Kiek Vatikanas gali nuolaidžiauti Kinijai?

Vakaruose viešoji erdvė (ypač katalikiška) buvo pasipiktinusi, nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip „Human Rights Watch“, ragino į tai atkreipti dėmesį, o, pavyzdžiui, Baltieji rūmai pareikalavo tuojau pat paleisti kardinolą. Tačiau iš Vatikano pusės jokio viešo protesto nepasigirdo. Tik sausas rašytinis pareiškimas: „Šventasis Sostas sužinojo nerimą keliančią naujieną apie kardinolo Zeno areštą ir atidžiai seka situacijos vystymąsi.“

Per visą šešis mėnesius trukusį teisminį procesą Vatikanas nepaskelbė nei jokio solidarumą išreiškiančio dokumento, nei maldos iniciatyvos. Kardinolas Pietro Parolinas, Vatikano valstybės sekretorius, tepasakė, kad toks elgesys nereiškia nutrūkusių susitarimų tarp Vatikano ir Kinijos. Svarbiausia, kad „tokios iniciatyvos kaip ši nesukomplikuotų ir taip sudėtingo ir nelengvo dialogo kelio“. Vienas posėdis po kito, teismo procesas vyksta iki šiol.

Kardinolo P. Parolino minėtas Kinijos ir Vatikano susitarimas buvo pasirašytas 2018 m. Pats dokumentas nėra prieinamas, bet viešojoje erdvėje yra pakankamai informacijos apie svarbiausias jo nuostatas. Susitarimas iš esmės leido sulieti pogrindinę katalikų bendruomenę ir „Katalikų patriotų asociaciją“ – Kinijos komunistų partijos valdomą organizaciją. Taip pat buvo nustatytos naujos vyskupų skyrimo procedūros. Dabar katalikų vyskupus Kinijoje skiria Komunistų partija, o popiežius uždeda sprendimus patvirtinantį antspaudą (tiesa, nėra iki galo aišku, ar popiežius dar vis turi šią simbolinę galią, mat 2021 m. vasarį Kinija paskelbė katalikų vyskupų skyrimo taisykles, kuriose nėra minimas joks Romos pontifiko vaidmuo).

Tokią Vatikano užsienio politiką galima vadinti Ostpolitik sugrįžimu. Anot JAV katalikų viešojo intelektualo George‘o Weigelio, Ostpolitik buvo nepasiteisinęs Jono XXIII ir Pauliais VI pontifikatų bandymas išlaikyti katalikų bendruomenes SSRS ir Varšuvos pakto valstybėse. Dėl šio tikslo buvo susilaikoma nuo viešos komunistinių tironijų kritikos ir bent iš dalies leidžiama komunistams reguliuoti vidinį Bažnyčios gyvenimą. Tačiau rezultatai nebuvo įkvepiantys – represijos nesustojo, o neretai tokia politika reiškė ir valdžiai palankių asmenų ar tiesiog KGB šnipų infiltraciją į Bažnyčios institucijas ne tik pavergtose šalyse, bet ir Romoje. Popiežius Jonas Paulius II šį eksperimentą pabaigė, o sulig naujaisiais Vatikano ir Kinijos susitarimais jis vėl sugrįžo.

Viešojoje erdvėje sunku rasti tikslios informacijos apie tai, kas dabar vyksta Kinijos bažnyčiose. Tačiau esama žinių, kad iš krikščionių buvo reikalaujama namuose vietoje Kristaus atvaizdų pakabinti prezidento Xi Jingpingo portretus. Girdėti ir apie masiškai griaunamas bažnyčias, valstybinę religinių bendruomenių skelbiamų tekstų cenzūrą ir net Mišiose Kinijos komunistų partijai giedamus himnus.

Kitas bendradarbiavimo su komunistais pavyzdys – 2018 metais Kinijos vyskupų konferencijos kartu su „Katalikų patriotų asociacija“ paskelbtas 15 puslapių dokumentas. Jame išdėstytas pagal Kinijos įstatymus privalomas planas, kaip katalikų bendruomenė Kinijoje turi prisitaikyti prie valdžios iškelto reikalavimo „kinizuoti religiją“. Dokumente pasižadama tikinčiuosius mokyti „socialistinės ideologijos su kiniškais bruožais“; skatinti katalikus laikytis „teisingo požiūrio į istoriją ir tautą“; teigiama, kad dvasininkai ir pasauliečiai „turi būti skatinami įgyvendinti centrines socializmo vertybes“.

Vatikano politika Kinijos atžvilgiu yra sulaukusi viešo nepritarimo net iš Bažnyčios hierarchų. Pagarsėjęs popiežiaus Pranciškaus kritikas kardinolas Gerhardas Mülleris rugsėjį žurnalistams sakė, kad jį nuvylė Vatikano tyla dėl neteisingo kardinolo Zeno teismo. „Niekas nekėlė tokio svarbaus mūsų brolio Zeno klausimo. Nei [kardinolų kolegijos] dekanas kardinolas [Giovanni Batista] Re, nei valstybės sekretorius kardinolas Parolinas, nei popiežius“, – sakė kardinolas.

Anot kardinolo G. Müllerio, tylos priežastys gali būti politinės: „Aš kalbu apie susitarimą dėl vyskupų skyrimų [Kinijoje], kurį Šventasis Sostas neseniai pasirašė su Xi Jinpingo vyriausybe. Man labai gaila, bet turiu pasakyti, kad šis [susitarimas] netarnauja Šventojo sosto ir Vatikano valstybės interesams bažnytinėje dimensijoje ir tiesoje“, – teigė jis.

Kitas kardinolas, australas George‘as Pellas, britų žurnalui „The Spectator“ duotame interviu teigė, kad Vatikano susitarimas su Kinija siekė iš esmės gero tikslo – suteikti daugiau erdvės Kinijos katalikams. Tačiau, anot pašnekovo, susitarimas šio tikslo nepasiekė. „Nemanau, kad mes ką nors laimėjome. Persekiojimai, atrodo, tęsiasi. Kai kur situacija net pablogėjo“, – teigė hierarchas.

Gegužę suimtas kardinolas Zenas buvo vienas iš nedaugelio Bažnyčios hierarchų, atvirai kalbėjusių apie Kinijos valdžios žiaurumą. Gimęs katalikų šeimoje Šanchajuje, jis atsidūrė Honkonge, nes turėjo bėgti nuo komunistų persekiojimo. Jis palaikė artimus ryšius su Kinijos pogrindine katalikų bendruomene (pavyzdžiui, rinkdamas lėšas jos išgyvenimui) bei demokratine Honkongo politine grupe – buvo aktyvus įvairių protestų dalyvis, matomas kaip vienas iš demokratinio judėjimo simbolių.

Kardinolas Zenas yra tiesiakalbis – jis sako, ką galvoja, rodos, pernelyg nesijaudindamas dėl pasekmių. 2014 m. jis viešai ragino popiežių Pranciškų nevažiuoti vizito į Kiniją, įspėdamas, kad „popiežiumi bus manipuliuojama“.

Vėliau, 2018 m. (kuomet buvo pasirašytas Vatikano ir Kinijos susitarimas), žurnalistams komentuodamas Vatikano ir Kinijos santykius, kardinolas Zenas pasakė, kad popiežius pernelyg viltingai žiūri į derybas su Kinija, nes „nepažįsta Kinijos komunistų partijos“.

Anot kardinolo, popiežiui reikia žmogaus, kuris apmalšintų entuziazmą dėl Kinijos. Šis žmogus galėtų būti Vatikano valstybės sekretorius kardinolas P. Parolinas, kuris Kinijos komunistų partiją tikrai pažįsta. Tačiau „atrodo, kad valstybės sekretorius vis tiek nori pasiekti sprendimą. Jis toks optimistiškas. Tai pavojinga“, – teigė kard. J. Zenas.

Na ir žinoma, kardinolas daug kartų viešai kritikavo Vatikaną dėl su Kinija susijusių sprendimų: dėl rizikos schizma verčiant Kinijos katalikus vienytis su „Katalikų patriotų asociacija“, dėl nuo Bažnyčios atskirtų Kinijos vyskupų pripažinimo, o labiausiai – dėl atsisakymo klausytis to, ką kardinolas Zenas vis bandydavo jiems perduoti.

Suimdama ir dėl absurdiškų kaltinimų po teismus tąsydama devyniasdešimtmetį kardinolą iš Honkongo, Kinija rodo, kad gali su Katalikų Bažnyčia elgtis, kaip tik jiems patinka. Nežinome, koks diplomatinis darbas vyksta už uždarų durų ir kokia situacija būtų nustojus nuolaidžiauti komunistinei tironijai. Tačiau panašu, kad dabartinė Vatikano politika Kinijos atžvilgiu nepadeda apsaugoti katalikų bendruomenės, o tik įpareigoja Vatikaną nekelti balso dėl Kinijos žiaurumo. Nutylėdamas neteisingumą, Vatikanas netenka moralinio autoriteto, kokį parodo senukas kardinolas, visą gyvenimą drąsiai priešinęsis komunizmo monstrui.