2021 06 15

Vilniaus piligrimų centras

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Ketveri karo metai Vilniuje. Kun. A. Lipniūno istorija

Kun. Alfonsas Lipniūnas 1934 m. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo kunigo Jono Paliūko asmeninio fotografijų archyvo nuotrauka

Birželio 22-ąją minėsime Antrojo pasaulinio karo pradžios Lietuvoje aštuoniasdešimtmetį. 1941-ųjų birželį nacistinės Vokietijos daliniai užpuolė Sovietų Sąjungą, kurios neteisėtai inkorporuota dalimi tuo metu buvo Lietuva.

Atviri karo veiksmai sutrukdė sovietams vykdyti dar birželį pradėtus Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Nors sąrašai jau buvo sudaryti, trėmimai sustabdyti. Tarp ketintų ištremti gyventojų buvo įrašyta ir kun. Alfonso Lipniūno pavardė. Visgi jo likimas buvo prislėgtas už tremtį ne ką šviesesnių anglies klodų, kurie lėmė šio kunigo asmenybės išsikristalizavimą, Dievo šviesos ir taurumo išsaugojimą net ir sudėtingomis koncentracijos stovyklos sąlygomis.

Birželio 14-ąją Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vyko iškilmingas Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno beatifikacijos proceso etapo vyskupijoje uždarymas. Jau greit nepaprasta šio kunigo istorija pasieks Šventąjį Sostą, o bylos medžiaga bus perduota Šventųjų skelbimo kongregacijai.

Pasimelsti už kun. Alfonsą galima prie Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros. Kun. A. Lipniūnas buvo kilęs iš šios vyskupijos, joje kurį laiką kunigavo, tačiau tik grįžęs po sociologijos studijų užsienyje, Prancūzijoje, jis buvo išsiųstas į Vilnių. Jame praleidęs vos ketverius gyvenimo metus, kun. Alfonsas subrendo kaip dvasininkas, jaunimo sielovadininkas, pamokslininkas, o labiausiai – kaip asmuo, Kristaus tiesą mylėjęs labiau už laisvę.

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vyko iškilmingas Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno beatifikacijos proceso etapo vyskupijoje uždarymas. Emilijos Karčevskos nuotrauka

Darbo paskyrimas nelietuviškame Vilniuje

1939 m. spalio sutartimi po dvidešimties metų lenkmečio Vilniaus krašto dalis kartu su istorine sostine Stalino sprendimu buvo perduoti Lietuvai. Istorijos vadovėliuose neretai minimas posakis „Vilnius mūsų, o mes rusų“ taikliai perteikia to meto politinę tikrovę. Mainais į grąžintą sostinę sovietai pamažu galėjo vis labiau skverbtis į valstybines įstaigas, institucijas, galiausiai ėmė ardyti paties valstybingumo ir nepriklausomybės pamatus.

Visgi, Lietuvai grąžinus Vilniaus kraštą, buvo nutarta į Vilnių pamažu atkelti ir svarbiausias valstybines institucijas – tarp jų ir Valstybinį pedagoginį institutą. Jame nuo 1939 m. pavasario, grįžęs po doktorantūros studijų Lilyje bei Paryžiuje, sociologiją ir katechetiką dėstė kun. A. Lipniūnas.

Mokytojų rengimas vos kelis dešimtmečius valstybingumo atkūrimą puoselėjusiai Lietuvai buvo svarbus tikslas. Dvejų studijų metų programa leido paruošti būsimą pradinių klasių mokytojų kartą. Nuo lapkričio Vilniuje iš Panevėžio perkeltas Pedagoginis institutas veikė buvusio Bazilijonų vienuolyno patalpose (dabartinis šios vietos adresas – Aušros vartų g. 7A). Būtent šio instituto perkėlimas lėmė ir iki tol Vilniaus nepažinojusio kunigo Alfonso persikėlimą.

Yra žinoma, kad tuometinis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas turėjo abejonių dėl šio kunigo paskyrimo į Vilnių. Ganytojas rengėsi Panevėžyje įkurti Mažąją kunigų seminariją, o kun. Alfonsą paskirti jos rektoriumi. Visgi Pedagoginio instituto perkėlimą į sostinę pats kun. Alfonsas suprato kaip galimybę, kuri leistų jam atskleisti visą savo potencialą. Galbūt jį traukė naujas miesto gyvenimas, kiek aktyvesnis nei Panevėžyje, kita vartus – ne toks skubus kaip Europos didmiesčiuose, kuriuose jam buvo tekę gyventi. Vis dėlto, matyt, kad kun. Alfonsą akino ne tiek pats miestas, kiek veiklų ir sričių, kuriomis jis domėjosi, gausa. Netrukus kun. Alfonsas visą pluoštą tokių veiklų ėmė remti, vykdyti ir net pats inicijuoti.

Kun. Alfonsas Lipniūnas su broliais. Lipniunas.com nuotrauka

Kun. Alfonso butas – tuometinė studentų „Špunka“[1]

Kun. Alfonsui atvykus į Vilnių, jo pažinčių ratas buvo nedidelis. Lietuvių bendruomenė ar inteligentų saujelė Vilniuje buvo negausi. Tačiau pamažu, pradėjęs darbuotis Pedagoginiame institute, ėmęs burti ateitininkų kuopeles, moksleivius bei tarnauti Aušros Vartuose, kunigas tapo lietuvių, gyvenusių Vilniuje, siela, dvasios stiprintojas ir didysis subūrėjas.

Atsikraustęs į Vilnių kun. Alfonsas ėmė nuomotis nedidelį dviejų kambarių butą Aušros vartų g. 27, netoli Pedagoginio instituto, kuriame dėstytojavo. Vienas kambarys buvo salonas, svečių priėmimo vieta, o antrasis – mažesnis miegamasis. Vienus baldus bute jau rado, kitus pamažu susirinko. Aušros Vartų klebonas Pranas Bieliauskas paprašė, kad Vilniaus kurija leistų kun. Alfonsui klausytis išpažinčių, lietuvių kalba aukoti vakarines pamaldas. Tad Aušros Vartai bei jų apylinkės vienaip ar kitaip tapo nuolatine kun. Alfonso su(si)tikimų vieta.

Jo bute, kuriame dabar įrengtos Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos patalpos, organizuota pirmoji vargšų globa Vilniuje. Kun. Alfonso iniciatyva 1941 m. vasarį, netrukus po to, kai vokiečiai perėmė Vilnių, minėtame bute įkurtas Laisvės fondas. Karo metu, po tremčių, keičiantis okupacijoms, gyventojų aprūpinimas maistu Vilniuje buvo sudėtingas: tie, kas kaime neturėjo giminių ar pažįstamų, negaudavo maisto siuntinių, skurdo ir sunkiai prasimaitino. Tokiu būdu Vilniaus lietuviams per šį fondą gaunama parama, dažnai pristatoma studentų ateitininkų, buvo reikalinga.

Aušros Vartai Vilniuje. Evgenios Levin nuotrauka

Būtent į kun. A. Lipniūno butą Aušros vartų g. žmonės atnešdavo nemažą auką, valdžios įstaigos siųsdavo savo tarnautojus aplankyti kunigą ir perduoti paramos, maisto rinkliavos bei produktų, kurių paskirstymu rūpinosi studentai. Paramos teikimas organizuotas ir planuotas šiame bute. Nors Laisvės fondo tikslas buvo mažinti visuomenės skurdą, tačiau neturtingiems studentams, ligoniams, našlėms, likusių tremtinių ir karo nualintųjų šeimoms buvo svarbi ne vien šio fondo materialinė, bet ir moralinė parama. Kun. Alfonso iniciatyva per Laisvės fondo veiklą buvo ugdyta ir puoselėta, darbu įkūnyta krikščioniška meilė.

Apie kun. Alfonso pagalbą bei šalpą prisimena atsiminimų knygą apie jį išleidusi Stasė Vanagaitė-Petersonienė:

 „Buvo 1942 metų pavasaris. Nueinu išklausyti šv. Mišių į Aušros Vartų koplyčią. Tuoj po Mišių skubantį laiptais žemyn nutvėriau už skverno kun. Lipniūną ir paprašiau, kad jis atlaikytų šv. Mišias. Norėjau, atmenu, įsprausti delnan ir piniginę auką.

– Ne, ne, – iškėlė abi rankas aukštyn, – būk protinga, juk žinai, kad ar aš imsiu, ar neimsiu, Mišių auka ta pati. Vietoj manęs atiduok kokiam neturtingam mokinukui. Beje, štai raktas, užeik į mano butą, jei turi valandėlę laiko, aš tuoj grįšiu.

Jis nudardėjo laiptais žemyn, o aš pamažėle nuėjau į jo butą, kuris buvo netoli Aušros Vartų. Tai buvo du kambariai: vienas miegamasis, bet visi pasieniai apstatyti knygų spintom, rašomasis stalas irgi ten pat. Antras – salonėlis, kuklus, vėl knygų spinta, didokas stalas, antros spintos viena pusė rūbams, kita maistui. Nespėjau aš pavartyti ant stalo padėtą laikraštį, jau ir jis čia.

– Tai išgersim kavos kartu, – pasakė ir tuoj pats griebė pilti iš stovinčio ant stalo kavinuko kavą, krauti man į lėkštę valgių, vis skubėdamas, ragindamas. Užkandžiaudami perbėgom vieną kitą miesto ar politinę aktualiją. Staiga jis užsiminė vieną kunigą, kurį ir aš pažinau.

– Taip šąla, taip šąla jis nuo savo pašaukimo. Atrodo, jam tiesiog nuobodu jame. Bet koks puikus žmogus! Svarbiausia – jokio viešo netakto niekur nepadarė. Gal Dievas duos, jis vėl sugrįš į save. Kažkoks vidaus karas vyksta jame. Jis pats savy netelpa. Už tokius reikia daug melstis, sese, – užbaigė šiais žodžiais pusryčius ir nuėjęs į kampą atidarė spintą. Iš ten išėmė porą sūrių, dešros, lašinių, viską greit su metė į seną portfelį. Aš nespėjau susigaudyti, ką jis čia sugalvojo, o jis jau bruka man į rankas sakydamas:

– Vakar gavau siuntinį iš Panevėžio, skani aukštaitiška dešrelė, neškis.“

1931 / 1932 m. abiturientai ateitininkai su kun. A. Lipniūnu ir kun. J. Žitkevičiumi. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo kunigo Jono Paliūko asmeninio fotografijų archyvo nuotrauka.

Nuoširdus ir paprastas kun. Alfonsas Lipniūnas traukė ne vien tuos, kuriems reikėjo pagalbos, bet ir studentus, Vilniaus jaunuomenę. Ypač jis prisidėjo prie Studentų ateitininkų veiklos Vilniuje atgaivinimo, tapo jų dvasios vadu. Laisvės fondo veikla sostinės jaunuomenei, dažniausiai ateitininkams, tapo tikra socialine mokykla. Ligonių lankymas, sužeistų karių globa, parama skurstančioms šeimoms tapo neatsiejama nuo ateitininkų veiklos. Pirmųjų kelių studentų būrelis, suburtas kun. Alfonso, išaugo į didesnę grupę, tad kunigas tiesiogiai prisidėjo prie Vilniaus krašto ateitininkų įkūrimo.

Kun. Alfonsas dažnai skaitydavo jiems paskaitas. Jis jaunimą traukė ne kaip impulsyvi ir beatodairiška, tačiau kaip patyrusi, sumani ir charizmatiška asmenybė. Burdamas studentus, dvasininkas pritaikė žinias, iniciatyvas ir idėjas, atsivežtas iš studijų laikų Prancūzijoje, Belgijoje. Jauną žmogų jis gebėjo lavinti ne vien žodžiu, bet savo drąsa, tvirtumu, stiprybe.

Nors kiekvienu metu kun. Alfonsas galėjo tikėtis nemalonumų, o prasidėjus bolševikinei, vėliau nacių okupacijai – tardymo, kalėjimo ar tremties, jis neprarasdavo vidinės pusiausvyros ir nepasiduodavo baimei. Tuo tarpu paties kun. Alfonso butas tapo nuolat gyva studentų pokalbių, susitikimų, pagalbos prašymų, šalpos organizavimo, taip pat – edukacijos, švietimo, jaunuomenės ugdymo vieta. Yra žinoma, kad uolusis kunigas neretai užleisdavo savo butą įvairiems jaunimo susitikimams įvykti, gimnazistams, studentams burtis. Čia keistasi knygomis, būdavo aptariamos pagrindinės ano meto kultūrinės ir visuomenės naujienos.

Dievo tarnas, liudijęs savo pašaukimą karo metu

Kun. Alfonsas Lipniūnas labiausiai Vilniuje tapo žinomas kaip pamokslininkas Aušros Vartuose bei Šv. Jonų bažnyčioje. Šias dvi vietas galima vadinti svarbiausiomis tikėjimo, drąsos ir tiesos liudijimo vietomis tiek sovietinės, tiek vėliau vykusios nacistinės okupacijos metais.

Stasė Vanagaitė-Petersonienė prisimena, kad 1941 m. buvo paskelbta, jog gegužines pamaldas Aušros Vartų koplyčioje kas vakarą aukos kun. Alfonsas. Jo pamokslai buvo drąsūs, paprasti, aktualūs, kalba gyva, įdomi. Kai tik jis pasirodydavo balkone, Aušros vartų gatvė nesutalpindavo žmonių. Paklausyti ateidavo net ir tie, kurie retai užeidavo į bažnyčią, nebuvo uolūs tikintieji.

Kun. Alfonsas pasižymėjo tiesiu, taikliu, konkrečiu ir tvirtu žodžiu. Savo pamoksluose jis aptardavo kasdienio gyvenimo patirtis – nesugyvenimą, ištižimą, idealizmo stoką, šeimos gyvenimo negeroves. Gana dažnai jis užsimindavo ir apie okupantų darbus ir jų savivaliavimą. Kartu su kun. Alfonsu Štuthofe kalėjęs kun. Stasys Yla prisiminė, kad, iškeldamas to meto negeroves, kun. Alfonsas nesiekė gramzdinti, niekinti žmogaus, nebaugino jo velniais, kančiomis ir pragaru, bet visada apeliuodavo į sąžinę, baigdavo viltį suteikiančia mintimi – jog galima įveikti savo nuodėmingumą, kovoti. Jis tarsi švelniai spustelėdavo petį sakydamas: „Žmogau, esi didis ir brangus, tad būk vertas šio vardo.“

Aušros Vartų Marija. Evgenios Levin nuotrauka

Gegužines pamaldas Aušros Vartuose Lipniūnas švęsdavo vakarais, po įstaigų ir dirbtuvių darbo valandų. Sakydavo pamokslus nuo koplyčios balkono. 1941 m. be gailesčio kritikavo sovietinę, o 1942 m. – jau nacistinę konstituciją. Aušros vartų gatvė iki muziejaus būdavo apstota maldininkų. Visi vyrai, net kairiųjų pažiūrų, valgę nevalgę, laikydavo būtina pareiga dalyvauti gegužinėse pamaldose. Amžininkų prisiminimuose kun. A. Lipniūnas dažnai aprašomas kaip išorinės povyzos, išdidumo stokojantis žmogus, tačiau minias traukė ir būriais prie Aušros Vartų koplyčios žmonės rinkosi dėl jo vidinės charizmos, vidinio dvasios grožio masinami.

Studijų Panevėžio gimnazijos laikų draugas kun. Alfonsas Kadžius prisimena, kad kun. Alfonsas klausa ir balsu nepasižymėjo, kalbėdavo diktorių tembru, nebuvo šokėjas, mažoko ūgio, toks sustumtinis, vaikščiodavo kilstelėtais pečiais, pakelta galva su neblėstančia ramybe veide, beveik su šypsena. Silpnybę ar nemokšiškumą jis traktuodavo su motinišku švelnumu. Taigi mažavertiškumo komplekso nukamuotam žmogui jis įkurdavo gyvybės liepsną.

Geranoriškumas, meilumas, o kartu – vidinis tvirtumas, tikrumas ir nuoširdumas telkė žmones ir kūrė jiems norą išgirsti ne gražbylystes, bet tiesos ir ryžto kupiną žodį – kaip būti, kaip gyventi, kokius sprendimus priimti asmeniniame ar karo paženklintame visuomeniniame gyvenime. Būtent Vilniaus universiteto ansamblį puošianti Šv. Jonų bažnyčia tapo vieta, kurioje skirtingų okupacijų metu vidinio moralinio kompaso neprarasti siekę žmonės turėjo galimybę ateiti jį suderinti besiklausydami VU kapeliono kun. Alfonso žodžio.

1940 m. birželį, prasidėjus sovietinei okupacijai, kun. Alfonsui netekus pareigų Pedagoginiame institute, Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys pasiūlė kun. Alfonsui tapti pamokslininku Šv. Jonų bažnyčioje. Ši bažnyčia tarpukariu išsiskyrė kaip tam tikros Vilniaus inteligentijos, elito atstovų, universiteto aplinkos žmonių susibūrimo vieta. Matant sovietų propaguojamos ateistinės ideologijos pavojų, reikėjo strateginių taškų stiprinimo, vietų numatymo, kuriose net ir sudėtingomis politinėmis sąlygomis gali skambėti tvirtas ir drąsus tikėjimo tiesas perduodantis balsas.

Tarp Šv. Jonų bažnyčios skliautų galingai skambėdavo kun. Alfonso pamokslų žodžiai. Tai buvo drąsūs, ryžtingi žodžiai, kėlę viltį ir entuziazmą, skatinę dirbti ir aukotis. Nusiminimo apimtoms sieloms tai buvo tartum balzamas, tad netrukus į šią bažnyčią ėmė rinktis tūkstantinės minios žmonių, kurie tirštai užpildė bažnyčią nuo vieno galo ligi kito.

Dievo tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas. Paneveziokatedra.lt nuotrauka

Kun. Alfonso pamokslų jėga buvo didelė – jis prabildavo labai paprastu stiliumi, labai nuoširdžiai. Kai jis kalbėdavo iš sakyklos, būdavo jaučiama, kad jis tai daro iš širdies gelmių. O toji širdis daug jautė ir išgyveno.

„Klausytoją jo žodžiai traukė su tokia didele vidine jėga, kad jis negalėjo nė per žingsnį atsilikti. Jis žengė drauge su pamokslininku ir drauge žavėjosi aukštumom“, – taip savo įspūdžius užrašė prof. Julius Kakarieka. Kunigas nebuvo atitrūkęs nuo realios aplinkos, negyveno tik savo vidiniame pasaulyje; jis buvo veikiantis ir aktyvus žmogus, nuolat bendravo su tikinčiaisiais ir gerai žinojo, kuo jie gyvena. Todėl jo pamokslai siejosi su tuo, kuo gyvena žmogus, jis aptardavo to žmogaus patirties reikalus, padarydamas logiškas ir įtaigias išvadas.

Sovietų valdžia Šv. Jonų bažnyčia buvo labai susidomėjusi. NKVD kun. Alfonsą tardė du kartus, vėliau vis paleisdavo. Dvasininkas buvo žinomas ir gerbiamas, todėl jo suėmimas būtų sukėlęs nemažą Vilniaus gyventojų bruzdėjimą. 1941 m. vasarą, kai jau vyko brutalios žmonių deportacijos, kun. Lipniūnas pateko į antruosius trėmimų sąrašus, tačiau nebuvo išvežtas tik dėl to, kad prasidėjo karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Dėl šios priežasties dar beveik dvejus metus iš sakyklos jis galėjo ir toliau vadovauti pasipriešinimo kovai.

Kun. Alfonsas Lipniūnas. Prel. Povilo Šidlausko / Wikipedia.org nuotrauka

Kun. Alfonsas nepataikavo nei sovietų, nei nacistinei valdžiai. Jis kritikavo žydų pogromus, jų turto nusavinimą, vagystes ir smurtą, vykdytą antisemitiniu ar tautiniu pagrindu. Gestapas kun. Alfonsu susidomėjo jam uoliai raginant nebendradarbiauti su vokiečių valdžia, neleisti jaunuolių į SS dalinius, jokia veikla ir sprendimais neprisidėti prie nacistinio režimo įsigalėjimo.

Sąžinės kankiniu – štai kaip galėtų būti įvardijamas kun. Alfonsas. Sąžinės balsas ryškėjo ne tik jo paties asmenybės sprendimuose ir veikloje, tačiau jis dalijosi savo tikėjimo liudijimu pamokslaudamas, kalbėdamas to laikmečio žmogui, ragindamas nenusižengti dorybei, neskriausti ir nesididžiuoti kito asmens nelaime, nepamiršti ištikimybės savo sąžinės balsui, valstybei, o visų svarbiausia – Dievui.

Būtent ši uoli ir nepalaužiama dvasininko pozicija lėmė jo suėmimą ir kalinimą Štuthofo koncentracijos stovykloje. Dveji tremties metai – nuo 1943 m. kovo ligi 1945 m. pavasario – ne tik nepalaužė kun. Alfonso dvasios, bet ir leido jam tęsti Vilniuje pradėtą misiją – burti žmones, priminti jiems dorą ir tikėjimą, įnešti vilties į jų darbo, mirties, neteisybės, siaubo ir kančių paženklintą kasdienybę. Kunigas liudijo meilę, teikdamas sakramentus, klausydamas išpažinčių, lageryje paslapčia aukodamas šv. Mišias – tam, kad net ir Štuthofo kaliniai savo širdyse įkurdintų Kristų, kurio liudininku ir sekėju kun. Alfonsas buvo visą savo gyvenimą.

Vilnius – miestas, menantis kun. A. Lipniūno gyvenimą

Šiame straipsnyje tik šiek tiek pravertos kun. A. Lipniūno veiklos ir tarnystės sritys, tik šiek tiek užsiminta apie vietas, menančias jo, kaip kunigo ar jaunimo ugdytojo, tarnystę. Tačiau Vilniuje yra kur kas daugiau vietų, susijusių su dvasininko asmenybe ir veikla sovietinės ir nacistinės okupacijos metais.

Akirmirka iš ekskursijos, skirtos kun. Alfonso Lipniūno atminimui. Vilniaus piligrimų centro nuotrauka
Akirmirka iš ekskursijos, skirtos kun. Alfonso Lipniūno atminimui. Vilniaus piligrimų centro nuotrauka
Akirmirka iš ekskursijos, skirtos kun. Alfonso Lipniūno atminimui. Vilniaus piligrimų centro nuotrauka
Akirmirka iš ekskursijos, skirtos kun. Alfonso Lipniūno atminimui. Vilniaus piligrimų centro nuotrauka
Akirmirka iš ekskursijos, skirtos kun. Alfonso Lipniūno atminimui. Vilniaus piligrimų centro nuotrauka

Trumpai Vilniuje veikusi Lietuviškoji kunigų seminarija, įkurta Vilniaus arkivyskupo Mečislovo Reinio iniciatyva buvusiame bernardinių vienuolyne, Šv. Mykolo g., leido jam atskleisti dar vieną veiklos barą. Kun. Alfonsas tapo šios seminarijos dėstytoju.

Taip pat nevalia praleisti ir artimos kunigo bičiulės, bendramintės Stefanijos Ladigienės buto, pro kurio langus, išeinančius į Trakų g., galima pažvelgti užsukus į vieną iš Vilniaus A. Mickevičiaus bibliotekos skaityklų. Šiame bute S. Ladigienė, visuomenininkė, mokytoja, ateitininkė, priimdavo laisvos minties švietėjus, inteligentus, dvasininkus, kuriuos telkė pareiga padėti karo nuskriaustiems gyventojams. Bute prieglobstį rasdavo ne vien šalpos ir materialios pagalbos prašantieji, tačiau užuovėją rado ir žymi literatūrologė prof. Irena Veisaitė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Vilniaus piligrimų centras daugelį vietų, kurios susijusios su kun. Alfonso Lipniūno veikla Vilniuje, pristato ekskursijos „Ketveri karo metai Vilniuje. Vieno kunigo istorija“ metu. Birželio 18 d. 17 val. ši ekskursija prasidės prie Aušros Vartų iš Bazilijonų g. pusės. Norintieji registruotis į ekskursiją tą padaryti gali paskambinę tel. nr. +370 687 12 937 arba el. paštu piligrimai@vilnensis.lt.

Tekstą parengė Emilija Karčevska

***

[1] Vienas iš studentų mėgstamų barų Vilniuje, kuriame susitinkama pasikalbėti, padiskutuoti, aptarti naujienų, kartais, padainuoti liaudies dainų. Neretai „Špunkoje” studentai neformalioje aplinkoje susitinka su dėstytojais, lektoriais, kitais vyresniais universiteto alumnais.