2020 11 02

Emilija Karčevska

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kiekvienas yra šiek tiek mistikas. R. Martino raktas į krikščionišką dvasingumą

Vyras meldžiasi gamtoje
Cathopic.com nuotrauka

Neseniai per vieną pamokslą kunigas iškėlė klausimą, kuris kartais vis prasisukdavo galvoje: kuriems galams Edeno sode buvo pasodintas medis, kurio vaisių Adomui ir Ievai buvo užginta ragauti. Ar tik pirmųjų žmonių erzuliui sukelti? O gal kaip tik jų smalsumui sužadinti? Anot pamokslininko, gero ir pikto pažinimo medis – simbolizavo tam tikrą Dievo esmės ir tik jam vienam pažinią savasties dalį, kurios kitiems asmenims neverta rodyti, atverti, tam tikra tapatybės gelmę – kurios kitas žmogus neturi teisės pažinti ar lukštenti. Kiekvienas žmogus turi tokį vidinės patirties momentą, asmeniškumo aspektą, kuris lieka paslaptimi kitam asmeniui, neatveriamas niekam, o kartais ir nepažinus iki galo jam pačiam. Vieną iš tokių patirčių – galima vadinti dvasinio gyvenimo patirtimi, kurią knygoje „Troškimų išsipildymas” apžvelgia amerikietis Ralphas Martinas.

Žymus katalikų teologas ir knygų autorius Ralphas Martinas prieš dvejus metus lankėsi Lietuvoje, vedė mokymus seminaristams, vėliau Vilniaus arkikatedroje vedė Atsinaujinimo dieną tema: „Popiežius Pranciškus, evangelizacija ir šventumas: plėtoti tradiciją, atnaujinti kultūrą“. Tąkart buvo pristatyta naujausia į lietuvių kalbą išversta į jo knyga „Troškimų išsipildymas“, tapusi privalomu skaitiniu, galima sakyti, vadovėliu kunigų seminarijos studentams. Pasaulietis, charizminio judėjimo „Atsinaujinimo tarnystė“ įkūrėjas, įvairių universitetų Romoje bei JAV dėstytojas tąkart paliko įspūdį atviru, galbūt net kiek tiesmuku, paprastu kalbėjimu, kuklia laikysena, šiandien skaitant jo (katalikiškuose knygynuose jau senokai išpirktą) knygą „Troškimų išsipildymas“ lieka nuostaba, kaip galima apie dvasinius dalykus, kiekvieno žmogaus gyvenime išsiskleidžiančius unikaliu ir savitu būdu, rašyti universaliai, suprantamai ir įžvalgiai.

Emilija Karčevska. Bartoszo Fratczako nuotrauka

Dvasinės kelionės vadovas vietoj populiariosios psichologijos knygų

Kiekvienas asmuo turi savasties klodų – kurie nėra lengvai atrakinami kitiems, net ir patiems artimiausiems žmonėms, prieinami tik jam vienam. Kaip tas medis Rojaus sode – liečiantis asmenybės gelmę, nenorimas suteršti kitų rankomis. Galbūt todėl išpažinties patirtis tokia svarbi – tai reta proga įvardyti ir atskleisti dvasinius dalykus, kurie turi būti pripažinti ir paliudyti, tačiau tuo pačiu metu staiga atveriame savo jautrumą ir pažeidžiamumą.

R. Martinas knygoje „Troškimų išsipildymas” atrakina tam tikras žmogaus dvasines plotmes. Remdamasis Bažnyčios mokytojų – šv. Augustino, šv. Kotrynos Senietės, šv. Kryžiaus Jono, šv. Bernardino Klerviečio, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, šv. Pranciškaus Selezo, šv. Teresės Avilietės – pavyzdžiu, raštais ir mokymo tradicija, autorius kalba apie Dievo buvimo gyvenime pajautą, apie santykį su Dievu, ryšio kūrimą ir asmens laikyseną dvasiniame gyvenime, malonės ir nuodėmės tikrovę, maldos svarbą ir dorybės ugdymą.

Knygą atsiverčiau su tam tikru skepticizmu. Juk kaip gali kas nors kitas analizuoti, aprašyti ir pristatyti tai – kas tik man vienai žinoma, kas tik man vienai tylomis apmąstoma – santykį su Dievu. Kita vertus, jau vien pavadinimas „Troškimų išsipildymas“ atrodo kaip psichologinio skaitalo „Kaip tapti laimingam“ sinonimas. Visgi išankstinė nuostata – mano nuostabai, labai greitai išsisklaidė.

Puikybės vedama nesusimąsčiau, kad kas nors galėtų patirti ar klausti panašių klausimų, kuriuos pati keliu ar patiriu dvasiniame gyvenime. Dvasinis tingumas, nenoras melstis, vidinis nuovargis, pasyvumas meldžiantis ar dalyvaujant šv. Mišiose – tik keli dvasinio gyvenimo aspektai, kuriuos taip sunku įvardyti ir pastebėti, dažnai aiškinami psichologiniu ir emociniu nuovargiu, laiko stoka, sugadinta nuotaika ar kasdienybės rūpesčių gausa, kurie neleidžia susikaupti ir atitolina nuo sąmoningai išgyvenamo tikėjimo.

Visgi autorius taikliai pakylėja visą savo aiškinimą į dvasinę plotmę. Šia savo knyga R. Martinas kviečia į dvasinę kelionę, kurią, remdamasis popiežiaus Jono Pauliaus II mintimi, pristato kaip nuotykį, visiškai palaikomą dieviškos malonės, sykiu reikalaujančios didelių dvasinių pastangų, pasižymintį skausmingais nuskaistinimais („tamsiąją naktimi“), tačiau sykiu įvairiais būdais vedantį į neapsakomą džiaugsmą.

Stebuklinė pasaulėjauta, padedanti atpažinti malonę

Dvasinis džiaugsmas – o ne koks psichologinis, tapatinamas su pakylėtomis emocijomis, teigiamais aplinkos veiksniais ar hormoniniais pasišokinėjimais – išgyvenamas gilioje vienybė su Dievu, dėl Jo artumo kylančios ramybės, mylimumo pajautoje. Kaip gryninti savo vidų, kristalizuoti vidinę tikrovę ir lavinti jautrumą tokiai vidinio džiaugsmo pajautai, autorius atsako remdamasis šventųjų, pristatomų šioje knygoje, liudijimais ir mintimis, kurie, gyvendami autentišką ir nepakartojamą dvasinį gyvenimą, panašiai pažymėjo malonės svarbą.

Malonė svarbi dvasinėje kelionėje. Tai dovana, pagalba, padedanti keliauti į pilnatvės ir gilaus dieviško artumo troškimo išsipildymą. Malonei būtinas atsivėrimas, supratimas, kad toli nenueisime vien savo pačių pastangomis, jog ryžtas ir veržimasis gėrio ir šventumo šaltinio link greitai išseks, supratus savo ribotumą, pažeidžiamumą, vidinį skurdą, sužeistumą. Dabartinėmis žmogaus ribų ir gebėjimų pažangos sąlygomis – technologinio, komunikacinio bei mokslinio progreso dėka – kuomet lengvai galime pasiekti atokiausius pasaulio kampelius, palaikyti ryšį su toli esančiais artimaisiais ar rasti būtiną informaciją per kelias sekundes – pasiduodame iliuzijai, jog ir dvasinėje srityje naudodami protingas priemones – maldą, darydami gerus darbus, laikydamiesi krikščioniškų tradicijų, priesakų reguliarumo, pasieksime artumą ir dvasinę brandą. Tačiau mūsų pastanga ir intencija, kad ir kokia svarbi būtų, entuziazmas artėti pasitikint vien savimi ir nevertinant Dievo malonės – gali greitai išsekti.

Dr. Ralph Martin. steubenvilleconferences.com nuotrauka

Dievo malonei aptikti, atpažinti ir jai atsiverti padeda tam tikra stebuklinė pasaulėjauta. Stebuklinė pasaulėjauta – nėra autoriaus sąvoka, bet veikiau literatūrinis įvardijimas to – ką krikščionių teologai vadina mistine Bažnyčios tradicija. Savo Apaštališkame laiške popiežius Jonas Paulius II teigė, kad mistinė tradicija rodo, kaip malda gali tobulėti kaip autentiškas meilės dialogas, kol žmogaus asmuo tampa visiškai užvaldytas dieviškojo Mylimojo, atsiliepiantis į kiekvieną Dvasios palytėjimą ir sūniškai besiilstantis Tėvo širdyje (Novo Millenio Ineunte, 33).

Dvasinė įžvalga ir jautrumas leidžia pastebėti Dievo malonę kaip stebuklą, išsiskleidžiantį gyvenimo tikrovėje. Svarbu pabrėžti, kad kitaip, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, mistinis patyrimas ir stebuklai skirti ne vien šventiesiems ar didiesiems mistikams. Tam tikra prasme kiekvienas žmogus, gilindamas dvasinį gyvenimą, tampa mistiku, kurio intuicija leidžia atpažinti Dievo darbus ir Jo lydėjimą kasdienybėje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Sąmoningai išgyvento tikėjimo svarba

Anot R. Martino, palaikanti krikščioniška kultūra dingo, todėl krikščionišką gyvenimą turime išgyventi esmingai. Vis labiau nutrūkstant Tradicijai, tikėjimo sąmoningumas būtinas, kitaip net ir vadindami save krikščionimis negalėsime gyventi tikro krikščioniško gyvenimo, artėti Kristaus link.

Dvasiniai dalykai turėtų būti neatsiejami nuo kasdienio gyvenimo. Kalbėdamas apie tikrą maldingumą, autorius pažymi, kad jis nesibaigia ties paskutine „Sveika Marija“ sukalbėjus rožinio maldą, tačiau turi paliesti visus gyvenimo aspektus – kasdienių pareigų atlikimą, santykius su artimaisiais žmonėmis, jautrumą vidiniams įkvėpimams veikti, spręsti, inicijuoti pokyčius, būti pastebimam įvairiose žmogiškos tikrovės aspektuose – nes tik tai padeda suprasti savo kaip asmens integralumą, veda pilnatvės ir vidinio išsipildymo link. Maldingumas tarsi Dievui atiduotas gyvenimas, kuriuo siekiama šventumo. Šventumą autorius supranta ne kaip išorines pamaldumo praktikas, bet širdies perkeitimą meile ir teisingumu. Tik tuomet vidinė netvarka, dvasinis susiskaldymas yra gydomas, o išorėje gilėjantis atotrūkis tarp tikėjimo ir kultūros ima trauktis.

Savo knygoje Ralphas Martinas išsamiai aptaria skirtingus etapus, išryškėjančius sulig kiekvienu nauju dvasinės kelionės etapu. Autorius kviečia sekti ne jo vadovavimu, bet šventaisiais, Bažnyčios mokytojais, tačiau kartu savo asmenišką patirtį įvertinti sąžiningu vidiniu žvilgsniu. Dvasinis įžvalgumas, atveriantis vidų perkeičiančiai Dievo malonei ir dieviškiems įkvėpimams bei prisilietimams, maldingumas, paliečiantis svarbiausius gyvenimo aspektus, yra pirmieji ir svarbūs žingsniai kelionėje link troškimo priartėti prie to, kurį mylime. Būdama slapčiausia ir gilia asmens savasties dalimi, dvasinė tikrovė – ir dalinimasis joje vykstančiais dvasiniais išgyvenimais – skaitant šią knygą ne vers apnuoginti žaizdas ir apsileidimą, jaustis sugėdintam savo paties dvasinio sužeistumo, bet skatins irtis pirmyn, pasitikint Dievo meile ir gailestingumu.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba