Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kieno Mišios?

Dainiaus Tunkūno nuotraukos

Kažkas yra sakęs, kad Bažnyčia, kaip ir parapija, yra šeimų šeima ir bendruomenių bendruomenė.

Bažnyčios neaprėpsi, per plati realybė. Tačiau ji akivaizdžiai ir konkrečiai pasirodo, kai susiburiama Eucharistijai. Atrodo, kad samprata „visuotinė Bažnyčia“ yra abstrakcija ir jos neįmanoma pamatyti. Nebent būtum susirinkime, kuriam vadovauja teisėtai įšventintas Bažnyčios tarnautojas. Ir nesvarbu kur – Braziūkuose (sovietų metais buvo sakoma, kad parapijoje – vien uodai) ar Romos Šv. Petro aikštėje.

Yra būdas švęsti liturgiją ir ypač Mišias atskirose grupėse: susibūrusiose pagal interesus – karių, medicinos studentų, mokytojų, seminaristų, Pirmajai Komunijai besirengiančiųjų, neokatechumenų; pagal amžių – jaunimo, senimo, vaikų; pagal įvykius – ligonių, santuokos, jubiliejų, rekolekcijų, piligrimystės; pagal įpročius – vyturių ir pelėdų. Manau, išvardijau visas galimas Mišias švenčiančias grupes. Tačiau… liturginiai nuostatai nurodo tik du skirtingus Mišių būdus: Mišios su tauta ir Mišios, kai dalyvauja tik vienas patarnautojas. Kitokios Mišios nenumatomos. Beje, neskaitant pandemijos laiko, privačiuose namuose Mišias galima švęsti tik tuomet, kai ligonis negali priimti Komunijos Duonos pavidalu, tad jam bus duodama Vyno, ir kai serga kunigas.

Eucharistija išreiškia ir kuria Bažnyčios vienybę. Kas atsitinka, kai bendruomenė renkasi skirtingu laiku ir skirtingose vietose? Ji nebūna, nešvenčia drauge. Tad ir daug Mišių, per dieną švenčiamų toje pat vietoje, nebūtinai yra teisinga, reikalinga ir išganinga. Pirmiausia taip skaldoma bendruomenė, antra – kenkia kunigų tarnystės vaisingumui (skubėjimas, nepasirengimas, nuovargis), trečia – gali būti nesveiko pamaldumo priežastis, kai dalyvaujama visose Mišiose (sena gera taisyklė: vienos Mišios naudinga, antros ar trečios – nuodinga). Vietoj antrų Mišių skubame lankyti ligonio.

Atskirų grupių Mišios gali būti vaisingos, jei ugdo aktyvų, pilną, sąmoningą ir vaisingą dalyvavimą bei tarnystės, įsipareigojimo, apaštalavimo ir vienybės sampratą. Visada yra pavojus tokioms grupėms tapti elitiniais dariniais, save laikančiais aukščiau už bažnytinę bendriją. Tad tokių grupių sambūriai turėtų vykti retai ir ne sekmadienių bei švenčių dienomis. Sekmadienio Eucharistija yra visos bendrijos sambūrio diena. Tad specialiųjų grupių nariai turėtų prisidėti savo įnašu į bendruomenės šventimą.

Įvairių įvykių (laidotuvių, santuokos, jubiliejaus) proga švenčiamos Mišios ne bendruomenės sambūrio metu neleidžia vietos bendruomenei dalyvauti įvykyje. Liturgiją suasmeninti yra žalinga. Mano įvykis, mano apeigos, mano šventė liturgijoje tampa visos Bažnyčios įvykiu ir šitaip iš asmeniško tampa bendruomeniškas. Laidotuvės – Bažnyčios nario gimimo dangui šventė; Santuoka – vyro ir moters įsipareigojimas savo gyvenimu liudyti Dievo gyvenimą (todėl santuoka nėra vien nuo visų atsiribojusios poros jėgų ir bėdų reikalas), tad ir švenčiant 25 ar 50 metų jubiliejų visa Bažnyčia turi dėkoti už jėgas ir bėdas, stiprinusias tą jubiliatų įsipareigojimą. Nors apeigos nurodo, Lietuvoje dar nepradėta praktika kūdikius krikštyti sekmadienio Mišiose. O būtų reikšmingas žingsnis iš (tradicinės) šeimos šventės pereiti į naujus narius gimdančios Bažnyčios šventę.

Iš esmės Lietuvos parapijose žinomos dviejų tipų Mišios. Anksčiau buvo populiarios jaunimo Mišios, šiandien – vaikų. Mano jaunystės laikais jaunimo Mišiose giedodavo parapijos jaunimas (tais laikais dar be gitarų ir kitų instrumentų, bet vargonininko suburtas į keliabalsį chorą, kuriuo klebonas didžiavosi), vikaras (jaunukas) sakydavo jaunimui tinkantį, taigi įdomų ir todėl „geresnį“ pamokslą. Kažkodėl tas Mišias mėgdavo ir „senimas“, tad visada būdavo šioks toks nesusipratimas. Dabar Pirmajai Komunijai besirengiantys vaikai kai kur irgi turi savo Mišias. Nerimtose parapijose tose Mišiose jie skaito skaitinius, rimtesnėse – patarnauja, dar rimtesnėse – ir gieda. Bet vėl kažkodėl su tais vaikais renkasi ir suaugusieji, jų tėvai. Aišku, malonu stebėti savo vaikus skaitančius, patarnaujančius, giedančius. Gėrėjimosi vaikais laikas… Tačiau kas bus, kai tie vaikai pagaliau „prieis Komunijos“? Aišku, Kauno arkikatedroje neliks ir tokių Mišių. Visą vasarą. Iki rudens.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tokie Mišių paskirstymai, kažkada kilę iš gerų pastoracinių paskatų, šiandien dažniausiai yra nekritiškai tęsiami. Akivaizdu, kad tose pačiose Mišiose dalyvauja ne vien vaikai, bet ir jų tėvai. Kodėl tad ne šeimų Mišios? Akivaizdu, kad jose dalyvauja ir ne tų šeimų žmonės. Kodėl tad ne paprasčiausia – sekmadienio Mišios? Aišku, sekmadienio Mišios visada bus nepaprastos. Vėl kartoju – nėra sekmadieniais nei Sumos, nei Votyvos. Šis žodynas – iš Tridento Susirinkimo (XVI a.) sampratų. Visos sekmadienio Mišios susumuoja krikščioniškąjį gyvenimą. O votyvinės, skirtos kuria nors intencija kokiam nors šventajam, apskritai sekmadienį uždraustos. Juo labiau kad gyvose parapijose „senimas“ mieliau jungiasi į giesmę pritariant skambiaisiais muzikos instrumentais, nei į lotynišką įmantrią choro polifoniją ar „antifoninį grigališkąjį choralą“. Juo labiau kad visų giedojimas liturgijoje privalomas.

Atskirų grupių (elito) nariai, gavę liturginį ugdymą šiokiadieniais vykusiose uždarose Mišiose, galėtų tapti įsipareigojusiais bendruomenės patarnautojais: skaitovais, komentuotojais, aukų rinkėjais, tvarkdariais, patarnautojais, ekstraordinariniais Komunijos dalytojais. Tiesiog – krikščionimis, matančiais poreikius, kai visa vietos bendruomenė susirenka švęsti savo tikėjimo. Tėvai, kuriems padedama rengti jų vaikus sakramentiniam gyvenimui, galėtų įsitraukti į Šventojo Rašto grupes ir liturgijoje skaityti skaitinius. Koks pavyzdys būtų vaikams!..

Kiekvienos Mišios yra visos Bažnyčios, o ne atskiros grupės nuosavybė. Kiekvienose Mišiose turi jaustis vienybė, šventumas, katalikiškumas ir apaštališkumas. Krikščionių sampratoje, kuri turi būti ugdoma, gaivinama ir perkeičiama kiekviename sambūryje, šie keturi dalykai yra neatskiriami.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.