Keturi „Kino pavasario“ filmai apie Ukrainą

Trumpa keturių apie Ukrainą pasakojančių filmų apžvalga. Du iš jų vaidybiniai, du – dokumentiniai. Trys iš jų – apie karą, o viename karas vos paminimas. Visus juos galite pamatyti „Kino pavasario“ namų kino platformoje iki balandžio 3 dienos.

„Neįgarsintos mintys“, rež. Antonio Lukičius, 2019 m.

Su subtiliu stiliaus pojūčiu sukalta komedija apie motinos ir sūnaus santykius. Taip pat – daugiasluoksnė istorija, pilna užuominų, kviečiančių žiūrovą būti detektyvu jas atpainiojant.

Tai pirmasis jauno Ukrainos režisieriaus Antonio Lukičiaus pilnametražis filmas. Jis buvo gavęs prestižinį Ukrainos apdovanojimą – „Aukso suktuką“. O tai didžiulis laimėjimas tuo metu dar trisdešimties nesulaukusiam režisieriui.

„Neįgarsintos mintys“ – istorija apie sūnaus ir mamos santykius. Nors savo išeities tašku šiek tiek ir primena pažįstamą holivudinį šeimos santykių filmo žanrą, jos plėtojimas ir atomazga visai neatrodo nuspėjami ar nuvalkioti.

Vadimas yra ištįsęs, aspiracijų būti stiliaga turintis dvidešimt penkerių kreatyvininkas, uždarbiaujantis iš garsų įrašinėjimo. Jis pasamdomas įrašinėti gyvūnų balsus senamadiškam kompiuteriniam žaidimui apie Nojaus arką. Ypač pageidaujamas vieno reto, nykstančio paukščio, gyvenančio Užkarpatės pelkėse, kreksėjimo įrašas – už jį Vadimui žadama galimybė išvažiuoti dirbti į Kanadą. Paskui aplinkybės susiklosto taip, kad tenka prašyti mamos pagalbos, ir juodu į kelionę leidžiasi kartu.

Ir humoras, ir intriga filme kuriama iš skirtingų motinos ir sūnaus požiūrių tiek į svarbiausius gyvenimo dalykus, tiek į smulkmenas. Personažai – ryškūs, Rytų Europoje atpažįstami tipažai, galbūt labiau būdingi Ukrainai, bet atpažįstami ir lietuviams. Žaismingi montažo sprendimai, daugybė ryškių XX a. paskutinį dešimtmetį (laukinius devyniasdešimtuosius!) primenančių daiktų, mados, ypač elektroninės muzikos, kuria pagavią, gyvybingą atmosferą.

Filmą galima žiūrėti norint kartu su šeima smagiai, kokybiškai pailsėti po darbo dienos. Po tokio šviesaus, gyvybingo filmo buvo sunku ir pagalvoti, kad tai – apie tą pačią šalį, kurioje dabar vyksta siaubinga tragedija.

Kol kas tai mano asmeninis šiųmečio „Kino pavasario“ favoritas.

„Atlantida“, rež. Valentynas Vasijanovičius, 2019 m.

Šiek tiek šaudymo, daug supuvusių lavonų ir viena ištęsta sekso scena, kurią galima prasukti nieko neprarandant. „Atlantida“ yra Valentyno Vasijanovičiaus kūrinys – jis buvo šio filmo scenarijaus autorius, režisierius, operatorius, prodiuseris ir pats jį taisė bei redagavo. Filmas laimėjo Venecijos kino festivalio „Horizontų“ prizą ir sulaukė didžiulio dėmesio Vakaruose.

Tai asketiškomis spalvomis ir ilgomis, statiškomis scenomis papasakota postapokaliptiška istorija apie Rytų Ukrainą 2025-aisiais. Donbase nebėra Rusijos karių, bet karo pasekmės skaudžiai jaučiamos – ypač dėl to, kad per karą buvo užterštas vanduo, todėl visas regionas praktiškai tampa netinkamas gyventi. Pagrindinis veikėjas, buvęs karys Sergejus, kenčia nuo potrauminio streso sindromo, praranda darbą fabrike ir pradeda savanoriauti organizacijoje, ieškančioje kare žuvusiųjų palaikų.

Filmo siužetas gana paprastas. Įtampą veikiau palaiko atmosfera – ūkanotas dangus, apgriuvusių industrinių rajonų vaizdai, tai, kaip ekrane perteikiamos spalvos, ir, rodos, sąmoningos nuorodos į Andrejaus Tarkovskio „Stalkerį“. Kadangi režisierius nusprendė vaidmenis atiduoti ne profesionaliems aktoriams, bet žmonėms, tikrai susidūrusiems su karu, veikėjai atrodo stulbinamai įtikinantys, nors dialogai vietomis tik beveik natūralūs.

Iš tiesų filme pasirinktas įdomus priėjimo prie tikrovės būdas – tai ir žvilgsnis į niūrią ateitį, ir bandymas iš jos pozicijų kasinėti dabartį. Pats režisierius Cineuropa.org duotame interviu teigė, kad jam labai svarbu buvo parodyti ekologinį nuo 2014-ųjų Donbase besitęsusios Rusijos karinės agresijos poveikį. Anot jo, dėl taršos ten sparčiai mažėja geriamojo vandens šaltinių ir ateityje jų gali visai nebelikti. Tuomet regionas taps „sūria pelke“ kaip filme.

Daugelis Vakarų kino kritikų savo tekstuose teigia, kad filmas yra optimistiškas ar bent jau „keistai optimistiškas“. Aš nesu tikras. Galbūt tai priklauso nuo žiūrovo. Apie tai interviu paklaustas filmo režisierius atsakė: „Ukrainoje privalai būti optimistas.“

„Tolumoje lojantys šunys“, rež. Simonas Lerengas Wilmontas, 2017 m.

Labai šviesi, labai paveiki ir labai gyvai karo realybę atskleidžianti dokumentika. Filmo kūrėjai filmavo kasdienybę Olego, dešimtmečio berniuko iš Hnutovo kaimo, prie pat Donbaso fronto linijos. Olego mama – mirusi, jis gyvena kartu su močiute ir tai atvykstančiu, tai išvykstančiu pusbroliu.

Pasakojimas sukasi apie santykius su pusbroliu ir močiute, kasdienes vaikiškas pareigas ir ypač žaidimus. Filme rodomų žmonių gyvenimus dramatiškai veikia šalia nuolat vykstantis karas. Tolumoje nuolat lyg perkūnija griaudi sprogimai. Daugybė žmonių išvažiuoja, kai kurie – žūva. Net ir vaikiški žaidimai, rodos, kone vien apie karą. Žmonės atrodo ir sužeisti, ir be galo stiprūs.

Sunku ir įsivaizduoti, koks turėtų būti gyvenimas prie pat karo zonos. Filme jis atrodo nepaprastai žmogiškas. Sunkumai yra ne tik sunkumai, bet ir galimybė vieno kitam parodyti šilumą bei rūpestį. Kartu karas kasdien slegia ir spaudžia, visa yra jo paveikta – žmonės nuolat klausosi, į kurią pusę šaudo artilerija. Prie mūsų? Ne, kažkur toliau. Viskas gerai.

Atrodo neįtikėtina, kad filmo kūrėjų komandai pavyko iš taip arti filmuoti kasdienį žmonių gyvenimą ir kad filme rodomi žmonės taip juos prisileido. Rodos, ypač iš vaikų tikėtumeisi, kad prieš kamerą jiems bus sunku būti savimi – jie kuklinsis arba atvirkščiai, džiaugdamiesi nepažįstamųjų dėmesiu pavers filmavimą dar vienu žaidimu. Bet filmo kūrėjams kaži kaip pavyko parodyti gyvenimą, lyg kameros šalia nė nebūtų.

Filmas – dramatiškas, bet nėra slegiantis. Galite žiūrėti, net jei jaučiate, kad karo temos pastaruoju metu atsivalgėte.

„Mariupolis“, rež. Mantas Kvedaravičius, 2016 m.

Režisieriaus Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis“ yra dokumentinis filmas apie ypatingą kasdienybę ypatingoje vietoje – mieste, keistai pakibusiame tarp taikos ir karo. Ten keistai pinasi iš praeities paveldėtos kultūrinės tapatybės: žmonės ruošiasi gegužės 9-osios šventei ir ginčijasi dėl jos, šalia sovietiškumo gyvuoja Rytų krikščionybė ir papildomas prieskonis į katilą – Ukrainos graikų bendruomenės gyvenimas. Sakytum, graikai, bet susovietinti.

Atrodo taip: ansamblio „Lietuva“ tipo tautinių baletinių graikiškų šokių kolektyvas repetuoja lyg ir mokykloje, lyg ir kultūrkėje, kurios grindyse – atpažįstama patriušusi sovietinė ornamentika, o ant sienų – antikinį graikiškumą vaizduojančios freskos (irgi labai sovietinio braižo, lyg sustabdyti tarybinių filmukų kadrai).

Pradžioje filmas atrodo visiškai be siužeto, sulipdytas iš atskirų, tarpusavy mažai ką bendra turinčių epizodų, kuriuose lyg ir nieko ypatinga nevyksta – tramvajų vairuotojai pradeda darbą, rūke paskendusioje Azovo jūroje žvejoja tėvas ir dukra, muzikantai repetuoja. Po truputį rodosi vis daugiau šalimais vykstančio karo veiksmų, kol galų gale paaiškėja, kad ir pagrindiniai veikėjai, ir kulminacija (o jei kulminacija, vadinasi, ir siužetas) vis dėlto buvo. Lyg įdėmiai įsižiūrėjus į keletą dėlionės detalių, jų pradėtų daugėti, kol paaiškėtų, kad visos jos susideda į vientisą paveikslą. Ir net jei detalių trūksta, kūrybingas žmogaus protas tuščius lopus greitai užpildo.

Žiūrėdamas filmą vis susimąstydavau, kad tai – dingęs pasaulis, kad žiūriu į labai netolimą praeitį, iš kurios liko tik griuvėsiai. Niekšai karo nusikaltėliai nušlavė Mariupolį nuo žemės paviršiaus, jis jau niekada nebebus toks, koks buvęs.

Nekasdieniškos kasdienybės įspūdį stiprina kinematografiniai režisieriaus ir jo komandos sprendimai. Filme daug stambaus plano – arti pritraukto vaizdo, kai kamera lėta juda nuo vienos detalės prie kitos. Ant lentynos sudėti batai, ilgai rodomos veidų raukšlės ir aprangos detalės, per baltą Veneros skulptūrą ropoja vieniša skruzdėlė. Man toks nabokoviškai smulkmeniškas žvilgsnis teikė didžiulį malonumą.