Kijevo unitų vyskupas: „Pelenų dienos pasninkas už Ukrainą gali būti pavėluotas“

Kijevo unitų vyskupas Stepanas Susas. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

Penktadienio dieną telefonu susisiekėme su Kijevo graikų apeigų katalikų (unitų) vyskupu Stepanu Susu. Jis buvo priverstas palikti savo namus, esančius kairiajame Dnipro krante – po artilerijos ugnimi atsidūrusioje miesto dalyje, kurios link per Černigovą judėjo Rusijos daliniai. Pokalbio metu jis buvo pakeliui į Lvivą.

Ką patyrėte pirmosios karo dienos rytą?

Ketvirtadienio rytą savo namuose išgirdome ne žadintuvą, bet praskriejančių ir sprogstančių raketų garsą. Tai tęsėsi visą dieną. Iš karto turėjome slėptis. Viskas buvo labai netikėta, negalėjome net pagalvoti, kad XXI amžiuje, kai žmonės ir taip susiduria su daugybe didelių iššūkių (Covid-19, įvairios ligos, sunkumai, krizės), dar kažkam ateis į galvą pradėti karą pačioje Europos širdyje. Juk tas karas prasidėjo kaip tikras blogis. Bombardavimai visoje Ukrainoje prasidėjo penktą valandą ryto, kai visi dar miegojo.

Ketvirtadienio rytą savo feisbuko paskyroje raginote žmones nepasiduoti panikai, sugebėti šypsotis, net ir tuomet, jei jus pažadina ne žadintuvas, bet sprogimai ir karas. Ar surandate žodžių jus supantiems žmonėms paguosti?

Išlaikyti ramybę ir nepasiduoti panikai yra labai svarbu, tačiau suprantame, kad visi esame žmonės. Kai aplink sprogimai ir tenka kažkur bėgti ieškoti slėptuvės, panika kyla savaime. Pavyzdžiui, vakar [ketvirtadienį] dvi raketos praskriejo virš mūsų namo. Sprogimų trenksmas buvo toks baisus, kad neįmanoma buvo ramiai reaguoti. Bėgi, kažkur bandai slėptis, bet supranti, kad ateis laikas, kai nebus kur slėptis.

Vyskupo Stepano Suso įrašas „Facebook“ paskyroje pirmosios karo dienos rytą.

Mes iki galo taip ir nesuprantame, ko iš mūsų nori Rusija. Jie sako, kad mes gyvename melo pasaulyje. Kad jie nori mus „išvaduoti“ iš to neteisingo pasaulio. Tai labai baisu. Žinome apie jų sudarytus sąrašus, į kuriuos įtraukti įtakos visuomenei galintys turėti žmonės. Jie bus naikinami. Ten įtraukti žmonės, branginantys ukrainiečių kalbą, Ukrainos Bažnyčią ir visa tai, kas yra mūsų, kas ukrainietiška. Suprantame, kad ir mes galime atsidurti tuose sąrašuose.

Dar baisiau girdėti, kai jie ima ką nors neigti. Dabar jie sako, kad tokių sąrašų nėra, o visai neseniai girdėjome, kad karo nebus, kad Europa, Amerika ir visas pasaulis meluoja dėl karo, kad jie niekada neišdrįstų užpulti, kaip jie patys sako, „broliškos“ tautos.

Ar įmanoma malda, pamaldos tokioje situacijoje?

Mes stengiamės melstis, laikyti pamaldas. Tik nežinome, kas laukia. Juk į Kijevą yra pasiųsti kariai iš Čečėnijos – kadyroviečiai. Kažin, ar jie iš tikrųjų gerbs katalikus. Jie pasiųsti naikinti.

Ar jus pasiekia palaikymas iš kitų Bažnyčių? Ar jis pakankamas?

Manau, kad šiomis aplinkybėmis, kai kaimyninis režimas įgyvendina savo planą mus „išvaduoti“, visas pasaulis turėtų susivienyti, pabusti ir suprasti, kad pas mus vyksta tikras karas. Juk gali būti, kad net ir tas pasninkas, paskelbtas Katalikų Bažnyčioje kovo 2 d., deja, bus pavėluotas.

Manau, kad daugeliui dalykų galima užbėgti už akių įvairiais lygmenimis. Kiekvienas galime prie to prisidėti pagal savo galimybes. Juk karas irgi paprastai prasideda vieno žmogaus širdyje. Po to ta karo mintis, ta agresija ir blogis pakerta ir skaudžiai sužeidžia daugelį.

Turime pažadinti šių laikų žmones, kuriems karas atrodo kaip kažkas, kas vyko seniai, nors karo dvelksmas tvyro ore jau šiandien. Karas kilo dėl to, kad labai daug laiko buvo iššvaistyta dalykams, kurie neužkirto jam kelio. Atėjo metas Europai pabusti ir daryti tai, ką privalo daryti – kalbėti tiesą, ypač apie karą.

Dėkojame, reiškiame visokiariopą palaikymą ir lydime jus malda.

Dievas tegloboja jus visus.