir aplinka, turintis puikių vadybinių sugebėjimų ir, žinoma, mylėti savo darbą.“

Prie žydinčio krūmo.
Kultūros atašė Rita Valiukonytė. Dovilės Šermokas nuotrauka

R. Valiukonytės kadencija Vokietijoje jau finišo tiesiojoje, tad norisi pasiteirauti, kaip pati pašnekovė apibendrintų šį laikotarpį ir jo rezultatus.

„Besibaigiant kadencijai buvau besidžiaugianti tokiais dideliais kultūriniais įvykiais kaip Lietuvos teatro pristatymas Heidelbergo teatro festivalyje „Heidelberger Stückemarkt“, Lietuvos bei kitų Šiaurės šalių pristatymu festivalyje „Kultursommer Nordlichter“, bet, kaip žinome, pasaulis buvo suparalyžiuotas COVID-19 pandemijos, ir abu festivaliai perkelti į 2021-uosius. Vis dar viliuosi, kad Lietuvos taikomojo meno pristatymas GRASSI mugėje Leipcige įvyks, kaip ir planuota, šių metų spalio 23–25 dienomis. Mugėje Lietuvai atstovaus Dizaino forumas, galerija „Vartai“ ir žiuri išrinkti menininkai Eglė Čejauskaitė, Rokas Dovydėnas, Rūta Indriūnaitė, Antanas Gerlikas, Ieva Grigienė, Inga Likšaitė, Aušrinė Augustinaitė. Taip pat džiaugiuosi, kad pavyko inicijuoti Lietuvos kultūros sezoną Bavarijoje, kuris turėtų įvykti kitais metais. Programa jau parengta, bet planus vis dar kausto nežinia dėl esamos situacijos. Kartu su Lietuvos kultūros institutu ruošiamės alternatyviai programai“, – atsako R. Valiukonytė.

Ji, beje, yra viena projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių. Kauną antrąją gimtine laikanti pašnekovė džiaugiasi galėdama jam atstovauti per kultūrą. Šioje srityje norėjusi dirbti R. Valiukonytė tikisi, kad tiek kultūrinės institucijos, tiek kūrėjai išliks budrūs ir išnaudos visą kūrybinį potencialą propaguodami toleranciją ir gindami žmogaus teises. Ši kryptis artima ir jai pačiai. Tačiau, kaip prisipažįsta, dabar norėtųsi šiek tiek sustoti, įkvėpti, įsiklausyti į save ir tuomet susirasti prasmingą veiklą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.