2021 04 27

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kiekviena gyvybė svarbi. Pamąstymai apie slinktį mirties kultūros link

Rasa Baškienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nacionalinio transliuotojo portale teko skaityti tekstą, kurio autorė, pasitelkusi keletą JAV atliktų tyrimų, lietuviškajai auditorijai pateikė visą paletę plačių apibendrinimų, kurių išvada paprasta: abortas ne kenksmingesnis moters sveikatai (taip pat tarpe ir psichinei) nei protinio danties rovimas. Maža to, užsiminus apie aborto naudą, pasiūlyta ir apskaičiuoti kainą, kurią sumoka vaiką pagimdžiusi ir auginanti moteris. Išeitų, kad abortas – negimusio vaisiaus nužudymas – yra nauda ir netgi, galėtume manyti, ekonominis gėris? Tuomet keista, kad valstybė remia gimstamumą, nors gal straipsnio autorei atrodo, kad Lietuvai jau būtų laikas jį stabdyti.

Lietuvoje abortai įteisinti 1955 metais. Pažįstama gydytoja, nuo 1958-ųjų daugiau nei 30 metų dariusi nėštumo nutraukimus (medikai vadindavo juos „valymais“, taip galutinai dehumanizuojant visą procesą), tvirtina, jog tam pasiryžusios moterys patiria didžiulį stresą, ir nė viena jų laisva valia nežudytų savo įsčiose augančio vaiko. Rinkdavosi abortą nebematydamos išeities, nesulaukdamos aplinkinių – dažniausiai vyrų ar partnerių – palaikymo ir paramos. O priežasčių darytis abortą kildavo įvairiausių, buvo atvejis, kai vyras išprievartavo savo buvusią žmoną, su kuria po skyrybų teko dalintis tuo pačiu butu. Sovietmetis pasižymėjo chronišku gyvenamojo ploto deficitu, kas irgi tapdavo pretekstu abortams. Jau nekalbant apie „veronikas“, kurias sovietinė moralė kaldavo prie kryžiaus ne menkiau nei tarpukario Lietuvos kaimas.

Žengdami tokiu keliu netrukus išgirsime ir siūlymų įteisinti eutanaziją, nes visuomet atsiras tyrimų ir pastebėjimų apie naudą, atsikračius visuomenei nereikalingais savimi pasirūpinti negalinčiais sunkiais ligoniais, seneliais, neįgaliaisiais.

Teisė į nėštumo nutraukimą Lietuvoje iki šiol nėra uždrausta, nors Seime netrūksta kartkartėmis kylančių iniciatyvų tą teisę riboti, deja, nepasiūlant konkrečios pagalbos į keblią situaciją pakliuvusioms moterims. Pirmieji tokios paramos daigai pasirodė tik 2013-aisiais Vilniuje, kuomet buvo įkurta viešoji įstaiga „Krizinio nėštumo centras“, pasiūliusi pagalbą – ne moralais, o konkrečiais darbais – į sunkią situaciją pakliuvusioms nėščioms ir potrauminį (poabortinį) sindromą ar pogimdyminę depresiją patiriančioms moterims. Tačiau ši, atrodytų, itin humaniška iniciatyva, kurios dėka pasaulį išvydo 360 vaikų, jau susilaukia puolimo. Centro savanoriai kaltinami emociniu spaudimu moterims, manipuliavimu. Prieš kelerius metus pasirodęs Sveikatos apsaugos ministerijos pasiūlymas suteikti 72 valandas nėštumą pasiryžusiai nutraukti moteriai, per kurias ji gautų psichologinę konsultaciją bei visokeriopą pagalbą, kuri galbūt padėtų išsaugoti vaisių, tuometinės Seimo narės A. M. Pavilionienės buvo pavadinta viduramžiais sugalvota moters psichologinio kankinimo priemone, o lėšų psichologo etatui moterų konsultacijose kaip visada pritrūko.

Kaštų ir naudos analizė yra geras dalykas, kai ją pasitelkiame, norėdami įvertinti ilgalaikių finansinių, ekonominių ar socialinių sprendimų rezultatus. Bet darosi baisoka, kai šį metodą pradedame taikyti gyvybės kultūrai, kuri, bent mano galva, yra pamatinė mūsų civilizacijos vertybė. Aišku, tai įvyniojama į „laisvo apsisprendimo“, „užuojautos“ (kalbant apie eutanaziją) eufemizmus, tačiau esmė yra pragmatiškas, dehumanizuotas požiūris į žmogų, o eutanazijos atveju neatmestinas ir materialinis paveldėtojų suinteresuotumas.

Žengdami tokiu keliu netrukus išgirsime ir siūlymų įteisinti eutanaziją, nes visuomet atsiras tyrimų ir pastebėjimų apie naudą, atsikračius visuomenei nereikalingais savimi pasirūpinti negalinčiais sunkiais ligoniais, seneliais, neįgaliaisiais. Po saule, aišku, nieko naujo, eugenika irgi ne vakar atsirado, nors eutanazijos proteguotojai jos kratosi kaip velnias kryžiaus – kas norės būti siejamas su naciais, „eutanazijos“ pretekstu nužudžiusiais 200 000 neįgalių žmonių?

Pirmojo Lietuvoje hospiso įkūrėja sesuo Michaela Rak, palydėjusi anapilin kelis tūkstančius nepagydomų ligonių, sako: „Su sunkiai sergančiais ligoniais dirbu dvidešimt metų, ir nė vienas neprašė nei spartinti, nei lėtinti mirties momento. Kai žmogus nesijaučia paliktas be pagalbos – ypač psichologinės – jis niekada neprašys eutanazijos…“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prancūzijos Nacionalinėje asamblėjoje jau pradėta svarstyti apie teisę laisvai pasirinkti gyvenimo pabaigą, kurią neskausmingu būdu galėtų pagreitinti medikai (įdomu, kaip tai būtų suderinama su Hipokrato priesaika, įpareigojančia gydytoją niekada neskirti mirtinos vaistų dozės?). Prancūzija nenori atsilikti nuo Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo – šalių, įteisinusių tokią procedūrą. Rašytojas Michelis Houellebecqas, lietuvių skaitytojams pažįstamas iš jo romanų „Pasidavimas“, „Serotoninas“, savo straipsnyje „Kaip Prancūzija prarado savo orumą“, skirtame dienraščiui „Le Figaro“, rašo, kad šalis, įteisinusi eutanaziją, praranda bet kokią teisę į pagarbą: „Kai šalis – visuomenė, civilizacija – pasirenka eutanazijos įteisinimą, mano akyse ji praranda bet kokią teisę į pagarbą. Ir tampa teisėta trokšti, kad tokia civilizacija išnyktų, užleisdama vietą iškilti kitai šaliai, visuomenei, civilizacijai.“

Covid-19 pandemijos pradžioje, stebėdama sunkiai slepiamą nepakantumą vyresniojo amžiaus žmonėms („Rizikos grupės asmenims nerekomenduojama“), galvojau, kad ši nauja bėda grąžins mus į priešistorinius laikus, kuriuose nebuvo vietos senukams ir ligoniams. Tačiau sukūrus vakcinas šios grupės pateko į prioritetinius sąrašus – dauguma pasaulio šalių rinkosi apsaugoti pirmiausia juos, o ne jaunimą. 2020 metai žmonijos atmintyje išliks įsimintini dėl šūkio „Juodųjų gyvybės svarbios“, o 2021-uosius atsiminsime dėl to, kad mums svarbios tapo pačių silpniausių mūsų bendrapiliečių gyvybės.

Ir tai bent man teikia vilčių, kad gal dar ne viskas prarasta.