Kilniai atlikta pareiga

Būsima karalienė Elžbieta II ir Princas Filipas 1947 m. EPA nuotrauka

Duty nobly done – tokią trumpą epitafiją dažnai galime išvysti ant britų karių kapų Prancūzijoje ar Belgijoje, kur britai kovėsi ir žuvo per I ir II pasaulinius karus. „Kilniai atlikta pareiga“ arba „Pareiga, kilniai atlikta“ – taip reikėtų į lietuvių kalbą versti šią epitafiją, kuri grįžo į atmintį pastarąją parą girdint pasaulio reakcijas į karalienės Elžbietos II mirtį. Būtent šie žodžiai iš esmės įkūnija 70 Elžbietos valdymo metų.

Pareiga aukščiau visko. Paskutinė karalienės gyvenimo savaitė metaforiškai įkūnijo šį jos pasišventimą pareigai, kai antradienį karalienė, jau akivaizdžiai labai silpnos sveikatos, patvirtino penkioliktąją Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovę.

Per 70 metų valdymo karalienė matė visko ir visaip. Pokariu Jungtinė Karalystė buvo giliame ekonominiame nuosmukyje, vyko dekolonizacijos procesas, jos įtaka imperijos dominijoms nuosekliai smuko. 7–8 dešimtmečiai buvo pažymėti gilių visuomenės pokyčių, Airių respublikonų partijos teroro aktais, radikaliu ekonomikos modelio pokyčiu, kai premjere tapo Margaret Thatcher. XX a. pabaiga ir XXI a. pradžia žymėjo fundamentalų Europos žemėlapio pokytį, tarptautinį karą su terorizmu, į kurį Didžioji Britanija įsitraukė, nuo tarpukario didžiausią pasaulinę ekonominę krizę bei galiausiai – Brexit.

Nors konstituciškai karalienė neturi tiesioginių politikos vykdymo galių, tačiau ta ramybė, kuria vadovaudamasi ji kuravo vyriausybių darbus ar netgi tik simboliškai prižiūrėjo politinį procesą, nusipelno deramo įvertinimo. Dėl to dera pasakyti, kas galbūt ir taip yra aišku. Britanija šiandien yra viena stipriausių ir įtakingiausių pasaulio valstybių, turinti gana plačius, tačiau konkrečius interesus pasaulyje ir disponuojanti politine valia ir priemonėmis šiuos interesus ginti. Taip, Brexit Jungtinei Karalystei atnešė ekonominę nežinomybę, pagilino politinį susiskaldymą, tačiau Londonas vis dar yra vienas svarbiausių pasaulio finansinių centrų, šalies švietimo sistema laikoma pavyzdine, o švelniosios galios požiūriu Britanija, ko gero, yra pasaulyje lyderiaujanti šalis.

Karalienė Elžbieta II sveikina naująją premjerę Lizą Truss. EPA nuotrauka

Pastarųjų septynių dešimtmečių Didžiosios Britanijos istorija neįsivaizduojama be karalienės Elžbietos, todėl, nepaisant gausybės audrų ir iššūkių, šiandienė šalies sėkmės istorija yra ir karalienės Elžbietos sėkmės istorija.

Iki karalienės Elžbietos Didžiosios Britanijos monarchijos istorijoje Viktorijos epocha (1837–1901) buvo laikoma ilgalaikiškumo, augimo ir didžiųjų socioekonominių pokyčių epocha. Kolektyvinėje atmintyje Viktorijos epocha yra aukso amžiaus, kai Britanija XIX a. antroje pusėje tapo didžiausia pasaulio imperija.

Šiandien akivaizdu, kad Elžbietos laikai įgaus spalvingą ornamentiką. Elžbieta buvo ilgiausiai soste išbuvusi monarchė, valdžiusi 70 metų ir 214 dienų – tai savaime yra didžiulis pasiekimas, kuriuo karalienę Europos monarchijų istorijoje lenkia tik burbonas Liudvikas XIV, soste išbuvęs 72 metus (tiesa, Liudvikas XIV karaliumi tapo būdamas penkerių metų). „Washington Post“ sugebėjo suskaičiuoti, kad 9 iš 10 dabar pasaulyje gyvenančių žmonių gimė po to, kai Elžbieta tapo karaliene 1952 m. birželio 2 d.

Monarchės epocha bus atsimenama kaip nestabilumo, didelių politinių, socialinių ir ekonominių bei Britanijos vaidmens pasaulyje pokyčių epocha, kurios centre vis dėlto išliko stabilumo, ramybės ir patikimumo garantas – karalienė Elžbieta.

Ši epocha, be kita ko, bus atsimenama ir kaip didžiausių išbandymų pačiai monarchijai laikotarpis. Karui nualinus šalį bei stebint demonarchizaciją visoje Europoje, Britanijos visuomenėje ir politiniame lauke monarchijos reikalingumas nebebuvo savaime suprantamas. Ypač ryškių abejonių dėl monarchijos reikalingumo iškilo 8 dešimtmetyje, tiek dėl ekonominės Britanijos padėties, tiek dėl socialinių pokyčių. Britų monarchija sugebėjo prisitaikyti prie kintančių aplinkybių bei išlaikyti visuomenės branduolio meilę karališkajai šeimai. Viso to centre buvo Elžbieta, atradusi idealų aukso vidurį tarp buvimo virš žmonių ir su žmonėmis. Ji buvo dieviška, neliečiama monarchė, tačiau kartu kiekvienas britas žinojo, koks yra skaniausias karalienės sumuštinis, pyragas ar vakaro gėrimas. Karalienės dėka oksimoronas moderni monarchija neatrodo toks prieštaringas.

Po tokios epochos karalienės gedės net ir tie (dauguma iš mūsų), kurie nesidomi ar neturi laiko monarchijos kasdienybei ar istorijai. Atrodo, kad mes visi ją puikiai pažinojome, prie jos buvome pripratę, atrodo, kad pas Viešpatį iškeliavo mūsų tolima, bet labai miela giminaitė.

Duty nobly done.