Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Keto dieta ir sinodinis bažnyčios kelias

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Šįryt panašiai atsiraitojau rankoves. Tik prie kompiuterio, ne prie bulvių puodo. Bulvės išaukštintos ir menuose, ir filosofijoje. Aišku, literatūroje. „Pamanyk, mano parapijiečiai vienmarškiniai nusikasė bulbes!“ – vis krykštavo ir krykštavo tėvas Stanislovas, atvykus mums pasveikinti jo su jubiliejumi.

Rugsėjis tada buvo šiltas ir gražus tarytum gegužė. Dabar tas žymus vienuolis tapęs kandidatu į palaimintuosius. Dar kitą kartą, per kažkokias dvasines pratybas, jis mokė klierikus, kaip teisingai, su gabaliuku sviesto, išsivirti bulvių. Žodžiu, sena pranciškoniška meilė bulvėms. Gal dėl jų pilkumo, paprastumo? Ar kad išreiškia solidarumą varguomenei? Žinoma, ir maistas, išgyvenimo sąlyga kaip ir duona.

Nuotraukoje tarpukario Kretinga. Kažin kur vienuolyno pakiemiuose. Lyg ir matyta ta akmeninė siena. Nors su pranciškonišku abitu tik vienas iš scenos dalyvių, greičiausiai kiti du irgi vienuoliai. Ne kunigai, tėvai, o vadinamieji broliukai, žemiausia kategorija. Vienuolynų juodadarbiai. Sakytum, kumečiai. Arba dėdės ir dėdienės. Vienuolynai kitados laikydavo stambius ūkius. Kasdien reikėjo darbo rankų. Sodininkai, daržininkai, gyvulių prižiūrėtojai, kalviai, dailidės, durininkai, elektrikai, virėjai ir siuvėjai. Anuomet ne kiekvienam stojančiam į vienuolyną leido siekti mokslų ir kunigo karjeros. Ne visi ir patys to norėjo. Kiti, jaunučiai ar jau pagyvenę, ėjo ten, kad nuolankiai tarnautų Dievui. Gal ir dėl pastogės, duonos kąsnio, ramybės ir stabilumo. Negrėsė jiems ir karinė tarnyba. 

Nežinau, kiek tokių broliukų buvo Kretingoje iki karo, vienuolyno klestėjimo metais. Į bažnytinius žinynus jų vardai nepatekdavo. Kai vienuolyną uždarė, juos paleido į visas keturias puses. Kas norėjo, galėjo atsisakyti įžadų ir kurti šeimą. Bet dalis laikėsi ir liko prie bažnyčios. Esu kelis dar sutikęs tarybinės eros saulėlydyje. Buvo garsus brolis, niekada nenusivilkęs vienuoliško abito, kad ir kaip valdžia spaudė ir gąsdino. Kitas, batsiuvys, net sulaukė pranciškonų sugrįžimo į Kretingą. Mano gero draugo tėvas buvo jėzuitų ordino broliukas. Užaugino tris sūnus. Keli buvę vienuoliai važinėjo po Tarybų Lietuvą ir skaitė ateistines paskaitas, leido propagandines knygeles. Kai kas iš jų paskui vėl atsivertė.

Iš pasakojimų apie tarpukario Kretingą įsiminė tai, kaip suklaupusiems priešais stebuklingą šv. Antano paveikslą jauniems vienuoliukams į jų abito gaubtuvus, vadinamąsias kapucijas, merginos primėto meilės laiškelių. Kas žino, gal taip užsimezgė kokia nuostabi istorija. Visais laikais, žiūrėk, ima ir neatlaiko vienuoliška širdelė, pasiduoda pasaulio vilionėms. Bet nebūtinai tik Amūro strėlės. Čia pat po ranka turiu 1923 metų popierių, perspėjimą Seinų vyskupijos klebonams, kad iš Kretingos vienuolyno pabėgęs toks ir toks jaunikaitis „apsitaisęs vienuolio rūbais“ renka aukas.

Šie trys vyrai, susėdę ant suoliuko, atrodo ramūs ir laimingi, vargu ar jiems gresia kokios meilės audros ir noras bėgti. Vienuoliška idilė. Brolybė. Kasdienybės šventumas. Rutinos grožis. Matyt, ir fotografas tai pajuto. Niekam ne paslaptis, kad vienuolynuose būna ko tik nori, kad ydų ir nuodėmių kitąsyk ten tirščiau nei pasaulyje. Gal ta darna ir jaukumas nuotraukoje todėl, kad visi trys vyrai čia laisvi, be kaukių, lyg užmiršę savo specialius vaidmenis, vienuoliško elgesio taisykles. Garsusis kretingiškių ganytojas pranciškonas Jurgis Pabrėža, kitas kandidatas į šventuosius, pypkiuodavo su vyrais savo celėje, klausėsi jų pasakojimų, patardavo, kaip apsisaugoti nuo ligų ir nelaimių, duodavo antpilėlių. Sinodinė Bažnyčia prieš du šimtus metų? 

Įsižiūrėjęs pastebi, kad paskutinysis nuotraukos personažas meiliai laiko rankose juodmargį kačiuką. Toks visai neįprastas, netikėtas vaizdas. Nelabai derėtų subrendusiam vyrui žaisti su gyvūnėliais lyg vaikui. Švelnumo ilgesys? Pranciškaus Asyžiečio „Žiedelių“ dvasia? Iki augintinių antplūdžio juk dar daug metų.

Reportažuose iš Ukrainos vis matyti, kaip sugriautų namų kiemuose žmonės iš plytų ar betono nuolaužų susikonstruoja virykles ir gaminasi maistą. Ausyse man iškilmingai suskamba Kristaus žodžiai: „Aš gyvenu, ir jūs gyvensite.“ Kažin kokia pirmykštė ir esminė nuoroda į žmogiškumą. Ir jeigu iš arčiau parodytų tuos griuvėsių katiliukus, ten, žinoma, pirmiausia išvystum bulves.

Pas mus vienuolyne katinų yra. Ir ne vienas, įvairių veislių. O dėl bulvių – nelabai. Vis lieka ir lieka nesuvalgytos. Net bulvių traškučiai šiaip sau. Mat daug kam parūpusi keto dieta. Taip pat ir skusti bulves vis dar laikoma nuobodžiu ir žeminančiu darbu. Jeigu skuti kasdien, būtinai ateina mintis, ar nesi sukurtas kilnesniam užsiėmimui, pavyzdžiui, Evangelijos skelbimui ar meilei. Sykį buvau gavęs tokį keblų kunigišką klausimą. Bet atsakymo nežinojau.

Nors dabar ir dėl tos nuotraukos, ir dėl visų kitų vaizdų bei prisiminimų neapleidžia mintis, jog mūsų Bažnyčios ateitis, ir ypač jos sinodinis kelias, bus išvien su bulvių katiliukais ir bulvių valgytojais. Net ne simboliškai, o kažin kaip fiziškai, iš tikrųjų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.